Tinklaraštininkė Patricija iš book.duo: kas sieja Marsą, pasmerktą meilę, Italiją ir vieną geriausių 2020-ųjų trilerių?

Patricija Tilvikaitė, book.duo (https://www.instagram.com/book.duo/)

2020-aisiais perskaičiusi daugiau nei 180 knygų, pastebėjau vieną didelį pokytį savo namų knygų lentynoje: vis daugiau ir daugiau vietos joje pradėjo užimti BALTO knygos. Leidykla, sugebanti būti ypač įvairiapusiška ir patenkinti patį įvairiausią skonį ir poreikius, nustebino tokiais kūriniais, kokie man patinka labiausiai: klampiais, įtraukiančiais, dažnai šmaikščiais, intriguojančiais, o svarbiausia – ypač įsimintinais.

Atrodo, kad BALTO sugebėjo išlaikyti tobulą balansą tarp populiaraus ir neįtikėtinai nišinio skonio, skaitytojams pasiūlydama tiek įtraukiančių trilerių, tiek skaudžių, jautrių, nepamirštamų istorijų.

Apžvelgusi savo geriausių 2020-aisiais skaitytų knygų sąrašus, radau pelnytai gavusių aukščiausius įvertinimus. Tarp mano rekomenduojamų, neabejoju, šį tą ras kiekvienas – tiek rimtų, tikrų, nesumeluotų istorijų gerbėjas, tiek romantikas, šiuo sunkiu metu bent knygų puslapiais keliaujantis po nuostabiausius Žemės kampelius. O gal ne tik Žemės?..

Akvilė Kavaliauskaitė „Kūnai“

Be abejo, viena geriausių iš 2020-aisiais mano skaitytų. Akvilės Kavaliauskaitės knyga „Kūnai“ – tokia mažytė, bet kiek grožio, kiek istorijų, kiek gyvenimų ir veikėjų joje telpa, kiek vietos palikta skaitytojui – jo vaizduotei ir patirčiai, požiūriui ir jo kampui. Visi Akvilės aprašomi veikėjai tokie tikri, kad beveik lipa iš puslapių ir prisėda šalia. Ir kaip tobulai jie dera prie nuostabaus Jolitos Vaitkutės sukurto knygos viršelio – nuoširdžiai vieno gražiausių, kokius teko matyti. Apskritai, ne tik lietuviškos literatūros padangėje.

Jau paėmusi knygą į rankas, tada pasidėjusi priešais pagalvojau: kad ir kaip pasuksi, viena viršelio veido akis visada žiūri tiesiai į tave. Taip ir su Akvilės sukurtais veikėjais – neįmanoma nuo jų žvilgsnio išsisukti, net jeigu kartais ir norėtųsi. Jie tokie artimi – kaip kažkas, ką pažinojai. Su kuo ėjai į mokyklą ar dirbai, gyvenai viename daugiabutyje ar tiesiog pamatei autobuse, gėrei kavą ar vyną (ne)pavykusiame pasimatyme. Aprašomi pokalbiai – kaip absoliučios euforijos momentas paryčiais, kai kalbantis sugriūna visos sienos ir žodžiai patys plaukia – gal truputį dėl to vyno, gal kad tiesiog nebėra jėgų dangstytis. Tokie ir autorės herojai – nepridengti, nenuspėjami kaip pats gyvenimas.

Kai kada dėjau knygą į šoną, sąmoningai – taip norėjosi ją pasitaupyti, pabūti kartu ilgiau. Bet galiausiai leidau sau tiesiog mėgautis – kaip atvirų pokalbių naktimi su kiek per daug vyno. Akvilės nepažįstu, bet jos puslapiuose įžvelgiau tiek daug paskatinimo tiesiog mėgautis, žmogiškai ir paprastai, nesvarbu kuo – duobių kasimu nudistų paplūdimyje ar lėktuvo konstravimu aprūdijusiame garaže.

Andy Weir „Marsietis“

Nors Sci-Fi, kosmosas ir jo tyrinėjimas, kosmonautai ir NASA yra visiškai ne mano temos, retkarčiais visai smagu pasidairyti už savo komforto zonos ribų. O jei jau dairaisi, nėra čia ko tik nosį iškišti, todėl pasinėriau visa galva ir griebiausi knygos, kuri mano suvokimo riboms yra visiškas kosmosas (haha, ok, bajeris prastas, knygoj jie geresni, pažadu). Ne šiaip iš smalsumo – atsiliepimai apie nuostabų „Marsiečio“ humorą mane taip viliojo, kad susilaikyti nepajėgiau. Ir tikrai – pirmieji puslapiai, didžiausia įmanoma siužetinė ir (iš)likimo š*kna, o aš jau prunkščiau, ir Marką absoliučiai įsimylėjau.

Jis ne tik nori išgyventi. Jis išradingas, juokingas, sąmojingas, apie jo gyvenimą skaityti įdomu net tada, kai neįtraukiami jokie kiti veikėjai. Jo pokalbiai su savimi – neįkainojami. Jo požiūris į gyvenimą – ne Paulo Coelho lygio įkvėpimo paieškos, o pasiruošimas bandyti, padarius klaidų nusijuokti, eiti suvalgyti bulvę ir bandyti toliau. Mano požiūris į gyvenimą panašus, ypač dėl bulvės. Ir nors skaitydama šią knygą įsibėgėjau ir išlėkiau iš savo komforto zonos, nė akimirkos nesigailiu ir kitiems rekomenduoju. Puiki patirtis.

Adrienne Brodeur „Laukiniai žaidimai“

Gyvenimas – tarsi istorijų kaleidoskopas. Priklausomai nuo to, kas jį suka, pasakojimai suspindi vis kitomis spalvomis ir atspalviais, gyliais ir skauduliais. Adrienne Brodeur gyvenimas – tobulas puikios, kaleidoskopinės istorijos pavyzdys, įrodantis, kad visi, dalyvaujantys veiksme, turi tokius skirtingus žiūrėjimo kampus, kad, atsižvelgdamas į perspektyvą, gali jaustis taip, lyg pasikeistų visa realybė. Nėra nė vienos tiesos, nė vieno moralinio kompaso rodmens – viskas susipynę ir suvelta, o vienas kaleidoskopo suktelėjimas sujudina visa ko pamatus, tada susvyruoja ne tik tikėjimas, logika ir suvokimas, bet gal net ir pats gyvenimas.

„Laukiniai žaidimai“ tampa tarsi siaubingų, toksiškų ir skausmingų šeimyninių santykių vadovėliu. Vietomis sunkiai suvokiamu, bet tokiu atviru ir nuogu, jog nejauku ne tik tiems, kurie stovi nepridengtomis gėdomis, – nejauku ir žiūrinčiajam. Autorė nemanipuliuoja nei skaitytojo jautrumu, nei geranoriškumu ar požiūriu į gyvenimą, ji situaciją vertina blaiviai ir kuo puikiausiai suvokia, kaip gali pasirodyti iš šono – ne tik gyvenimo aplinkybės, bet ir visi veikėjai – tiek pagrindiniai, tiek epizodiniai realybės aktoriai. Adrienne Brodeur taip užliūliuoja gurmaniškais kasdienybės aprašymais, skausmingais dialogais ir skrodimą be anestezijos primenančiais prisiminimais, jog kartais reikia atsitraukti ir sau priminti, kad tai – ne grožinė literatūra. Kad žmogus, kuris kalba, leidžia žvilgtelėti į vietoj širdies esančią tiksinčią bombą – Adrienne perimtas motinos paslaptis, jos kaltę. Autorė, gyvenusi su tokiomis nevaikiškomis baimėmis tuomet, kai dar tik turėjo mokytis ragauti gyvenimo, puikiai įrodo, kad kartais net ir savo pačios gyvenime gali pagrindinį vaidmenį užleisti kam nors kitam.

Autorė čia tampa tiek atliekančia išpažintį, tiek teisėja, tiek kaltinamųjų advokate. Ji sugeba pažvelgti į situaciją iš skirtingų kampų, vos tik skaitytojas ima jausti kartėlį. Brodeur tarsi ekstrasensė nuspėja, kada imi kaltinti, badyti pirštais ir baisėtis, o tada sukteli kaleidoskopą – atsiveria naujos spalvos ir nauja realybė. Kuriamą paveikslą tobulai papildo kasdienybės ragavimo aprašymai, tokie kvapnūs, tikri ir klampūs, kokie nebūtų įmanomi be vertėjos Ievos Sidaravičiūtės talento. Tačiau didžiausias „Laukinių žaidimų“ laimėjimas – autorės sugebėjimas skaitytojui į rankas įduoti kaleidoskopą ir neleisti pajausti, kai lieki jį laikyti vienas pats.

André Aciman „Vadink mane savo vardu“

Veikiau laiškas ar dienoraščio ištraukos nei nuoseklus pasakojimas. Odė meilei, aistrai ir savęs bei kito pažinimui nei tipiška, į skyrius suskirstyta istorija. Šioji – nepaprastai kinematografiška, tvanki tarsi vasaros diena, lipni kaip kūnai, įkaitę saulėje, kaip lūpos, ką tik ragavusios ledų. Ar persikų. Nuostabiai teleportuojanti patirtis šaltam vakarui, kai André Acimanas, tarsi tas vienintelis pareigingas kelininkas, mano mintyse išvalė visus ledus, visą sniegą ir paskleidė vasaros Italijoje magiją, kai gali užuosti kremą nuo saulės, sūrų vandenį, ledukais skiestą vyną, senos knygos puslapius, saulėje iškepusius patalynės užvalkalus, į kuriuos panardini įdegusį veidą, ir meilę.

Ta meilė, kuri laša nuo kiekvieno puslapio ir sunkiasi tarsi rašalas, čia tokia tikra, tokia beveik dusinanti – kokia dažnai ir būna ta pirmoji. Vienintelė? Net jei ir ne, tai bent jau nepamirštama – neabejotinai. Ir šioji čia vietomis tokia nejauki, bet vis tiek griaunanti sienas, kuriomis patys apsistatome, nes noras turėti glėbyje, net jei akimirką, vis tiek didesnis nei noras išsaugoti įvaizdį. Šio čia irgi daug. Meilė čia – draudžiama. Pasmerkta. Vis dėlto – drąsi. Nėrimas stačia galva į tokį jausmą, visai kaip ir nėrimas nuo uolos į vandenyną, atrodo kaip paikas, nepamatuotas ir neatsargus veiksmas. Nes gal nuskęsi?.. O gal išplauksi. Ir tik pačiam skaitytojui spręsti, ką padarė Elijas ir Oliveris. Nuskendo? Ar išplaukė?

Rachel Caine „Mirusiųjų ežeras“

Vienas kokybiškiausių trilerių, skaitytų 2020-aisiais. Nedurnas. Įtikinantis. Realistiškas, kiek apskritai trileriai gali būti realistiški. Apgalvotas. Smulkmeniškai. Nesuskubėtas ir bereikalingai neištemptas. Nesukurtas vien iš dialogų. O ir šie, išskyrus kelias nedideles kliurkas, daugiausia – kokybiški ir tikroviški. Išlaikantis įtampą iki pat pabaigos. Nesikoncentruojantis tik į visa ko išrišimą ir didžiąją mįslę, aiškiai įrodantis autorės meistriškumą ir sugebėjimą apgalvoti kiekvieną ėjimą, kiekvieną proceso aspektą. Vietomis – gąsdinančiai šiurpus. O svarbiausia – prikaustęs mano dėmesį nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Autorė įtampą kuria nuo pat knygos pradžios. Įtampą ne tik dėl didžiosios paslapties, bet ir dėl meistriškai, įtikinamai aprašytos pagrindinės veikėjos paranojos ir nesustabdomo jos augimo. Šioji įtikina ir kalbant apie bendrą kontekstą, ir apie mažas smulkmenas, kurios tokios žmogiškos, tokios suprantamos, tačiau joms pastebėti, o tada ir perteikti reikia talentingos akies. Smagiausia, kad ne taip, kaip daugelis kitų trilerių sukėjų, Caine ne konstatuoja faktus per dialogus ar „netyčia“ sumestas situacijas, o iš tiesų įsuka į veikėjų veiklas, ne sako, o parodo, leidžia patirti tą pačią paranoją, kai visi atrodo įtartini ne tik todėl, kad trilerių skaitytojo stažas neleidžia niekuo pasitikėti.

Autorė į veikėjų gretas įtraukia anonimiškumą internete. Tačiau išvengia moralizavimo ir mokomuosius video mokykloje primenančių vizualų, kur troliai vaizduojami sėdintys prie kompo su kojine ant galvos. Ji parodo, koks gąsdinantis ir šlykštus gali būti pyktis tų, kurie turi per daug laiko. Kurie nusikaltimus paverčia pomėgiu. Obsesija. Parodo, kodėl turėtume bijoti visų sadistų mėgėjų, kurie žaidžia sofos detektyvus. O dar blogiau – sofos budelius ir teisėjus. Todėl taip, tai – vienas geriausių trilerių, skaitytų 2020-aisiais.

Paminėti vertos, įdomios ir įtraukiančios ir kitos BALTO leidyklos knygos. Siūlyčiau dėmesį atkreipti į tikrą ir baisiai gąsdinančią istoriją „Neortodoksiška“, meno pasaulį ir jo siaubus tiriantį trilerį „Sustingę gyvenimai“, labai netipišką, ne graudžią, o įtraukiančią, tamsią ir klampią istoriją apie rasizmą „Franės Langton išpažintis“, taip pat siurrealistišką ir realybės ribas ištrinantį romaną „Karštas pienas“.

Kurios BALTO leidyklos knygos labiausiai patiko jums? Kurios įstrigo, apie kurias vis pagaunate save galvojantys? Galbūt mūsų geriausių ir įsimintiniausių knygų sąrašas sutampa? Pasidalykite savo geriausiomis!