Tėvo Stanislavo saulė
Asmenybės

TĖVIŠKA MEILE ŠILDANTI SAULĖ

Belaukiant gamtos nubudimo įsileiskite į savo sielą šiek tiek šviesos ir tikros šilumos  leidykla OBUOLYS“ pristato: „TĖVO STANISLOVO SAULĖ“.

Retas, kuris žinojo ir kreipėsi į jį tikruoju vardu – ALGIRDU MYKOLU DABROVOLSKIU. Daugumai jis buvo paprasčiausiu TĖVU STANISLOVU. Užtarėju, globėju ir guodėju.

tevostanislovosaulevirselis

Valentinos Šareikienės knyga „Tėvo Stanislavo saulė“

Tiek sovietmečiu, tiek nepriklausomybės laikais jis skleidė atjautą, meilę ir suteikdavo pagalbos tiems, kuriems jos reikėjo. Tėvas Stanislovas rūpinosi visais – narkomanais, alkoholikais, benamiais, menininkais, politikais ar net prezidentais. Savo darbu jis kūrė savitą fenomeną, kai dauguma, į religinės bendruomenės atstovą besikreipiančiųjų, buvo jauni, maištaujantys ar savyje ramybės nerandantys žmonės.

Galbūt ne visi žavėjosi Tėvu Stanislovu, ir ne visi su nekantrumu laukdavo jo pamokymų ar pranešimų. Tačiau niekas niekuomet nedrįsdavo jo peikti ar niekinti. Tai buvo išskirtinis žmogus, turėjęs išskirtinę vietą Lietuvos žmonių gyvenimuose.

Dieviškas įkvėpimas pergalintis ir karą, ir marą

Tėvas Stanislovas priklausė kapucinų ordinui, kuris jau nuo jo įkūrimo laikų išsiskyrė iš kitų. Ši katalikų vienuolių organizacija dar kitaip buvo vadinama „liaudies ordinu“, mat jų veikla buvo itin orientuota į paprastų, žemesniojo sluoksnio žmonių poreikius.

Kaip pasakoja šaltiniai, vienuoliai kapucinai pasižymėjo ypatinga drąsa ir beatodairiškumu, kai kraštą krėsdavo ligos ar karai. Jie visuomet buvo tarp pirmųjų, kurie skubėdavo suteikti pagalbą tiek žmonių kūnams, tiek jų sieloms.

Ir nūdienos „liaudies ordino“ vienuoliai noriai renkasi paprastą ir kuklų gyvenimo būdą; orientuojasi į nematerialias gyvenimo vertybes. Juos pačius gatvėse galima atskirti iš skurdžios išvaizdos – šiurkštus abitas, sujuostas balta mazgais pažymėta virve, visuomet išsiskiria iš minios. Ir vis tik: švytintis palaimingas džiaugsmas jų veiduose kelia baltą pavydą.

Gebėjimas matyti platesne perspektyvatevostanislovosauleciatata1

Sunku nepastebėti ordino įskiepytų idėjų Tėvo Stanislovo veikloje ir pamokymuose. Visomis išgalėmis skatindamas žmonių sąmoningumą, jis drąsino kovoti drauge už šalies bei tikėjimo laisvę.

Atiduodavęs visą save ne tik sielovadoje, dvasininkas stengėsi rinkti bažnytinio meno, etnologinę ir literatūrinę medžiagą – rūpinosi naikinamo kultūros bei istorijos palikimo išsaugojimu. Negana to, sovietmečiu laikė ir platino draudžiamą literatūrą, padėdavo Lietuvoje atsirasti tokiems leidiniams, kaip „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, „Aušra“, pogrindinei spaudai iš Rusijos ir kt.

Tėvo Stanislovo saulėje

tevostanislovosauleciatata2Stebėdami, kaip kilniadvasiškai ir tuo pat metu visiškai kukliai Tėvas  Stanislovas priėmė gyvenimą bei visas jo pamokas, nejučiomis imame nuoširdžiai stebėtis. Šis kunigas: kalėjo lageryje, bet nekaltino tų, kurie jį ten laikė; pats buvo uolus krikščionis, tačiau gelbėjo žydus nuo religinio persekiojimo; prireikus nusižengdavo visoms bažnytinėms taisyklėms, tačiau vis viena sulaukdavo hierarchinės vyresnybės palaikymo.

Nepailstamai, bet tik jam būdingu romumu jis siekė kuo nuoširdžiau pasitarnauti savo žmonėms. Tad nenuostabu, kad Tėvas Stanislovas nelikdavo šališkas ir tada, kai galėdavo įsikišti ir padaryti įtakos politinėje plotmėje – pavyzdžiui, remiant tikinčiųjų teises konstitucijoje ar net pareikalaujant nutraukti partizanams padėjusių kunigų kalinimą.

Regis, nebuvo tokios problemos ar nelaimėlio, kuriam Tėvas Stanislovas nerastų laiko ar neskirtų dėmesio. Kiekvienam jis turėjo gerą žodį, nuraminimą ar pamokymą. Kartais tokie susitikimai net keisdavo gyvenimus.

Kone dvidešimt metų pas kunigą Dotnuvoje ir Paberžėje besilankiusi bei dirbusi Valentina Šereikienė surinko ir džiaugsmingai dalinasi artimųjų prisiminimais apie šį nepaprastą žmogų knygoje „TĖVO STANISLOVO SAULĖ“.

Esu iš tų žmonių, kuriems knygų reikia kaip oro – tam, kad pilnais plaučiais būtų galima įkvėpti tyro ir gaivaus idėjų gūsio. Visuomet ant stalelio prie lovos savo akimirkos laukia bent trys skirtingo žanro knygos – juk niekada nežinai, kada bus TA nuotaika. Aplink tiek daug įdomių knygų, o joms perskaityti laiko tiek mažai!