Interviu

Jausmingų istorijų autorė Tyla Audroje: „Meilės reikia visiems“

Kaunietė Rasa Niekienė visai neseniai pasaulyje siautusią pandemiją prisimena ir kaip posūkio tašką, po kurio jos gyvenimas pakrypo gana netikėta linkme. Užsidarius namuose netikėtai atskrido mūza – moteris pradėjo intensyviai rašyti meilės romanus. Pirmoji knyga „Tavo akimirkos nuodėmė“ neilgai trukus buvo išleista, o šiemet skaitytojus pasiekė dar du stori meilės romanai, kuriuos autorė pasirašo Tylos Audroje pseudonimu. Naujausias kūrinys – novelė „Gal kada nors…“, pasirodžiusi šventiniame rinkinyje „Keturios meilės istorijos“ (BALTO leidybos namai).


Išėjus pirmajam Jūsų romanui, tikrojo vardo atskleisti nesiryžote. Buvo kokia nors priežastis? 

Aš niekuomet jo neslėpiau. Pasivadinau Tyla Audroje, nes norėjau atskirti rašytojos veiklą nuo asmeninio gyvenimo. Taip man daug paprasčiau. Tas rašytojos pasaulis daug įdomesnis nei tikrasis. Persona, kuri slepiasi už to vardo, kur kas daug labiau intriguojanti. Juk paslaptis visados labiau traukia.

Kai rašėte pirmąją knygą, ilgai nepasakojote apie tai net artimiesiems. Kodėl?

Man kūryba tiesiog buvo nuostabi terapija. Prasidėjus pandemijai, kai namuose karantino uždarytus žmones apėmė kone masinė psichozė, aš prisiminiau savo seną idėją parašyti romaną. Kai pasinėriau į rašymą, nebeliko laiko televizijai, kuri tik baugino kraupiomis žiniomis. Nauja atrasta veikla nukeldavo ten, kur gera ir miela. Neteko išgyventi neigiamų emocijų dėl to, kad esu uždaryta ribotoje erdvėje, nes paprasčiausiai gyvenau savo knygoje. Pirmąjį romaną parašiau tiesiog žaibiškai. Kaip ir daugumai naujokų, atrodė, kad esu jau „toli pažengusi rašytoja“ ir mano kūrinį galima spausdinti. Dabar, kai jau turiu patirties, iš to ima juokas, nes daug darbo reikia įdėti, kad knyga būtų išleista. Deja, pirmasis rankraštis buvo atmestas. Pasijutau morališkai sužlugdyta.

Rasa Niekienė. Gabijos Milčiūtės nuotrauka

Kaip pavyko save įtikinti, kad viena nesėkmė – dar ne istorijos pabaiga?

Sukandau dantis, nurijau nuoskaudą. Aš kovotoja, kaip ir visos moterys mūsų giminėje. Supykau, pasakiau sau, kad nesustosiu, atsisėdau ir sukūriau dar vienos istorijos rankraštį, dabar tai jau išleista knyga „Tas nuostabus mūsų gyvenimas“. Bet koks aplinkinių negatyvumas, neigiami, bet nepagrįsti komentarai, mane iki šiol dar labiau motyvuoja siekti daugiau.

Kurį iš savo šeimos narių labiausiai nustebinote debiutu, pažymėtu raide S? 

Kad kuriu istorijas, mano šeima sužinojo tik tada, kai rašymas jau buvo virtęs mano gyvenimo būdu ir kai pasirašiau meilės romano „Tavo akimirkos nuodėmė“ leidybos sutartį. Labiausiai prajuokino vyriausio sūnaus Aurimo reakcija. Jis man pasakė: „Galėčiau įsivaizduoti viską, bet kad tu parašysi knygą…“

Kaip manote, ar Lietuvoje erotiniai romanai vis dar yra tabu? 

Sunkus klausimas. Aš daug skaitau knygų anglų kalba ir galiu tvirtinti, kad erotinio romano žanras užima atskirą vietą literatūroje. Pasaulyje tokių knygų leidžiama labai daug. Lietuvoje, mano akimis žiūrint, mes turime vos kelis erotinius romanus. Pas mus išleidžiama daug meilės romanų, kurių autoriai įsidrąsina įkelti vieną ar kitą atvirą sekso sceną. Bet būkime atviri bent jau patys sau – tai labai toli nuo erotinio romano. Lietuvoje erotiniam romanui sunku egzistuoti. Leidykloms šis žanras, manau, yra iššūkis, nes net ir meilės romanai atrodo kaip literatūra be vietos. Žmonės juos mėgsta skaityti, bet bijo tuo girtis, lyg toks pomėgis būtų kažkuo nepriimtinas visuomenei. O juk mums kiekvienam toji romantinė meilė labai reikalinga. Taigi, grįžtant prie klausimo, ar erotinis romanas yra tabu? TAIP. Nors galvą galiu guldyti, kad tokia knyga būtų graibstyte grabstoma, nes skaitytojas yra, jis laukia ir tikisi. Bet mes judame į priekį ir prie to judėjimo smarkiai prisidėjo klubas „MRM“ (Meilės romanų mylėtojų klubas). Jo veikla prasidėjo internete, vėliau atsirado ir gyvas bendravimas. Tai parodė visiems, kiek daug žmonių Lietuvoje renkasi skaityti jausmus žadinančią literatūrą. Klubas leidžia atsiskleisti daugumai naujų rašytojų, tai irgi labai džiugina. Lietuviški meilės romanai bando konkuruoti su kitų žanrų knygomis, įrodydami tik viena: šis žanras reikalingas. Smagu leisti knygas, kai žinai, kad žmonės jų laukia.

Kalbėdamos apie skaitytojus juos priskiriame vyriškai lyčiai, tačiau juk išties dažniausiai tai būna skaitytojos. Ar pažįstate meilės romanus skaitančių vyrų? 

Mano knygose vyrų veikėjų yra kur kas daugiau nei moterų. Bet ir realiame gyvenime pažįstu keletą vyrų, kurie skaitė tai, ką esu išleidusi. Rašant man labai patinka atskleisti veikėjų požiūrį ir mintis aktualijų atžvilgiu. Ta pati taisyklė galioja ir kai pati stebiu gyvenimą. Turiu išleistų ne vien popierinių knygų. Jų yra ir internetinėse knygų skaitymo platformose. O tai man suteikia puikią galimybę stebėti, kas ir kada jas skaito. Kai meilės romaną paima skaityti vyras, man labai įdomi jo reakcija. Esu mačiusi, kaip vyras neatsitraukia nuo knygos skaitymo visą savaitgalį. Tai, spėju, kad jam buvo įdomu. O kodėl? Mano knygose nėra saldžios meilės istorijų. Jose daug veiksmo, įtampos, o tai traukia ir vyrus.

Per labai trumpą laiką išleidote keturias knygas. Ar sunku būti produktyvia rašytoja?

Neskaičiuoju, kiek esu parašiusi. Todėl pasidarė net pačiai įdomu. Skaičius nustebino – turiu aštuoniolika visiškai baigtų rankraščių ir penkias nepabaigtas rašyti istorijas. Keturios knygos popierinės, šešios internetinės ir net viena audio knyga, kurią įgarsino Faustina Meiliūnaitė, ištikima mano gerbėja. Tai buvo visai nauja ir labai maloni patirtis pasiklausyti savo teksto. Kas dar neskaitė internete ar neklausė, šventiniu laikotarpiu ji labai tinka. „Youtube“ platformoje ji vadinasi „Tos Kalėdos“. Labai daug žmonių klausėsi – jei tai būtų popierinė knyga, džiaugčiausi tokiu tiražu. O knyga „ Tu – mano rojus“ virto „You Are My Heaven“ ir jau išsikovojo sau dėmesio iš vienos Anglijos leidyklos. Nežinau, ar tai vadinasi „produktyvi rašytoja“. Rašymas – man didžiulis malonumas. Galėčiau tai daryti nuolatos. Mano galva pilna istorijų. Pakanka tik pradėti rašyti, ir pasipila mintys. Manau, tai didelė gyvenimo dovana.

Koks metų laikas Jums labiausiai siejasi su meile – pavasaris, vasara, o gal Kalėdos? 

Meilė man – jausmas. Ne, tai ne tuščia žodinė deklaracija. Meilė – tai paruoštas mylimo žmogaus arbatos puodelis, kai to nesitiki. Tai šiltas pledas, kai netikėtai užsnūsti. Tai palaikymas už rankos, kai reikia padrąsinimo. Ir žinojimas, kad visados gali atsiremti į jo petį, kai apninka abejonės savimi. Ir tai man kur kas daugiau nei banali frazė: „Aš tave myliu.“. Jausmams ir jų išreiškimui nėra sezono, laiko ar vietos. Mylėkime savo artimą, juk niekados nežinai, kiek tau skirta gyvenimo laiko jį turėti šalia. Taip greičiausiai pasakytų mano geruolė neseniai parašytos novelės „Gal kada nors…“ herojė Skaistė. Ji mano kalėdinis angelas, ir aš jai labai pritariu. Ji juk teisi, tiesa?