Tinklaraštininkė Patricija iš book.duo: geriausios 2020-ųjų metų knygos: nuo rokenrolo iki klasikos

Šie metai buvo turtingi knygomis. 2020-aisiais perskaitytų knygų nusivylimų nebuvo tiek ir daug, ar bent jie nebuvo tokie ryškūs. Besidalindama savo TOP knygomis, noriu akcentuoti vieną dalyką – kiek daug malonumo skaitydama patyriau ir kiek daug knygų iki šiol vis jaučiuosi besinešiojanti širdyje!

Šios dešimt knygų (kurias buvo taip sunku išrinkti į vieną baigtinį sąrašą) man per 2020-uosius atnešė džiaugsmo. Ir nors nepaprastai sudėtinga nuspręsti, kurios knygos vertos geriausiųjų titulo, atranka vyko gana paprastai. Bandžiau sau atsakyti į šiuos klausimus: ar apie knygą vis susimąstau net po ilgesnio laiko? Ar vis prisimenu ištraukas, dialogo gabalėlį, pabaigą ar pradžią? Jei taip – jos čia. Ne eiliškumo tvarka. Toks iššūkis jau man būtų per sudėtingas.

Hannah Kent „Gerieji žmonės“

Magiškas Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės vertimas, magiška knyga – visomis prasmėmis. Tobulai MANO skonio: tamsi, klampi, sodri. Neįsivaizduočiau, ar angliškai ji turi tokį patį magišką jausmą, kokį jai suteikė G. Bernotienės vertimas. Retai kada galima šitaip pasakyti. Bet, tikiu, skaitysiu dar kada ir angliškai. Knyga ypatinga ne tik ypač paveikia istorija, bet ir tobulu atmosferiškumu, tokiu žaižaruojančiu ir įtraukiančiu, kad net per visą siužeto purvą jis spindi – magiškai, fėjiškai.

„Gerieji žmonės“ apie tai, kaip lengva viltį į ką nors sudėti, kaip lengva ja kvėpuoti, aklai tikėti ir kaip toli šioji gali nuvesti. Į visiškus žmogiškumo, moralės ir sveiko proto paribius.

Tai makabriška, akmens sunkumo, nepaprastai paveiki ir įtaigi knyga, primenanti senovės anglų padavimus ir baisiausias pasakas, mėtanti skaitytoją tarp įtikėjimo ir pasipiktinimo, pasitikėjimo ir pasibjaurėjimo, žmonių tamsumą nušviečianti fėjų žibintais. 

Fredrik Backman „Lokių miestas“

Jei kas kada būtų pasakęs, kad man rūpės likimai tų, kurių gyvenimai sukasi vien aplink ledo ritulį… Dievaži, gyvenime nebūčiau patikėjusi. Bet ši knyga – magiška. Magiškas ir Backmanas. Jis moka apie sudėtingus dalykus kalbėti taip paprastai, tokia lengva ranka. Be verkšlenimo, be grūmojimo kumščiu į dangų, be keiksmų. Taip net šiek tiek elegantiškai – kiek elegantiškai įmanoma kalbėti apie sportą. Ir tobulai perteikia tai, jog kai kuriems žmonėms sportas iš tiesų nėra tik pomėgis ar tik darbas. Kai kuriems sportas – viskas. Ir geriau prarasti absoliučiai bet ką kito, nei galimybę pasirinktoje srityje save realizuoti iš visų jėgų.

Tuo pat metu F.Backmanas parodo ne tik kaip lengva kam nors tau tapti viskuo, bet ir iš kieno nors tą viską atimti.

Jeigu tokie dalykai nuo manęs priklausytų, šią knygą net nemirktelėjusi įtraukčiau į privalomų knygų sąrašą vyresnių klasių moksleiviams. Ir jei turėčiau paaugliško amžiaus sūnų, tai būtų ta vienintelė knyga, kurią sakyčiau, kad perskaityti iš tiesų privaloma.

Lars Mytting „Seserų varpai“

Man ši knyga labai gražiai sukrenta į vieną kategoriją su „Geraisiais žmonėmis“. Magija, mitologija, klampumas ir sodrumas, nuostabus vertimas ir labai įtraukiantis, beveik mitologiškas tekstas, veikiau primenantis kokio senolio prisiminimus, nei grožinę literatūrą. Pasiilgstu šios knygos. To istorinių paslapčių jausmo, jų atradimo džiaugsmo.

Tačiau guodžiu save mintimi, kad jau tuoj turi pasirodyti antroji knygos dalis. Nekantrauju sugrįžti į tokį pasaulį, kurį kuria Larsas Myttingas.

Jurga Ivanauskaitė „Miegančių drugelių tvirtovė“

Skaitydama Jurgos Ivanauskaitės kūrybą jaučiuosi lyg pokalbyje su drauge. Apie orą kalbėtis nemėgstu, apie jį Jurga ir nekalba. O jei ir kalba, nebent apie uraganą ar cunamį. Ir retai kada knygos priverčia mane visu kūnu sudrebėti. Ši privertė.

Čia daug galimo pasipiktinimo atspirties taškų įvairaus pobūdžio konservatyvių pažiūrų įsikibusiems, bet tikriausiai nieko kito iš Jurgos ir nebūtų galima tikėtis. Jei neerzina ištisi puslapiai feministinių, liberalių, atlapaširdiškų pamąstymų, jei negąsdina savęs skrodimas aštriausiu skalpeliu, priešais skaitytoją išdėliojant viską, kas tik viduje tūno baisiausio (ir gražiausio), jei nebaisūs galimi savęs paties atspindžiai ten, kur turbūt ne visada norisi juos pamatyti, knyga – absoliučiai nepriekaištinga.

„Kai parduodamų ir perkamų moterų vietoje atsidurs vyrai, liausis kalbos apie paklausą atliepiančią pasiūlą ir natūralius ekonomikos dėsnius. Niekam nė galvon nešaus postringauti apie žemą ir patvirkusią vyrų prigimtį, suokti, kad jie patys trokšta be saiko ištvirkauti ir tingi ar nesugeba kitaip pelnytis duonos.“

Jurga Ivanauskaitė „Miegančių drugelių tvirtovė“

Isabel Allende „Dvasių namai“

Jei kas manęs klausia, kokia knyga man juokingiausia, „Dvasių namai“ laimi be konkurencijos. Iš „Dvasių namų“ tikėjausi daug ko – puikios šeimyninės sagos, užburiančios kalbos, spalvingų veikėjų. Tačiau tikrai nesitikėjau, kad kvatosiuosi balsu – dievaži, šitaip mane prajuokinti yra sugebėję vos keli autoriai (o ir dažniausiai visai ne tie, kurie žada tai padaryti), tačiau versdama puslapį po puslapio, vis giliau pasinerdama į I.Allende vaizduotę, įsitikinau: su šia moterimi mano humoro jausmas, kiek makabriškas ir iškreiptas, neturintis ribų ir tabu, tobulai sutampa. Ir nors nesu to dariusi niekada anksčiau, versdama maždaug šimtąjį puslapį knygos, kurią jau gerokai pavargusią pasiėmiau iš bibliotekos, užsisakiau kopiją ir sau.

Istorija tęsiasi dešimtmečiais ir šimtmečiais, todėl joje telpa tiek daug grožio, spalvų, užburiančių veikėjų, kurie gali pasirodyti panašūs vardais, tačiau yra tokie kardinaliai skirtingi – net jei gimę iš tų pačių šeimų, augę tuose pačiuose namuose.

„Dvasių namai“ – paminklas visiems keistuoliams, apie neįtikimiausius dalykus pasakojant taip įprastai, lyg po svetainę savo fotelyje skraidanti ir pianinu, jo dangčio neatidengiant, skambinanti moteris būtų pats kasdieniškiausias dalykas Pasaulyje.

Chimamanda A.Ngozi „Amerikana“

Apie rasizmą kalbėti neverkiant, vis dar įdomiai, gaiviai, įtraukiančiai, nėra paprasta. Kaip ir apie visas kitas milžiniškas socialines problemas, apie kurias manomės viską žinantys. Šioji man padėjo į rasizmą pažiūrėti iš perspektyvų, kurių pati atradusi nebuvau. Verta. Ir naudinga.

„Amerikana“ tikrai nėra nei lyriška, nei subtili. Ji priverčia pasižiūrėti sau pačiam į akis. Ar esi ėjęs į banką ir bijojęs, jog negausi paskolos dėl savo odos spalvos? Ar esi išsiuntęs CV ir galvojęs, kad negausi darbo dėl to, kaip skamba tavo pavardė? Ar esi pirkęs kažką „odos spalvos“ ir susimąstęs, kad tai VISIŠKAI neatitiks tavo odos spalvos – ar tai būtų pleistras, ar apatiniai? Ar esi ėjęs į kirpyklą ir galvojęs, kad ten nebus nė vieno darbuotojo, kuris žino kaip tinkamai sutvarkyti tokius plaukus kaip tavo? Tikriausiai nereikia aiškinti, ką reiškia tai, kad į visus šiuos klausimus sau atsakai neigiamai. Todėl ir „Amerikanoje“ ne viskas padėta ant lėkštutės ir sukramtyta, tai nėra pradžiamokslis apie juodaodžius ir jų patiriamą rasizmą.

Šis romanas – daugialypis, daugiasluoksnis, aiškiai parodantis, jog bene kiekviename veikėjų gyvenimo žingsnyje kartu žengia ir jų rasės suvokimas. Visa tai yra ne literatūrinis sprendimas ir ne kūrybinis pasirinkimas, ne tik problemos akcentavimas ir ne lyriškumo ar subtilumo trūkumas. Tik realybė.

John Williams „Stouneris“

Tikriausiai kiek mazochistiška, bet net mėgavausi tuo gumulu gerklėje, kurį jaučiau versdama puslapį po puslapio. Retai kada verkiu iš absoliutaus grožio. Tačiau laikydama rankose „Stounerį”, ašaroms ritantis skruostais, negalėjau negalvoti apie stingdantį šios knygos grožį, kuris mane užbūrė, apsėmė tarsi banga. Vakar pradėjau ir pabaigiau skaityti, taip greitai, net ir taupydama kiekvieną puslapį, sakinį, skyrių, o tada negalėjau pradėti skaityti jokios kitos. Tiesiog bandžiau apmąstymais ir iš knygos gauta meile pasimėgauti kaip įmanydama ilgiau.

Matyt jaučiausi kažkiek skausmo, liūdesio ir gedulo skolinga Viljamui Stouneriui. Nors jis tikriausiai pasakytų, kad nesvarbu. Ir iš tiesų būtų nesvarbu.

Elton John „Aš“

Mano gyvenime rokenrolo nedaug, bet širdy – kalnais. Eltono Johno gyvenimas ypač spalvingas, o tokiais žmonėmis, gyvenančiais pagal savo įsitikinimus, drąsiai ir atlapaširdiškai, aš labai žaviuosi. Kai pagaunu save abejojančią, pavyzdžiui, ar leisti sau pirkti ekstravagantiškesnius drabužius, pagalvoju, ką darytų Eltonas. Patikėkite, tai labai padeda savęs neriboti dvejonėmis, „ką kas pagalvos?“

Eltonas Johnas išgyveno prostatos vėžį, tėvų fizinį ir psichologinį smurtą, bulimiją, depresiją, kokaino perdozavimą. AIDS ir ŽIV tyrimams bei gydymui jo fondas yra surinkęs daugiau nei 150 milijonų dolerių. Vienas pirmųjų šou pasaulyje prakalbo apie savo homoseksualumą. Buvo 3 futbolo komandų savininku ir prezidentu. Vienas artimiausių Gianni Versace draugų, vadinęs jį broliu. Eminemo anoniminių alkoholikų programos rėmėjęs, padėjęs jam išblaivėti.

Dvi dienos prieš vieną didžiausių gyvenimo koncertų, jam plovė skrandį po bandymo nusižudyti. Tokių buvo ne vienas. Jo asmeniškiausiose šventėse dalyvauja Didžiosios Britanijos Karališkosios šeimos nariai. Apie kiekvieną šių aspektų būtų galima parašyti po knygą. Nes dievaži, prie visų šių pasiekimų neabejotinai galima pridėti ir tai, kad Eltonas Johnas yra nepaprastai puikus istorijų pasakotojas.

Čia nėra jokio vyniojimo į vatą, menkų užuominų, kurios palieka skaitytoją spėlioti – jei jau kritikuoja – muziką, asmenybę, situaciją – Eltonas įvardina vardus, metus, konkrečias situacijas, nėra jokio apsimestinio kuklumo, bandant sumenkinti savo pasiekimus. Būtent todėl net ir tas istorijas, kurios gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti ne tokios įdomios, jis sugeba papasakoti įtraukiančiai, komplimentus žarstydamas taip pat dosniai, kaip ir kritiką – ne tik kitiems, įskaitant savo tėvus, politikus, šou verslo ryklius ir orkas, bet ir sau pačiam.

Juliet Grames „Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“

Palaidokit mane apklotą maginio realizmo knygomis – tik tiek prašau. Šią knygą galiu drąsiai rekomenduoti „Dvasių namų“ gerbėjams – gal ne tokia juokinga, bet panašiai magiškai realistinė ir tiesiog visais aspektais nuostabi – retai kada toks perlas sublizga.

Stela kovoja su tokiomis sudėtingomis psichologinėmis traumomis, kurios kažkokiu būdu aplenkia visus kitus, net ir gyvenusius tomis pačiomis aplinkybėmis, tačiau stipriai kankina ją. Kankina ne retkarčiais, ne vienumoje, ne truputį – kankina mintis užvaldančiai, žadą atimančiai, vidurius sukančiai, miegoti neleidžiančiai. Niekur kitur nebuvau radusi taip tiksliai aprašyto kasdienio nerimo – jo potvynių ir atoslūgių, meldimo ir susitaikymo, pykčio ir neapykantos.

Knyga gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti lengva ir šviesi, vietomis net juokinga, vietomis nuobodi tiems, kurie ieško nesibaigiančių nuotykių ar skambių dialogų, tačiau man ji buvo sunki. Vis dėlto, tai nesutrukdė mėgautis kiekvienu puslapiu. Nežinau, ar turėčiau jėgų į tokią kelionę su Stela leistis antrą kartą, bet ir nereikia – šita knyga man įsimins ilgam, neabejoju.

Vaiva Rykštaitė „Lizos butas“

Kodėl ši knyga patenko į TOP 10? Nes Kaunas yra vieta, kur bėgo mano vaikystė ir paauglystė. Šioje knygoje tiek daug širdies, nostalgijos, humoro. Visiškai man, apie mane ir mano. Šalia eina ir Vaivos Rykštaitės „Trisdešimt“.
Tikras talentas pasakoti istorijas apie tikrų žmonių tikrus gyvenimus – tokius, kuriuose viskas vyksta savu tempu, nepritemptai, be dramos tam, kad siužetas būtų stumtelėtas į priekį. Tikras talentas kurti veikėjus tokius ryškius ir tikrus, kalbančius taip, kaip žmonės iš tiesų kalba, besielgiančius taip, kaip žmonės iš tiesų elgiasi – ne visada apgalvotai, kartais kvailai, neatsiejami nuo laikmečio, kuriame gyvena, dvasios – muzikos, kvapų, mados, maisto, anekdotų, stereotipų baimių ir svajonių. Vaiva Rykštaitė turi talentą ir jis aiškiai matyti kiekviename „Lizos buto“ puslapyje.

Vaiva Rykštaitė veikėjus jų kasdienybėje piešia taip įtikinamai, kad nereikia nieko daugiau – nei šokiruojančių siužeto Amerikietiškųjų kalnelių, nei išradinėjamo dviračio. Ji pasakoja apie įvykius, kuriuos gali papasakoti kiekvienas – įsimylėjimus ir skyrybas, karštus sumuštinius mikrobangėje, fototapetą ant sienos ir „Gučči“ maikę iš Gariūnų. Bet visos tos kasdienybės detalės Vaivos lūpose tampa nostalgiška magija – praeitis ne tokia, į kurią norėtum sugrįžti, bet tokia, į kurią malonu tik trumpam pasinerti.

Peržvelgusi savo 2020-aisiais skaitytų knygų sąrašą, negaliu nepaminėti dar puikios istorijos ir vertimo dueto, autorės Adrienne Brodeur „Laukinių žaidimų“, Akvilės Kavaliauskaitės apsakymų rinkinio „Kūnai“, siaubo karaliaus Stephen King netipiškos, tačiau nuostabios, labai autobiografiškos knygos „On Writing“, J.M. Coetzee purvino, tačiau ypač įvairiapusio romano „Nešlovė“, Virginie Despentes rokenroliškojo romano „Vernonas Subutexas“, kurį tobulas Pauliaus Jevsejevo vertimas pakylėja į neregėtas aukštumas.

Kurias iš šiame sąraše paminėtų knygų skaitėte jūs? Ar jums irgi pasisekė jas atrasti 2020-aisiais? Kurios iš čia paminėtų knygų jums patiko? O gal kai kurios nepatiko visai? Kokias knygas įvardintumėte kaip savo praėjusių metų mėgstamiausias?

Patricija Tilvikaitė, book.duo