HANDLETTERING. Tai lengva!
Apžvalgos

Šrifto piešimas ranka su „Handlettering. Tai lengva!“ – prireiks visai nedaug!

Ar pastebėjote, kad kompiuteriams užvaldžius visas įmanomas gyvenimo sritis pasiekėme tą etapą, kai net asmeniškus, ilgus laiškus mieliau rašome baksnodami klaviatūrą, o ne ranka? Ir jei netyčia tenka pasiimi rašiklį ir popieriaus lapą dėl nedidelio raštelio, įskaityti tai, kas suraizgyta, sunku, nors galite pasigirti, kad vaikystėje rašėt dailyraščiu. Ir, neduok Dieve, tenka rašyti rimtą laišką – šį procesą atidėliojame kiek įmanoma ilgiau. Gal net tiek ilgai, kad to ranka rašyto laiško niekada ir nebeprireikia.

Esate save prigavę panašiose situacijose? Aš irgi, ir ne kartą. Vaikystėje dalyvaudavau daliojo rašymo konkursuose, ranka parašydavau ištisas vaikiškas knygeles draugams, o dabar priversta užrašyti ranka savo vardą ir pavardę pastebiu, kad jau ties pavarde raidės ima tarpusavyje pintis.

Todėl raidžių ir šriftų piešimo knygą „Handlettering, Tai lengva!“ čiupau netverdama smalsumu. Ne tik dėl to, kad piešimas yra viena mano nedidelių silpnybių, bet ir dėl to, kad ranka rašyti užrašai, kadaise užmiršti dėl kompiuteriu spausdintų šriftų, visu greičiu grįžta į madą.

„Esu grafikos dizainerė, bet kasdien vis ką nors puošiu dailyraščiu. Nuostabu ranka piešti tekstus ir kurti kompozicijas – tokias, kokių negalima vizualizuoti vien kompiuteriu“, – pačiuose pirmuose puslapiuose prisipažįsta knygos autorė ir talentinga iliustratorė Karin Luttenberg.

Dovanų kortelės, paveikslai iš raidžių, ant sienų, lentų, atvirukų išraitytos motyvuojančios mintys – visur čia tenka pasitelkti savo rankas ir išmonę, kaip iš paprasčiausių raidžių sudėlioti nedidelį meno kūrinį.

Išmokti piešti teko ir leidyklai

Žinoma, greičiausiai ne kartą yra buvę taip, kad žvilgtelėję į tokį užrašą pagalvojate, kad „oi, tai tikrai ne man, niekada taip nesugebėčiau“, „Handlettering. Tai lengva“ autorė Karin Luttenberg tikina, kad yra anaiptol ne taip. Ir puslapis po puslapio minkštais viršeliais išleistoje, iliustracijų ir patarimų kupinoje knygoje įrodo, kad bet kuri abėcėlės raidė gali virsti tikru piešiniu.

Beje, kalbant apie „Handlettering. Tai lengva!“ atskiros pagyros reikėtų leidyklai „Balto“, sugebėjusiai ne tik išversti K. Luttenberg patarimus, bet ir sėsti prie iliustracijų piešimo pagal autorės rekomendacijas bei nepamiršusiai, jog išversti derėtų ir tai, kas užrašyta piešiniuose, ne tik greta jų.

Aiškina, kaip atrasti klaidas

Tad ar iš tiesų tai – lengva? Knyga yra patogaus formato, minkštais viršeliais su gausybe iliustracijų ir skirtingų šriftų pavyzdžių. Tekstas, ne vadovėlinis, o tarsi savotiškas pokalbis su draugu, besidalijančiu savo žiniomis ir patirtimi. Būtent tą pabrėžia ir K. Luttenberg knygos pradžioje aiškindama, kad leis užmesti akį į jos pačios kūrybos procesą.

Skyriai aiškiai padalinti į teorinius ir praktinius. Teorinių, beje, ne tiek ir daug, mat,savaime aišku, piešiant šriftus svarbiausia kuo daugiau praktikos. Knygos autorė supažindina su idėjos atsiradimu, su piešimu ranka, šriftais ir papasakoja, kokių priemonių reikės bei kas galėtų tapti įkvėpimo šaltiniu. Ir… viskas! Sėdate piešti ir pradedate nuo paties pagrindo – paprasčiausios raidės, kuri per maždaug šimtą puslapių pavirs kai kuo daugiau nei tik brūkšnelių kombinacija ant popieriaus.

Beje, K. Luttenberg knygoje moko ne tik kaip nupiešti idealų piešinį, kurį galėtumėte susikelti į savo „Instagram“ paskyrą ar pasikabinti ant sienos. Iliustratorė pasakoja ir apie tai, kaip suprasti, kad dar yra kur padirbėti ir piešinys tolu gražu nėra tobulas.

Pavyzdžiui, ar žinojote, kad ar tinkami tarpai tarp raidžių geriausiai padės suprasti žvilgsnis pro vos pramerktas blakstienas? Arba tai, kad geriausiai padarytos klaidos, neteisinga perspektyva ir t.t. matosi tada, kai piešinį nufotografuojate telefonu? Jei ne, čiupkit „Handlettering. Tai lengva!“ ir jau po poros savaičių, esu tikra, jūsų darbo knygos puslapių paraštėse bus pilna dailių užrašų ir puošnių raidžių.