2021-ųjų TOP 5 knygos anglų kalba: marga kelionė nuo purvino Glasgo iki pat šiurpiųjų gyvūnėlių kapinių

Net jei 2021 metais netrūko rūpesčių ir dažniau teko sėdėti namuose nei keliauti, pabėgimu nuo realybės man tapo knygos. Kartu su jomis leidausi į nuostabiausius nuotykius, pažinau ekscentriškiausius personažus ir supratau, kiek bendro gali sieti, rodos, visiškai skirtingus gyvenimus gyvenančius žmones. Nėriau į fantastikos gelmes, mečiau sau iššūkį skaityti ir negrožinę literatūrą, ir būtinai nors kartą į mėnesį pagriebti knygą anglų kalba. Kartais dėl to, kad nugalėdavo smalsumas ir būdavo sunku išlaukti kūrinio pasirodymo lietuviškai, kartais dėl seno leidimo gimtąja kalba ir todėl kiek pasenusio vertimo, o kartais labiau kaip iššūkį sau, norint nepamiršti kalbos įgūdžių.

Knygos.lt kūrinių anglų kalba skyrelis 2021-aisiais pildėsi gausiau nei kada nors anksčiau, ir dabar jame galite rasti ko tik užsigeisite (beje, puikiomis kainomis!), todėl susilaikyti buvo dar sunkiau – kaip pasakyti „ne“, kai knygos anglų kalba nebereikia siųstis iš užsienio ir nerimauti, ar ji išvis tave pasieks?

Praėjusiais metais skaitytų knygų anglų kalba TOP 5 labai įvairialypis ir pritaikytas kiekvieno skoniui – labai tikiuosi, kad kurią nors iš šių nuostabių knygų atrasite ir jūs, mat pati jas širdy nešiosiuosi dar ilgai.

TOP 1 Susanna Clarke „Piranesi“

Kaip reta tampa perskaityti knygą, kurios negali sulyginti su jokia kita. Mat ji tokia išskirtinė tiek savo tema, tiek stiliumi, tokia pilna magijos, kad net sutalpinti į žodžius tampa tam tikras iššūkis. O ir per daug atskleisti nesinori– nors ir nedidelė apimtimi, „Piranesi“ savyje talpina daugybę sluoksnių ir stebuklų.

Knyga tikrai be galo sumani – ją galima skaityti kaip alegoriją (jums belieka nuspręsti, kieno), kaip fantastiką ar mįslę. Talpinti šią istoriją į kažkokį vieną žanrą atrodo nuodėmė. Aš joje radau labai daug vienatvės, savęs ieškojimo, be galo daug meilės ir rūpesčio, kurie užklupo visai netikėtai. Tačiau Susanna Clarke palieka daug vietos interpretacijai, todėl esu tikra, kad kai skaitysiu kūrinį dar ir dar kartą, atrasiu vis daugiau.

Parašyta visiškai nepretenzingai ir todėl kone genialiai, reikalaujanti nemenko susikaupimo ir noro visiškai pasinerti į kuriamą pasaulį – nepamenu, kada paskutinį kartą jaučiausi tokia įsitraukusi į aprašomą aplinką ir atrodė, kad vaikštau visai šalia pagrindinio veikėjo matydama tai, ką mato ir jis. O ir senokai skaitydama verkiau – ne tik dėl to, kaip pasakojimas pasibaigė, bet kur kas labiau dėl to, kad jis apskritai baigtas. Todėl labai raginu atrasti šį nedidelį magijos gabalėlį ir jums – tarp į vieną masę dažnai susiliejančių kūrinių šis yra drąsus, subtilus ir neabejotinai išskirtinis.

TOP 2 Douglas Stuart „Shuggie Bain“

Apie berniuką, kuriam jo mama atstoja visą gyvenimą. Jis keliasi ir užmiega su mintimis apie ją. Dievina jos šypseną, tai, kaip ji niekada neišeina iš namų nepasipuošusi ar nepasidažiusi. Ji šoka su juo, o jis dievina šokti. Ji vienintelė mato jį tokį, koks jis bijo būti. Ji beatodairiškai pasitikinti savimi ir mokanti tuo pasitikėjimu įkvėpti ir jį. Ji priverčia jį juoktis tada, kai norisi tik verkti. Tačiau gyvenimas su ja yra patys žiauriausi amerikietiški kalneliai, kokius tik galėtum įsivaizduoti.

Tamsaus, purvino ir apatijoje paskendusio Glasgo fone šio romano kelrode žvaigžde tampa būtent motinos ir sūnaus santykiai. Stebėti, kaip mažo berniuko, visa savo savastimi nepritampančio ten, kur gimė, ir turėjusio atsidurti kažkur geriau, gyvenimas sukasi aplink tragediją, kaip jis nyksta ir tampa vienu dideliu nerimo ir panikos kamuoliu, yra nežmoniškai sunku. Douglas Stuart parodo, kaip lengva įsisukti į tą siaubingą priklausomybės ratą, kaip patogu save apsupti įgalinančiais žmonėmis ir kaip kartais, rodos, neįmanoma rasti nė vieno, kuris padėtų tau ištrūkti.

Šalia alkoholizmo einančio glamūro ar jo romantizavimo čia nerasit, o ir šviesos romane nedaug. Skaitydama daug pykau – ant motinos, ant jos vaikų, ant vyrų, kurie, net jei ir ne visada turi blogiausius kėslus, kažkokiu būdu sugeba viską tik pabloginti. Glasgas ir jo žodynas kūrinyje tampa atskiru personažu, ne tik veiksmo fonu, o M. Thatcher palikta Jungtinė Karalystė čia pavaizduota tokia, kokią retai matome knygose. Labai solidus romanas, kurį užvertus norisi stipriau apsikabinti draugus ir artimuosius ir įvertinti, kaip labai tau pasisekė.

TOP 3 Terry Pratchett and Neil Gaiman „Good Omens“

Dažnai pagaunu save norint paskaityti knygą, kuri priverstų juoktis. Taip, kad užmirštum rūpesčius ir nuoširdžiai, iš širdies pakikentum versdamas puslapius. Todėl jau kelerius metus lentynoje dulkėjusią „Good Omens“ taupiausi tarsi kokį išsigelbėjimą ir laikiausi tiems laikams, kai jos man tikrai prireiks. Dabar tik šiek tiek peikiu save, kad taip ilgai delsiau ir tuo pačiu negaliu atsidžiaugti, nes perskaičiau tikrai vieną juokingiausių, sąmojingiausių ir sumaniausių kada gyvenime atsiverstų knygų.

Gėris prieš blogį. Angelai prieš demonus. Pasaulio pabaiga. Daugelis bandė visa tai sutalpinti tiek į knygų puslapius, tiek į kino filmus, o rezultatai dažnai būna, na, kaip čia pasakius… liūdnesni už pačią pasaulio pabaigą. Bet T. Pratchett ir N. Gaiman nebūtų jie, jei nenuspręstų parodyti, kaip reikia rašyti apie Armagedoną. Taip, yra čia angelų ir demonų, bet jie nesisvaido žaibais ir mieliau susėda prie bokalo, taip, gėris lyg ir kovoja prieš blogį, tačiau juk viskas niekada nėra taip juoda ir balta, ar ne? Daugybė veikėjų, tarp kurių iš pat pradžių gali būti kiek sudėtinga susigaudyti, labai daug skirtingų balsų, kurių kiekvienas atidirbtas iki paskutinių smulkmenų ir toks nepakartojamas, kad belieka tik žavėtis. Juokingiausios ir apskritai nuostabiausios išnašos, kokias tik teko skaityti knygoje. Be galo daug nuorodų į viską – Bibliją, meną, literatūrą, muziką ir pop kultūrą, todėl visus tuos perliukus rankiojau su dideliu užsidegimu, o su šypsena galvoju apie viską, ko dar nespėjau suprasti.

Sunku knygą priskirti kažkokiai vienai kategorijai ar dėti į konkrečią lentynėlę, todėl to ir nedarysiu. Tačiau drąsiai galiu ją rekomenduoti tiek paaugliui, tiek mamai ar tėčiui, ir apskritai kiekvienam, kas nori pasinerti į tokį pasaulį, iš kurio bus gaila grįžti.

TOP 4 Deborah Frances White „The Guilty Feminist“

Aš feministė, bet einant kur nors su draugėmis mėgstu susižinot, iki kokio lygio mes puošiamės ir ruošiamės, kad neatrodyčiau arba per daug išsipuošusi, arba per mažai pasistengusi. Aš feministė, bet jei kambaryje pastebiu vorą, prašau, kad tėtis jį išneštų.

Aš feministė, bet… Taip šios knygos autorė Deborah Frances White pradeda savo tinklalaidę tokiu pačiu pavadinimu – „The Guilty Feminist“. Šį pratimą ji sugalvojo tam, kad feministės IR feministai galėtų nusikratyti dažnai šalia šio judėjimo einančios kaltės ir rasti daug bendro. Kad galėtume pripažinti, jog nesame tobuli, kartais klaidingai vadovaujamės kvailais stereotipais ir mums dar yra kur augti, bet vis vien norime kovoti už tai, kas yra be galo svarbu.

Viena tų knygų, kurią, žinau, norėsis atsiversti dar ne kartą. Autorė kalba nepretenzingai ir puikiai laviruoja tarp rimties ir humoro, kurį įterpia pačiomis geriausiomis akimirkomis. Negaištama laiko daugumai gerai žinomai feminizmo istorijai, bet atskleidžiama apie mažiau girdėtas asmenybes.

Nesu skaičiusi jokio kito veikalo feminizmo tematika, kuriame tiek daug pabrėžiama, kad į šį judėjimą itin svarbu priimti kitų rasių, seksualinės orientacijos ir įvairių negalių turinčius žmones. Nemaža dalis to progresyvumo Lietuvai tikriausiai bus gerokai svetima, bet juk pats metas susipažinti, ką? Apie tai, kaip sąvoka „consent“ nėra visiškai teisinga. Apie tai, kad feminizmas nėra prieš vyrus, o prieš patriarchatą (kuris kenkia ir vyrams). Apie tai, kaip reikia išmokti pasakyti „ne“. Ir apie daug nuostabių moterų, be kurių čia nebūtume.

TOP 5 Stephen King „Pet Sematary“

S. Kingas tik dar kartą įrodo, kad didžiausias siaubas slypi ne trykštančiuose kraujuose, žudynėse ar pasišlykštėjimą keliančiuose vaizdiniuose. Baisiausia skaityti apie prarastas viltis, gniuždančią netektį, beprotybę, tokią stiprią meilę, kad net skauda. Baisiausia prisirišti prie itin meistriškai sukaltų, visiškai įtikinamų ir artimų veikėjų ir kartu su jais pereiti pragaro kančias.

Neabejotinai emociškai sunkiausia skaityta autoriaus knyga. Ji tamsi ir slogi, ne tik nagrinėjamomis temomis, bet ir kuriama atmosfera – čia Kingas vėl pademonstruoja, kaip sugeba kurti peizažus, nuo kurių šiurpsta oda. Visą laiką skaitant sėdėjau lyg ant adatų, nes kažko negero nuojauta aiški nuo pat pirmųjų puslapių, tačiau paskutinis knygos ketvirtadalis buvo išvis sunkiai pakeliamas – nors žinai, kas neišvengiamai artėja, nuo to ne ką lengviau su ta tragedija susitaikyti.

Įžangoje (kurią rekomenduočiau skaityti po paties romano) autorius mini, kad labai dvejojo, ar išvis leisti šį kūrinį. Pats jį perskaitęs antrą kartą negalėjo patikėti, kiek daug jame tamsos, kokią klampinančiai skaudžią istoriją išguldė popieriuje. Ir nors tą girdėti iš siaubo karaliaus lyg ir turėtų būti įprasta, užvertusi paskutinį puslapį nedrįsčiau ginčytis, Vienas tų vis rečiau pasitaikančių atvejų, kai kūrinio jausmas dar ilgai pasilieka šalia.

Straipsnį parengė Gabrielė Šilobritaitė iš tinklaraščio book.duo