Gabrielė Šilobritaitė – geriausių šiais metais perskaitytų knygų anglų kalba dešimtukas
Šiais metais knygose ieškojau pabėgimo. Nebūtinai tik į saulėtas ir gražias vietas, kurių nepaliečia negandos – suprantu, kad užsidarius tokiame burbule ir slepiantis nuo realybės vis vien geruoju nesibaigs. Tačiau puikiai suvokdama, kas dedasi pasaulyje, dažnai norėdavau pasisemti empatijos, skaityti apie viltį, meilę ir tokį stiprų žmonių ryšį, kuris nugali visas negandas. Visa tai radau pačiuose įvairiausiuose žanruose – nuo autobiografijų iki siaubo, nuo meilės romanų iki šiuolaikinės prozos. Ir kadangi visuomet stengiuosi nepamiršti knygų anglų kalba, kurių itin platų asortimentą siūlo knygos.lt, noriu aptarti dešimt labiausiai įsiminusių šių metų knygų, kurias skaičiau angliškai.
Britney Spears „The Woman in Me“
Kaip užaugusi su Britney Spears muzika ir sekusi visą jos karjeros kelią, žinojau, kad turiu pasinerti į šią knygą jai vos pasirodžius. Nutuokiau, kad lengva nebus – kas nors kiek domitės Britney gyvenimu, tikriausiai žinot, ką jai teko išgyventi ir kiek daug kovoti. Visgi knygos melancholiškumui ir situacijų beviltiškumui iki galo pasiruošti sunku, mat kalbame apie tikro žmogaus gyvenimą, o ne kažkieno išgalvotą istoriją. Taip, čia rasit ir visiems puikiai žinomų vardų, ir skandalingų trupinėlių, bet visos knygos ašis visgi lieka Britney ir jos noras susigrąžinti balsą.
Literatūrinių aukštumų čia neieškojau ir nesitikėjau, todėl ir nenusivyliau jų neradusi, bet skatinu knygą perskaityti tuos, kurie užaugo su atlikėja, domisi jos gyvenimu arba tiesiog nori sužinoti apie ne tokius ir blizgančius pramogų pasaulio užkulisius. Be galo daug pykau ant kone visų Britney gyvenime buvusių žmonių dėl to, kad leido sau su ja elgtis taip siaubingai, ir slapčia tikiuosi, kad jų už tai laukia tinkamas atpildas. O Britney linkiu džiaugtis laisve ir tikiuosi, kad ši knyga bent truputį prisidėjo prie jos savasties, balso ir spindesio atgavimo.
Neil Gaiman „Coraline“
Jei būčiau skaičiusi vaikystėje, tikriausiai nebūčiau sugebėjusi miegoti naktimis. Bet ir skaitant dabar buvo užtektinai šiurpu – Neilas Gaimanas moka išlaikyti tą pusiausvyrą tarp istorijos jaunesniems skaitytojams, kuri gali būti puikiai pritaikyta ir suaugusiems. O dar kai mintyse iškyla kažkada seniai seniai matyta knygos ekranizacija… Tikrai puikus skaitinys Helovino laikotarpiui.
Nedidelės apimties knygelėje autorius sugeba iškart įvilioti į Coraline pasaulį, mat veikėją jis sukuria itin žavią, smalsią ir tokią, su kuria lengva tapatintis. Labai daug gražių minčių apie vaizduotę, drąsą ir draugystę, kurios atrodo svarbios nesvarbu kokio amžiaus šį kūrinį skaitytum. O ta kraupioji dalis irgi sukurta be galo sumaniai – siaubas kyla iš labai žmogiškų baimių, prieš tave atsukami visi tie kartai, kai esi pagalvojęs, kad norėtum kitokio gyvenimo, kitos šeimos, kitų tėvų, nes juk visada atrodo, kad visur kitur gali būti geriau. Viskas be galo kinematografiška (ne veltui Gaimano knygos taip dažnai virsta puikiais filmais), apgalvota iki mažiausių smulkmenų, todėl įsirėžia atminty ilgam, net kai padedi knygą į šalį.
Julia Armfield “Our Wives Under the Sea”
Istorija, priskiriama siaubo žanrui, bet tas siaubas čia ne besitaškantys kraujai, zombiai, dvasios ar dar kokie šlykštumai. Viskas sukasi aplink baisesnius (mano galva) dalykus –susvetimėjimą, žmogaus, kuri myli visa savo esybe, praradimą, tai, kaip tavo gyvenimo meilė prieš tavo akis nenumaldomai greitai nyksta ir iš žmogaus virsta kažkuo, ką sunku įvardyti.
Julia Armfield labai subtiliai kviečia skaitytoją į dviejų žmonių meilę, jų artumą ir ryšį atskleisdama per dažnai labai įprastas, net rutiniškas detales, kurios turbūt apie santykius dažnai pasako daugiau nei visokie grandioziniai gestai ar visuotinai priimtinos „svarbiosios“ akimirkos. Skaitydama nė sekunde neabejojau dviejų pagrindinių veikėjų santykiu, nes jis buvo toks skausmingai tikras, kad iš čia ir kilo didžioji dalis kūrinio melancholijos. Labai patiko įpinti pasakojimai apie vandenyną, kurie irgi atskleidė labai daug apie veikėjų pasaulį ir padėjo kurti tą istorijos mistiką. Labai gražus, itin melancholiškas ir nepaisant fantastinių elementų artimas bei tikras pasakojimas apie ryšį, netektį ir atskirtį.
Curtis Sittenfeld “Romantic Comedy”
Puikus meilės romanas, turintis kelias išskirtines savybes, kurios mane iškart labai sužavėjo – kokybišką humorą, aliuzijas į JAV itin populiarią komedijos laidą Saturday Night Live, kurią žiūriu jau daugybę metų, ir itin simpatiškus bei neužknisančius veikėjus.
Kaip ir imant į rankas bet kurį kitą meilės romaną, žinai, ko tikėtis, bet čia autorė tą visą kelionę iki tikslo sukurpia itin smagią ir unikalią. Retai kada mėgaujuosi knygose esančiais veikėjų susirašinėjimais laiškais, gana retai mane džiugina ir įterpta COVID-19 tematika, bet čia su viskuo susitvarkyta puikiai, neužknisančiai ir įtraukiančiai. Nesunku kartu su pagrindine veikėja Sally susižavėti žymiuoju dainininku Noah, lengva suprasti ir visas jos dvejones bei abejones, sunku nesišypsoti skaitant apie pirmus susitikimus, flirtą ir nejaukias akimirkas. Net ir nujaučiant, kur krypsta istorija, vis viena nenorėjau paleisti knygos iš rankų ir, kaip jau pasitaiko gana retai, aukojau dėl jos ir miegą, ir pietų pertraukėles.
Ieškantiems kažko lengvo, šmaikštaus ir primenančio šiltą pledą – apgaubiančio šiluma ir jaukumu, tokio artimo ir savo, – itin rekomenduoju. Vienas didžiausių šių metų siurprizų.
T. Kingfisher „What Moves the Dead“
Gana klasikinė siaubo istorija – daug panašumų į kitus kūrinius, o ir apskritai pasakojimo struktūra bei išrišimas tikriausiai per labiausiai nenustebins, ypač jei esat skaitę daugiau siaubo, bet vis viena susiskaito įdomiai ir sugeba suintriguoti. Patiko, kaip autorė tokiame palyginus trumpame kūrinyje sugeba kurti atmosferą, mat jau nuo pat pirmų sakinių jaučiausi visiškai pasinėrusi į kūrinio pasaulį. Čia tamsu, drėgna, baugu ir niūru, o namo paveikslas iškyla prieš akis ir nepaleidžia iki pat paskutinių puslapių. Apgalvota kiekviena detalė ir šiurpą kelianti smulkmena, taip pat ir veikėjai – visi čia jie savaip ryškūs ir įdomūs, ir net per tokį nedidelį puslapių skaičių sugeba atsiskleisti pakankamai.
Nebuvau skaičiusi Edgaro Alano Po istorijos, kuria paremtas šis pasakojimas, bet perskaičiusi šį kūrinį visai norėčiau atsigręžti į originalą. Manau, skaitysiu ir daugiau autorės kūrybos, nes patiko tiek jos rašymo stilius, tiek tas subtilus siaubas.
V. E. Schwab “Gallant”
Labai maloniai nustebino – ne tik įdomi istorija, unikali pagrindinė veikėja, bet ir be galo gražus rašymo stilius, kurio net nesitikėjau. Dar vienas didelis pliusas – šioje istorijoje pagrindinė veikėja neturi meilės istorijos, kas young adult knygose vis dar gana reta, bet kai tai sutinku, visuomet džiūgauju. Yra čia tos meilės, tik ji labiau sukasi aplink šeimą (pasirinktą ir tą, su kuria sieja kraujo ryšys), o kertinė kūrinio metafora irgi itin ryški ir puikiai išpildyta. Nors romanas reklamuojamas kaip siaubo, čia nėra kažkokių itin grafiškų detalių, visa šiurpi atmosfera kuriama per šmėklas ir mirties metaforą, todėl manau, kad ir skaitantiems jaunuoliams čia nebus ko bijoti, veikiau susimąstyti ir kelti klausimus.
Istorija iš tų, kur nelabai yra prie ko prikibti – labai įtraukė, spėjau prisirišti prie veikėjų, jie visi buvo savaip ryškūs, autorė sugebėjo išvengti pamokslavimo ir pagrindinės herojės išaukštinimo, ką panašiuose kūriniuose tenka sutikti neretai. Vienintelis mano sugalvotas priekaištas – norėjosi daugiau. Daugiau šeimos istorijos, daugiau namo priešistorės, nes kiek lėta kūrinio pradžia man buvo gana kontrastinga su skubia pabaiga. Bet apskritai laiką praleidau labai smagiai, neabejoju, kad skaitysiu ir kitus autorės kūrinius, o jos savitą stilių įsiminsiu ilgam.
Chanel Miller “Know My Name”
Iš Chanel Miller buvo atimta daug. Bet ši knyga, tikiu, padėjo susigrąžinti bent trupinėlį. Chanel buvo bevardė auka, be praeities, su ištrintais pasiekimais, neturinti jokių ateities perspektyvų, nes juk aukos ir lieka tik aukomis, kol prieš jas nusikaltę asmenys dažniausiai yra kažko pasiekę, kažką galimai prarasiantys, kažką paaukojantys. Chanel Miller buvo priversta vėl ir vėl išgyventi siaubingiausią naktį savo gyvenime. Ji buvo priversta abejoti savimi, kaltinti save, įvelti į tai savo šeimą. Ji turėjo žiūrėti į akis ją išprievartavusiam vyrui ir tose akyse nematyti jokio gailesčio. Bet rašydama šią knygą ji atsiėmė bent dalį galios. Ji susigrąžino savo vardą, savo istoriją, savo pasiekimus ir talentus. Ji turėjo progą kalbėti apie savo šeimą ir artimuosius, kuriuos ši tragedija irgi paveikė neatšaukiamai. Ir jai teko be galo sunki užduotis – atverti uždangą to, kas vyksta per panašių bylų nagrinėjimą.
Nepamenu, kada paskutinį kartą skaitydama knygą tiek verkiau. Iš nevilties, liūdesio, bet daug ir iš pykčio. Chanel Miller padarė nežmonišką darbą – išgyvendama baisiausius savo gyvenimo momentus ji padėjo žmonėms bent minimaliai suprasti, ką reiškia būti jos vietoje. Neabejoju, tūkstančiams aukų ji padėjo nebesijausti vienišoms. Drįsčiau teigti, kad ji padėjo visoms moterims – mat dauguma mūsų tikriausiai esame susimąstę „kas, jeigu“. Ką jie sakytų apie mane – ar kad buvau per daug išgėrusi, ar per atvirai apsirengusi, o gal visgi atrodė, kad to norėjau? Dovanočiau šią knygą kiekvienam sutiktam vyrui, kad jie pažvelgtų tikrovei į akis, ir be galo rekomenduočiau kiekvienai moteriai – skaitinys akmens sunkumo, bet vienas iš tų, kurį prisiminsiu amžinai.
Emily Henry “Book Lovers”
Gavau viską, ko tikiuosi iš kokybiško chick-lito – neužknisančius ir įvairialypius veikėjus, klišes, kurios buvo apžaidžiamos kiek kitaip nei daugumoje meilės romanų, neblogo humoro ir meilės istoriją, kuri sugebėjo priminti, kodėl tokie romanai taip pavergia skaitytojų širdis.
Autorė tikrai moka rašyti – jos stilius pagaulus, bet ne per daug nusaldintas, nors yra ir sentimentalumo akimirkų, bet jos taip vietoj ir laiku, kad paveikė net ir tokią šiek tiek cinikę kaip mane. Labai gražus seserų ryšys, kuris man buvo artimas net ir neturint sesers – mačiau čia savo geriausias drauges ir tą didžiulę meilę bei tvirtą ryšį, kurį mes puoselėjam be jokių tradiciškai romanuose mėgstamų vaizduoti konkurencijos, pavydo ar pagiežos elementų. Net ir susigraudinti spėjau, mat ta centrinė šeimos istorija sugebėjo griebt už širdies taip gerokai. Pagrindinis romano veikėjas Charlie, aišku, toks šiek tiek per geras, kad būtų tikras, kaip dažnai ir būna tokiose istorijose, bet turintis pakankamai cinkelio, kad juo patikėtum. O ir visa meilės istorija viena tų, kur nori nenori įsitrauki ir iš visos širdies tikiesi, kad veikėjams viskas bus gerai. Laiką praleidau labai smagiai, nekantrauju skaityti kitus autorės kūrinius ir pagaliau suprantu, kad ne veltui Emily Henry vardas šiomis dienomis šmėžuoja visur.
Sally Rooney “Beautiful World, Where Are You”
Visiškai suprantu, kaip galima Sally Rooney nemėgti. Kartais ir pati savęs klausiu, kodėl jos knygos su manimi taip kalba – juk autorė, rodos, vis rašo tą patį romaną, tik su šiek tiek kitokiais veikėjais, vis kalba apie nesusikalbėjimą ir komplikuotus santykius, vis įdeda į savo pagrindines veikėjas (mano nuomone) nemažai savęs, todėl ir jos įgauna panašumų… Ji kiek pretenzinga, mėgstanti diskusijas iš aukšto, kurios gal ir nėra itin realistiškos, ir visgi… Kažkuo ji man artima.
Labai vertinu autorės norą panagrinėti moterų draugystę – ji čia man pasirodė visa ko ašis ir dar labai artima. Joje daug skausmo, kaltės, pavydo, bet ir gausu meilės. Pykti ant veikėjų Rooney knygose visada smagu, todėl ir čia to pilna – erzina kai kurių pretenzingumas, o kitų emocinis atsitraukimas, bet viskas galiausiai tampa tam tikru savo paties problemų atspindžiu. Visgi romano vinis yra santykiai, kuriuos kurti autorei sekasi neįtikėtinai gerai. Jų niuansai, visas galvojimas ir pergalvojimas, pačių įvairiausių reikšmių pripildyta tyla, seksas, kurį ji perteikia subtiliai, bet tuo pat metu ir labai drąsiai – viskas kalba man ir manau tam tikrai žmonių grupei, užaugusiai tarp konkrečios ir labai specifinės medijos, knygų, filmų ir žmonių kolekcijos. Žinau, kad patiks ne visiems, o ir supras, kame čia visas šaršalas, ne kiekvienas. Bet skaitysiu viską, ką Rooney parašys, nes išjudina ji manyje kažką, ką retas autorius sugeba pasiekt.
Gabrielle Zevin “Tomorrow, and Tomorrow, and Tomorrow”
Metams einant į pabaigą neseniai peržvelgiau šiemet skaitytas knygas ir supratau, kad tarp jų labai mažai tų ypatingųjų, giliai paliečiančių širdį ir ilgai nepaleidžiančių. Ir net kažkaip liūdna pasidarė – ne dėl to, kad visos kitos perskaitytos knygos buvo blogos, bet labiau dėl to, kad pasiilgau to jausmo. Kai negali padėti knygos į šalį, nes ji taip įtraukia. Kai mėginti atrasti kiekvieną laisvą minutę, kad tik grįžtum prie skaitymo, kai aukoji dėl to miegą… Tas jausmas nepakartojamas ir tam tikra prasme nostalgiškas, primenantis paauglystę, kai tik atradau skaitymo džiaugsmą. Ir tą jausmą man grąžino šis G. Zevin romanas.
Pasakojimas sukasi aplink kompiuterinius žaidimus – nesu didelė jų žaidėja, o ir tikrai nelabai išmanau tą pasaulį, bet pasinerti į jį man patiko. O kalbant apie veikėjus… kokie jie čia nuostabūs. Visi labai unikalūs, giliai iškapstyti, komplikuoti ir labai pažįstami. Zevin stato visą kūrinį ant draugystės, kuri ne ką mažiau sudėtinga ir tuo pat metu savaime suprantama kaip gyvenimas. Leidžiantis į kelių dešimtmečių kelionę patiri viską – nuo tyro džiaugsmo iki gniuždančio liūdesio. Jau seniai skaitydama knygą rimtai verkiau, ir ši istorija sugraudino ne kartą. Autorė turi talentą užčiuopti tą unikalų ir kartais sunkiai į žodžius sudedamą žmonių tarpusavio ryšį ir jį perteikti knygos puslapiuose.
Be abejonių viena ryškiausių šiais metais skaitytų knygų. Viena tų, apie kurią vis dar galvoju praėjus jau kelioms savaitėms. Viena tų, apie kurią, žinau, galvosiu dar ilgai.
Tikiuosi, kad ir jūs savo perskaitytų knygų sąraše radote, kuo pasidžiaugti. Ir viliuosi, kad tos knygos atnešė jums tai, ko ir ieškojote – ar tai buvo viltis, ar meilė, ar įkvėpimas. Visada kviečiame įspūdžiais, džiaugsmais ir nusivylimais dalintis socialiniuose tinkluose!
Jums taip pat gali patikti
