Šeštadienį, aštuntą valandą
Knygos paaugliams

Rebekos Unos psichologinė drama „Šeštadienį, aštuntą valandą“

Rebekos Unos knyga „Šeštadienį, aštuntą valandą“ – 2017 m. leidyklos Alma littera organizuojamo paauglių ir jaunimo literatūros konkurso laimėtoja, nurungusi net 16 kitų konkurso dalyvių.

Šių metų vertinimo komisijoje dalyvavęs semiotikas ir mokytojas A. Avičinskas pastebi, kad, norint nustebinti šių dienų paauglį, kūrinio siužetas turi būti nepaprastai įtraukiantis ir koncentruotas įvykių, o dėl to su kiekvienais metais rašytojų užduotis tampa vis sudėtingesnė. Panašu, kad Rebekai Unai tai kuo puikiausiai pavyko.

R. Unos „Šeštadienį, aštuntą valandą“ – tai knyga, pasakojanti apie iš pirmo žvilgsnio pavyzdingų paauglių, besimokančių prestižinėse Kauno mokyklose, gyvenimą. Kaip pristatydama savo kūrinį prisipažįsta pati autorė, knygos veikėjų charakteriai jau seniai brendo jos galvoje: Ala, Arvis, Monika, ir Gintė augo manyje visą gyvenimą. Nešiojausi juos visur su savimi, vaikščiodavau tomis pačiomis, knygoje minimomis, gatvėmis, praeidavau pro kiemus, vaikų darželius, o veikėjų balsai nedavė man ramybės: „Kada mus išleisi, kada mus išleisi… mes čia vis dar tavo galvoje, o priklausome visiems.“ Galbūt, būtent todėl knygos veikėjai yra ryškūs ir gerai išvystyti charakteriai, į kurių problemas lengvai įsijaučia skaitytojas ir kiekviename jų atranda save patį.

Šeštadienį, aštuntą valandąPagrindinė kūrinio veikėja – pavyzdinga gimnazistė, nuolatinė debatų dalyvė, ir, apskritai, visų pasaulio problemų sprendėja – paauglė Ala. Jos geriausi draugai (Mona ir Arvis) – taip pat kone tobuli, gerų manierų gimnazistai. Rodos, tobulas tobulų paauglių gyvenimas.

Be šių veikėjų, kaip kontrastas, taip pat sutinkami netobulieji: iš namų pabėgusi ir sau vietos nerandanti profkės mokinė Gintė, kaimynės berniukas autistas Joris, vaikų palikta, vis labiau Alzheimerio temdoma Zolda ir daugelis kitų. Tačiau pagrindinių veikėjų priklausymas elitinei grupei neužtikrina nerūpestingo gyvenimo. Kūrinyje parodoma, kad dažnu atveju tie, kurie, rodos, gyvenime neturėję sukrėtimų ir visada yra pasiruošę ištiesti pagalbos ranką, savyje nešiojasi daug daugiau: už pavyzdinių mokinių etikečių slypi stiprūs, ne vaikiškas gyvenimo dilemas sprendžiantys paaugliai.

Nors kūrinys tirštas sudėtingų klausimų, tačiau R. Una randa būdą kūrinį perteikti įdomiai ir intriguojančiai, o kuriami dialogai tinkamai perteikia nūdienos paauglių kalbėseną. Veiksmą prie skaitytojo taip pat priartina ir lengvai atpažįstamos Kauno vietos: užsimerki ir tartum kartu keliauji po Kauno gatves, gimnazijas, išeini pasivaikščioti į Ąžuolyno parką ar jaukiai įsitaisęs mėgstamoje kavinėje su draugu mėgaujiesi riešutų skonio kava.

Knygos „Šeštadienį, aštuntą valandą“ žanras – psichologinė drama. Nuo pirmųjų dramos skyrių nagrinėjamos sudėtingos temos, kurios pateikiamos be jokių pagražinimų: žmogaus gyvybės svoris (abortų klausimas), ligos ir kiti sveikatos sutrikimai (Alzheimeris, autizmas, panikos priepuoliai), skyrybos, smurtas ir prievarta, tikėjimo klausimai, vertybių gradacija ir kt. Gal kam nors atrodys, kad knyga parašyta per baisiai. Nusiraminkite. Ją parašiau kaip mokėdama švelniau. Kai kurios žaizdos tokios gilios, kad žmogus gydosi jas visą gyvenimą, bet tai nereiškia, jog neverta žengti gijimo link, teigia R. Una.

Tai knyga apie gyvenimą, apie realias, kiekvieną mūsų supančias problemas. Knyga galbūt padėsianti rasti ne vieną atsakymą jos skaitytojams. Šiuo kūriniu autorė skatina pradėti gyventi, jausti gyvenimą. <…> svarbiausia – gyventi iš esmės, ne vien skraidant padebesiais, bet ir čiuopiant kiekvieną grumstą. Laikai, kartos kinta, tačiau problemos išlieka tos pačios. Todėl net ir pasukus netinkamu keliu, reikia rasti jėgų atitaisyti klaidas ar net pradėti viską iš naujo.

Knygos „Šeštadienį, aštuntą valandą“ pavadinimas koduoja kritinį, apsisprendimų ir išbandymų laiką. Būtent tokia valanda išmušė ir pagrindinių kūrinio veikėjų gyvenime – sprendimų ir kryžkelių. Paauglystė – metas, kai laiko užaugti lieka vis mažiau.

Todėl linkiu skirti laiko buvimui… kad ir kurį Šeštadienį, aštuntą valandą…

Recenziją parengė Justina Tumaitė

Esu iš tų žmonių, kuriems knygų reikia kaip oro – tam, kad pilnais plaučiais būtų galima įkvėpti tyro ir gaivaus idėjų gūsio. Visuomet ant stalelio prie lovos savo akimirkos laukia bent trys skirtingo žanro knygos – juk niekada nežinai, kada bus TA nuotaika. Aplink tiek daug įdomių knygų, o joms perskaityti laiko tiek mažai!