Tinklaraštininkė Patricija iš book.duo: geriausios 2023-ųjų metų knygos
Ate, 2023-ieji! Nepostringausiu apie tai, kokie jie buvo, bet statistika aiški: perskaičiau daugiau nei 170 knygų, kėliau sau įvairius skaitymo tikslus – daugiau negrožinės literatūros, ypač apie lygias teises ir LGBTQ, daugiau knygų anglų kalba. Rinkdama metų geriausias supratau, kad su dešimtuku išsitekti – sunku! Visgi, kiekvieną iš šių nuoširdžiai rekomenduoju. Knygas, patekusias į 2023-iųjų geriausiųjų sąrašą, pateikiu ne konkrečia „nuo geriausios, iki mažiau geros“ tvarka, nes toks sąrašas, manau, būtų neįmanomas, vertinant žanrų skirtingumą ir pačių knygų įvairialypumą. Tai – tiesiog nuostabių knygų dešimtukas.
Gabrielle Zevin – Rytoj… ir vėl rytoj… ir vėl rytoj
Kiek prisibijojau tos žaidimų temos – nei aš geimerė, nei kada buvau, o ir turbūt nebebūsiu. Bet patirtys tokios universalios, o autorė laviruoja simboliais taip nepriekaištingai, kad susigaudyti ne tik buvo nesunku, bet ir knygos unikalumas – absoliučiai pagirtinas ir žavingas.
Romanas apie bendražmogiškus dalykus – meilę, draugystę, toksiškus santykius, nesusikalbėjimus, netektis, ligas, negalią, nemokėjimą paprašyti pagalbos, bendrystę, suartinančius pomėgius. Todėl tiems, kurie nors šiek tiek gaudosi neturėtų būti sudėtinga skaityti. Knyga geriausia prasme amerikietiška, paliečianti ir terorizmo, ginklų, Ameriką krėtusių katastrofų temas. Ir ji, kaip bebūtų keista, man susišaukė su „Mažu gyvenimu“ – toli gražu ne tokia tragiška (ir ne tokia varginanti), bet panašumų kur kas daugiau, nei galėtum pagalvoti.
Lily King – Rašytojai ir meilužiai
Perskaičiusi šią knygą, jaučiuosi kaip praleidusi vakarą įdomių žmonių, rašytojų kompanijoje – vieni snobai, kiti – kuklūs ir mieli, treti – nepasitikintys savimi iki skausmo, bet visi savaip artimi, nes visi žino kaip skauda save išguldyti ant popieriaus. Ištrinti. Ir išguldyti iš naujo. Meilės istorija čia tarsi tipiška, bet tuo pat metu ne banali. Netekties tema – ne perspausta, o skaudžiai minimalistinė. Ir viskas taip savose vietose, taip laiku, taip be nereikalingų dramų – visai kaip man patinka. Noriu skaityti viską, ką King parašys ir noriu daugiau to tikslaus, ne lozunginio feminizmo, tokio aštraus ir reikalingo. Daugiau jos meilės knygoms, besisunkančios iš kiekvieno puslapio, kiekvieno veikėjo. Labai rekomenduoju.
Beje, puikus Augustės Čebelytės vertimas!
Jennette McCurdy – Džiaugiuosi, kad mirė mano mama
Iki šiol apie šią moterį žinojau lygiai nieko. Nežiūrėjau serialo „iCarly“, kuris ją išgarsino, nesekiau gyvenimo, nemačiau prieš knygą ir po jos buvusių interviu. Gal dėl to efektas buvo DAR stipresnis? Ir visai netrūko jokio konteksto – į Jennette gyvenimą pasinėriau ir stebėjausi – jos rašymo stiliumi, jos talentu, jos stiprybe. Kyla daug natūralių klausimų. Kaip niekas nematė? Kaip tie, kurie matė, nieko nedarė? Iš kur ji turėjo tiek vidinės nuojautos, nes iš pradžių tikrai ne stiprybės, daryti tam tikrus dalykus, priimti sprendimus?
Jennette tikrai yra šviežias, ryškus, drąsus balsas, o ši knyga nusipelnė viso įmanomo dėmesio. Aš tikrai jos nepamiršiu. Atskiri komplimentai yra pavadinimui ir viršeliui. Tikrai nieko paveikesnio pastaraisiais metais nesu mačiusi. Ir knyga parašyta tokiu nerūpestingu, lengvu, tačiau puikiu stiliumi, kad viskas susidėlioja į neįtikėtinai kokybišką paveikslą.
Akvilina Cicėnaitė – Tylos istorija
Viena tų knygų, kurią, tikiu, tikrai gali skaityti kad ir keturios šeimos kartos, kuri užliūliuoja tiek Akvilinos talentu, tiek tobulai parinktais žodžiais (kokie gražūs skyrių pavadinimai!). Ji sukelia milijonus prisiminimų, kurie persisunkę į mus – net jei neprisimenam karo, net jei neprisimenam sovietmečio – viso to atgarsiai yra mumyse. Bent jau manyje tai tikrai. Ir tikiu, kad tylos istorija tuo pat metu yra ir moterų istorija. Nes jos per metų kaitą buvo pamirštos, palaidotos, įkalintos tik nuotraukose tarp daugybės vaikų, su dar vienu jau po širdim. Jų likimai nepapasakoti, jų skausmai nutylėti, jų patirtys užgoštos garsiau rėkusių. Akvilina papasakoja moterų tylos istoriją. Ir ačiū jai, kad netyli.
Daphne du Maurier – Atpirkimo ožys
Tokia moralinių klausimų kupina knyga, neturinti varginančių filosofavimų, bet turinti stiprų veikėjų ir siužeto plėtojimo pagrindą. Maurier sukuria įtemptą, bene trileriui ar detektyvui prilygstantį pasakojimą. Nelaimės nuojauta neapleidžia iki pat pabaigos. Skaitytojas paliekamas su milžiniškais etikos ir moralės klausimais. Nuolatiniais. Bet labai gyvenimiškais ir kasdieniais, net jei situacija – toli gražu ne įprasta. Maurier ne tik tobulai išpildo vyrų veikėjus, kurie čia groja pirmuoju smuiku, bet ir padovanoja puokštę ypatingų, skirtingų, įdomių moterų.
Olivia Laing – Vienišas miestas: menas būti vienam Niujorke
Nuostabi knyga, kurią skaitydami pasiruoškite daug gūglinti. Labai įdomu tai, kaip atskirtį, vienišumą autorė susiejo su LGBTQ+ patirtimis ir AIDS epidemija. Baimė užsikrėsti, o ir situacijos nesuvokimas, komunikacijos trūkumas, galiausiai – elementari homofobija, lėmė tai, kiek daug žmonių sirgo ir mirė vieni, kaip sunkiai kovojo dėl elementarių teisių – net teisės į ligos gydymą. Rekomenduoju ir labai patiko – tiek vertimas, tiek drąsus redagavimas, tiek gyvas, įtraukiantis tekstas.
Agnė Kajackaitė – WO/MEN
Knyga trumpa, tačiau joje – gausu informacijos. Viena jau girdėta, kita – absoliučiai nauja, bet nei vienas skyrius neprailgsta. Kai kuriuos dalykus galima iš anksto numatyti, tačiau hipotezę pagrindus mokslu jau galima pradėti argumentuotai kalbėtis – būtent tuo knyga ir žavi. Vietos abejonėms turėtų likti mažai net skeptiškiausiam skaitytojui, ypač kai remiamasi mokslinių šaltinių gausa. Įdomu, kad pristatydama mokslinius tyrimus autorė ir skaitytojui leidžia išbandyti jėgas: pasiūlo atlikti užduotis, užduoda klausimus. Todėl skaitydamas jautiesi kaip įdomioje paskaitoje, o ir rezultatus su oficialiais gali akimirksniu palyginti. Be to, užplūsta nepaprastas pasididžiavimas: TOKIUS lietuvius turime. Tiek prisidedančius prie mokslo ir realaus pasaulio pokyčio! Nuostabu, kad knygoje apie tyrimus, autorė įtraukia ir savo pačios asmeninių istorijų – trumpų, bet tobulai prie konteksto pritaikytų. Patiko, rekomenduoju ir manau, kad tai – puiki įžanginė knyga, galinti atverti kelius į tolimesnį susidomėjimą sociologija, ekonomika, lyčių (ne)lygybe ir moksliniais tyrimais.
Donna Tartt – Mažasis draugas
Beveik kiekvienas puslapis laikė mane prie savęs prisiurbęs, kaip erkė. Čiulpdamas iš manęs gyvybę ir pats maitindamasis. Nes šios knygos neužtenka skaityti – jai truputį ir savęs reikia atiduoti, kaip per kokį kraujo paktą, kai prasipjauni purviną delną purvinu peiliu. Ir dievaži, kiek atidaviau, kaip pasinėriau! Į tą bejėgystę, absurdą, visišką atsitiktinumų sūkurį, tą per ankstį turėjusio suaugti vis dar gąsdinančiai vaikiško vaiko gyvenimą. Harieta be jokios konkurencijos tampa įdomiausiu vaiku, kokį kada nors literatūroje sutikau.
Elžbietos Kmitaitės vertimas čia yra atskiras veikėjas. Norėčiau ją į kiekvieną krėslą pasodinti (vien kad po tokio darbo pailsėtų) ir kiekvieną medalį užkabinti. Jos parinktus žodžius ragavau, kartais net tariau sau panosėje – tokie jie ryškūs, atmosferiški, gyvi. Pasimatuokit ir patys. Praleiskit keletą dienų su Mažuoju draugu. Kai tokie draugai, nereik ir priešų.
Kiley Reid – Toks smagus amžius
Čia tiek dalykų, apie kuriuos niekada nesu susimąsčiusi – apie pagalbos samdymą ir apie tai, kokį poskonį jis Amerikoje turi, kai baltaodžiai samdo juodaodžius. Apie skiriamas uniformas. Apie baimes, kurių aš, kaip man pasisekė, niekada neturėjau, todėl leidau sau apie jų egzistenciją negalvoti visai. Būtent tai, kad didelių dramų čia nėra, daro knygą ypatinga – daliai skaitytojų pasirodys, kad čia problemos daromos iš nieko, tačiau manau, kad taip galvodami esame tiesiog privilegijuoti. Rasizmas, apie kurį kalba Reid, nėra rėksmingas. Tačiau jis, kaip ir velnias, slypi detalėse. O kiek dar tokių, autorės čia paliktų, aš net nepastebėjau? Nepaprastai patiko – net nustebino, kaip labai.
Vytautas Pliura – Švelnumas pragare
Nesu poezijos žinovė, bet manau, kad geras tekstas, kad ir kokio žanro, turi priversti ką nors pajausti. Stipriai. O „Švelnumas pragare“ – visa emocijų puokštė. Iš toli gal ir džiuginanti spalvomis, bet priėjus arčiau matai, kad ir vanduo seniai nekeistas, ir apgliaumiję gėlių kotai (pun intended) jau skleidžia rūgštų kvapą. Kai kuriuos tekstus, kaip pavyzdžiui apie Laplandijos vaikiną, norėjau ir skaičiau garsiai – dar kitokiomis spalvomis tada jie sužydėjo. Širdį gniaužė mintis, kadkalbėdamas apie savo patirtis – buvimą LGBTQ+, AIDS, autorius save lygino dažniausiai su visiškomis atmatomis – pavyzdžiui, serijiniais žudikais. Ne kartą. Eilėraščiai labai amerikietiški, kupini nuorodų ir simbolių – kaubojų ir Coca Colos, Los Andželo ir rančų. Yra ir nuorodų į lietuviškumą, į koncentracijos stovyklas – čia ištisas giminės skaudulių, nuoskaudų ir nemeilių katalogas.
Ir kaip jau tapę tradicija, noriu paminėti keletą knygų, kurios į sąrašą nepateko, bet irgi yra nuostabios, reikalingos, įdomios, paliekančios įspūdį ir vertos jūsų akių ir širdžių. Todėl taip pat noriu parekomenduoti Edith Wharton „Itanas Fromas“; Meg Wolitzer „Žmona“; Tove Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“; Akvilina Cicėnaitė „Niujorko respublika“; Sally Rooney „Pokalbiai su draugais“, Andrius Kleiva „Ką veikia Japonija“, Virginia Woolf „Savas kambarys“.
Spauskite čia ir pamatykite visas knygas.
O kaip 2023-iuosius metus praleidote jūs? Kokie skaitiniai buvo įdomiausi, o gal kažkurie ir nuvylė? Jei norite apie knygas padiskutuoti, kviečiame susimojuoti socialiniuose tinkluose!
Jums taip pat gali patikti
