2021-ųjų TOP5 knygos: skatinančios pripažinti, kad mums ne viskas gerai

Nekeliu sau nei skaitymo iššūkių, nei tikslų, kuriais aklai sekčiau. Skaitau kas patraukia akį ir širdį, o tuomet jau knygos turi atlaikyti laiko ir kitų istorijų išbandymą – ir įsiminti, ir rasti vietą, visgi, baigtinėje knygų lentynoje.

Ir nors tikrai negalėčiau šių būsimų knygų sudėlioti į konkretų sąrašą, suskirstydama vietomis, noriu ir džiaugiuosi dalindamasi rekomendacijomis – knygų, kurios, tikiu, yra reikalingos, nepamirštamos, svarbios ir ypatingos. Turiu pabrėžti ir tai, jog vienas svarbiausių malonumo aspektų – vertimas, todėl pasiruoškite išgirsti komplimentų gausą dažnai nepagrįstai pamirštamų herojų pusėn!

O ir jaučiu, kad pirmosios TOPo knygos pavadinimas tobulai apibūdina ir visas kitas sąrašo knygas – vienaip ar kitaip, kasdien ar tik kartais, mums visiems tikrai ne viskas gerai. Bet nieko čia tokio. Kai knyga rankose, būna šiek tiek geriau.

TOP 1 Neabejotina metų favoritė: Meg Mason „Regis, man ne viskas gerai“

Šita knyga yra tiek šviesi ir viltinga, kiek ir tamsi, slogi ir absoliučiai gąsdinanti. Ji palieka spėlioti: kiek galime pakeisti, kiek norime, o kiek tiesiog lemta? Ji tokia tamsiai juokinga, taip absoliučiai juodai, subtiliai britiškai. Ji man primena labai labai gerą bajerį per laidotuves – tarsi nepadoru juoktis, bet Dieve mano, sprogsi, jeigu neprapliupsi.

Parašyta taip lengvai, taip paprastai, kad kartais beveik pamiršti, jog kartu su pagrindine veikėja guli ant skrodimo stalo. Ir ne tik su ja. Tiesą sakant, su visais aplink. Ir blogiausia tai, kad operuoja ne koks patyręs chirurgas. Skalpelis tavo paties rankose – pjauk tiek giliai, kiek pats drįsi.

Lenkiu galvą žemiausiai prieš vertėjos Ievos Sidaravičiūtės talentą: vien ko verti visi tie eilėraščiai, kuriuos žinau, kad ji gliaudė po keletą valandų kiekvieną, jei ne ilgiau. Vertimas čia toks drąsus, kaip retai kada pasitaiko, bet tik taip galima – ši knyga tik tokio nusipelniusi. Norėčiau ją padovanoti visiems, kurie manęs kada klausė, kaip galiu tiek juokauti ir vis tiek kasdien norėti viską užbaigti. Norėčiau ją padovanoti visiems, kurie kada juokėsi, kad psichinės ligos – truputį menkiau tikros nei fizinės. Ir tiems, kuriuos toks juokelis įskaudino. Knyga, kuri niekada nepaliks mano lentynos – tą jau žinau. Tokia mano, kad net širdis plyšta.

TOP 2 Ann Patchett „Olandų namas“

Magiška knyga, savo pasakiškumu primenanti geriausius vaikystės kūrinius, bet santykių sudėtingumu ir kompleksiškumu, gyvenimo tėkmės įvairialypiškumu galinti pretenduoti į Pulitzerio aukštumas. Veikėjai tikri iki menkiausios veido išraiškos, o tikriausias pats namas, valdantis visus ir kiekvieną, apsėdantis taip, kaip Shirley Jackson „Hill House“ galėtų tik pavydėti.

Galima būtų sakyti, kad moterys romane sudaiktintos, tačiau įsižiūrėjus akivaizdu, kad susidaiktino tik tos, kurios nė akimirkai nežiūrėjo į ateitį, negaudė jau pradėjusio pūsti feministinio vėjo – net jei jautė jo gūsius, dažnas pasiekdavo nebent iš literatūros, ne iš tikro gyvenimo. O gi paprasta, praktiška moteris žino geriau, nei tikėti knygomis – jose per dažnai būna „ilgai ir laimingai“, kad taip lengvai pasiduotum – ar bent akimirkai gali jas kaltinti? Vietomis iki skausmo norisi kiekvieną, net menkiausią veikėją purtyti – tai dėl vienos priežasties, tai dėl kitos, tačiau kaip ir gyvenime – lengviausia paleisti gyventi.

Lenkiuosi prieš vertėją Gabrielę Gailiūtę-Bernotienę – jos rankose Patchett tekstas sužiba papildoma magija, o Olandų namo auksai įgauna tokį gylį, kad gniaužia kvapą.

TOP 3 Bethan Roberts „Mano policininkas“

Lėta, melancholiška, labai skausminga, tačiau vis tiek meilės, grožio ir pasiaukojimo, simbolizmo kupina knyga. Knygoje visu savo žiaurumu vyksta gyvenimas. Ir jame nėra laimėtojų. Nėra nei juodų, nei baltų – viskas tokiuose atspalviuose, tokiose sodriose spalvose, tokiame veikėjų pažinime, kad nei vienas neatrodo nereikšmingas, nei vienas nepasirodo nepelnytai pamirštas.

Daug knygoje apgalvoto atmestinumo – jį galite dažnai išgirsti ir gyvenime, kai žmonės prisimena skausmingiausias patirtis, po visko primindami: „ai, bet kaip seniai tas buvo“. Bet tik per tokią istorinę atmintį galime mokytis vaikščioti – kaip visuomenė, o galiausiai ir kaip tiesiog empatiški žmonės – kiekvienas po vieną.

Galiausiai, čia tiesiog nuostabiai, nepamirštamai reikalinga meilės istorija. Turbūt galėčiau sakyti, kad „meilės trikampis“, bet nenoriu visko nupiginti. Kampų ir tiesių, nesusikertančių niekada, arba supainiotų visiems laikams, čia tiek daug, kad pati mintyse raizgysiu dar ilgai. Linkiu raizgyti ir jums – čia toks meilės laiškas, kurio reikalingumu nė akimirkai nesudvejočiau.

TOP 4 Alina Bronsky „Totoriškos virtuvės aštrumai“

Viena tų knygų, kurias perskaitai ir galvoji: aha okei, o ką dabar su gyvenimu darysim? Nuostabi, įtraukianti, puikiai išversta, karčiai saldi ir priverčianti juoktis pro ašaras, iki skausmo pažįstama. Nežinau kaip apie akmens sunkumo dalykus įmanoma rašyti TOKIA lengva ranka, bet Bronsky sugeba. Mano širdy šioji dar aukščiau gula nei „Paskutinė Babos Dunjos meilė“.

Mėgavausi kiekvienu puslapiu, pažinau visus aprašomus žmones ir jų nuodėmes. Daug (ne visada patogiai) savęs radau jų skausme, jų žiaurume, paprastume, apatijoje, pragmatiškume, bet ir idealizme, rūpestyje.

Negaliu neišgirti ir nuostabaus, gyvo Vytenės Saunoriūtės vertimo – jos naudojami išsireiškimai, jos kalba, teksto gebėjimas plaukti lengvai (o kai taip būna, tai žinai, kad vertėjas tikrai dirbo YPAČ sunkiai, kad tik skaitytojui būtų YPAČ lengva) – va čia tai talentas! Ji ir Bronsky – tobulas duetas.

TOP 5 Dolly Alderton „Vaiduokliai“

Tobulas lengvas-sunkus romanas. Jame ypač tvirtai jaučiamas noras būti mylimam toks stiprus, kad net skauda. Ir dar feminizmas, noras save suprasti – ne per pop psichologijos tipo kalbas, ne per pseudo mokslą, o per realią, blaivią, sąmoningą savianalizę. Veikėjai tokie realistiški, tokie gyvi – iki skausmo. Čia tobulas balansas tarp didžiausių gyvenimo nusivylimų ir savikritiško, retkarčiais tamsaus, o kartais tiesiog absurdiško humoro.

Autorė „Vaiduokliuose“ klausia: kiek patriarchijos santykiuose jau yra per daug, o kiek toleruojame, net jei esame išsilavinusios, protingos, savarankiškos moterys? Svarsto apie gailestį, kurį jaučiame tėvams: nykstantiems, patiems save prarandantiems, tarsi akyse trinantiems tavo ir kitų egzistenciją iš savo sąmonės. Lygina tai, kas leidžiama vyrams ir moterims: per pirmą pasimatymą, pirmą draugystės mėnesį, per gyvenimą, mylintis, susirašinėjant žinutėmis?

Pasakyti, kad šioji knyga mane nustebino, būtų apgailėtinas „Vaiduoklių“ nuvertinimas. Man ji buvo nuostabi, o patirtį į kitą lygmenį pakylėjo šiuolaikiškas, realų gyvenimą ir realius pokalbius atspindintis Ignės Aleliūnienės vertimas.

Savaime suprantama, kad visų vertų dėmesio knygų tiesiog neįmanoma sutalpinti į 5 vietas. Todėl noriu paskatinti atkreipti dėmesį ir į tokius puikius kūrinius, kaip Stephen King „Skirtingi metų laikai“, Daphne du Maurier „Prancūzo įlanka“, Pascal Engman „Žiurkių karalius“, Patricia Highsmith „Kerol“, Claire Lombardo „Smagiausios mūsų dienos“, Elizabeth Gilbert „Merginų miestas“, Tarryn Fisher „Žmonos“, Irmos Laužikaitės „Nelly Paltinienė. Tu ateik į pasimatymą“.

Kurias iš šiame sąraše esančių knygų skaitėte? Galbūt kai kurios pateko ir į jūsų metų TOPus? O galbūt planuojate jas dar tik atrasti 2022-aisiais? Kokios knygos jums patiko labiausiai, o gal kažkurios nuvylė?

Straipsnį parengė Patricija Tilvikaitė iš tinklaraščio book.duo