Tarptautinis bestseleris „Aušvico tatuiruotojas“ – jau ir lietuvių kalba

Kino scenarijų kūrėja, rašytoja Heather Morris 2003-iaisiais buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Leilu Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Leilas jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Leilo Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“ (leidykla „Baltos lankos“), užkariavęs pasaulines knygų bestselerių viršūnes ir iki šiol iš jų nesitraukiantis, išverstas į daugiau kaip 45 kalbas ir pasaulyje parduotas daugiau kaip trijų milijonų egzempliorių tiražu.

Romanas yra paremtas tikra Leilo Sokolovo meilės ir išlikimo. 1942-ųjų balandį Leilas Sokolovas, vos dvidešimt šešerių sulaukęs žydas iš Slovakijos, buvo ištremtas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Leilas kalbėjo keliomis kalbomis, tad buvo priverstas tapti „Tätowierer“, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius. Būdamas tatuiruotoju, Sokolovas turėjo daugiau privilegijų: valgė administracijos pastate, gaudavo didesnes porcijas, taip pat gyveno atskirame nuo kitų kalinių kambarėlyje. Tačiau net ir stipriai rizikuodamas nepamiršdavo likimo draugų – dalindavosi maistu, gaudavo vaistų sergantiems.

Vieną 1942-ųjų liepos dieną Leilas pamatė drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris 4562 bus ištatuiruotas ant jos rankos. Leilui tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio ir po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžo: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą. „Ištatuiravau numerį ant jos rankos, o ji ištatuiravo savo vardą ant mano širdies.“ – vėliau atsiminimuose sakys jis.

Taip prasideda vienas ryškiausių ir drąsiausių, sukrečiantis, tačiau viltingas ir nepamirštamas Holokausto pasakojimas: Aušvico tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.