
Skandalingas pasakojimas apie Ameriką pribloškusius įvykius rašytojos Lisos Wingate romane „Kol nepriklausėme jums“
Visoje išleidžiamų knygų gausoje retkarčiais vis pasitaiko ir neeilinių – tokių, kurios skaitomos kone sulaikius kvėpavimą, o perskaičius – į atmintį įsirėžia iš tiesų ilgam. Amerikiečių rašytojos Lizos Vingeit (Lisa Wingate) romanas „Kol nepriklausėme jums“ (iš anglų kalbos vertė Austėja Banytė) – be jokios abejonės, yra viena tokių knygų. Romano „Kol nepriklausėme jums“ istorija buvo įkvėpta tikrų faktų – vienos iš tamsiųjų JAV pietinių valstijų istorijos pusių, apie kurias mūsuose retas kuris yra girdėjęs. Knygos veiksmas apima du laikotarpius – ketvirtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį ir dabartį, pasakojama apie pirmojoje XX a. pusėje pasitelkiant Tenesio vaikų namų draugiją vykdytus vaikų grobimus, manipuliavimą ir prekybą jais, ir narpliojamas neraminantis klausimas – kur šie vaikai yra dabar? Tolesnis pasakojimas apie realius įvykius, kuriais rašytoja Lisa Wingate rėmėsi kurdama įtraukiančią „Kol nepriklausėme jums“.
Tikroji Džordžijos Tan ir Tenesio vaikų namų draugijos Memfio filialo istorija yra keistas ir liūdnas paradoksas. Organizacija neabejotinai išgelbėjo daugybę vaikų iš apverktinų, pavojingų aplinkybių ar tiesiog priimdavo nenorimus vaikus ir surasdavo jiems mylinčius namus. Tačiau taip pat galybė vaikų buvo atimti iš mylinčių tėvų be priežasties ar tinkamo proceso – beviltiškai sielvartaujančios biologinės šeimos jų daugiau neregėdavo. Išgyvenusiųjų pasakojimai liudija, kad negalinčios apsiginti biologinės motinos ištisus dešimtmečius kaltintos dėl dingusių vaikų, o nemažai jų buvo atiduota į vaikų namus, kur gyveno apleisti, tvirkinami, koneveikiami ir laikomi daiktais.
Vienišos motinos, neturtingi tėvai, moterys psichiatrinėse ligoninėse ir žmonės, ieškantys pagalbos per socialinę rūpybą ir gimdymo namus, buvo pagrindiniai taikiniai. Biologinės motinos apgaulės būdu buvo priverčiamos pasirašyti dokumentus veikiant stipriems pogimdyviniams raminamiesiems. Joms būdavo sakoma, kad perdavimas laikinai globai yra būtinas norint užtikrinti vaikų gydymą, taip pat kartais joms būdavo pasakoma, kad kūdikiai mirė. Vaikai, išgyvenę klaikius vaikų namų laikus, – tie, kurie buvo pakankamo amžiaus, kad prisimintų ankstesnį gyvenimą, – pasakojo, kad juos pagrobė iš verandų, einančius į mokyklą ir – taip – iš upėje esančių laivanamių. Trumpai tariant, jeigu žmonės buvo neturtingi ir gyveno, lankėsi ar buvo trumpam apsistoję netoli Memfio – jų vaikams grėsė pavojus.
Tokie šviesiaplaukiai kaip Fosai buvo ypač populiarūs Džordžijos Tan versle ir į juos dažnai taikydavosi „sekliai“, kurie dirbdavo medicinos įstaigose ar visuomeninėse klinikose. Paprasti miestiečiai, nors ir nenutuokė apie jos metodus, žinojo apie Džordžijos darbą. Ilgus metus gyventojai regėjo laikraščių skelbimus su meilių kūdikių ir vaikų nuotraukomis su tokiomis antraštėmis kaip: „Jūsų – tik paprašykite!“, „Ar norėtumėte gyvos kalėdinės dovanos?“ bei „Džordžas nori žaisti kamuoliu, bet jam reikia tėvelio“. Džordžija Tan buvo laikoma modernaus įvaikinimo motina ir vaiko gerovės klausimais su ja konsultavosi net pati Eleonora Ruzvelt.
Plačiajai visuomenei Tan buvo tiesiog solidi, gero linkinti moteris, pašventusi savo gyvenimą vargšų vaikų gelbėjimui. Ji aukštino tuos atvejus, kai vaikus priglobdavo turtingos ir gerai žinomos šeimos, o tai padėjo išpopuliarinti įvaikinimo idėją apskritai bei išsklaidyti paplitusį įsitikinimą, kad našlaičiai buvo nepageidaujami ir iš prigimties sugadinti. Svarbiausių Džordžijos Tan klientų sąraše buvo galima rasti tokias politines figūras kaip Niujorko gubernatorius Herbertas Lehmanas ir tokias Holivudo įžymybes kaip Joan Crawford ir June Allyson bei jos vyrą Dicką Powellą. Buvę Tan vaikų namų Memfyje darbuotojai šnabždėjosi apie vienu kartu naktį slapčia išgabentus net septynis kūdikius, kurie turėjo keliauti į „globos namus“ Kalifornijoje, Niujorke ir kitose valstijose. Bet iš tikrųjų šie vaikai būdavo siunčiami dėl pelningų įvaikinimo sandorių kitose valstijose. Tan iš išpūstų pristatymo mokesčių pasisavindavo liūto dalį. Paklausta apie savo metodus, Džordžija Tan nesidrovėdama liaupsino vaikų atėmimą iš vargingiau gyvenančių, kurie atseit negalėtų jų tinkamai išauginti, ir atidavimą „aukštos klasės“ žmonėms.
Žvelgiant iš šiuolaikinės perspektyvos sunku įsivaizduoti, kaip Džordžijai Tan ir jos tinklui pavyko beveik nekontroliuojamiems veikti ištisus dešimtmečius arba kur ji rasdavo darbuotojų, pasirengusių nekreipti dėmesio į nežmonišką elgesį su vaikais bendruose organizacijos namuose ar licencijos neturinčiuose vaikų namuose, panašiuose į tuos, kuriuose atsidūrė Rilė ir jos brolis su seserimis. Ir vis dėlto – taip buvo. Vienu metu JAV vaikų apsaugos departamentas į Memfį nusiuntė tyrėją, kad pasidomėtų didžiuliu kūdikių mirtingumu mieste. Per keturis mėnesius, 1945-aisiais, nepaisant ten dirbusio savanorio gydytojo, dizenterijos epidemija nusinešė nuo keturiasdešimt iki penkiasdešimt kūdikių gyvybių Džordžijos Tan vaikų namuose. Tačiau Džordžija primygtinai teigė, kad mirė tik du vaikai. Visuomenei spaudžiant, valstijos įstatymų leidėjas priėmė įstatymą, įpareigojantį kiekvieną vaikų globos įstaigą Tenesyje įgyti licenciją. Naujai priimtame įstatyme buvo poskyris, kuriame nuo to atleidžiami visi vaikų namai, dirbantys Džordžijos Tan agentūrai.
Nors ponia Merfi ir jos namai romane yra išgalvoti, Rilės patirtys juose buvo įkvėptos išgyvenusiųjų pasakojimų. Nemažai vaikų dėl prievartos, aplaidumo, ligų ar nepakankamos medicininės pagalbos neišgyveno. Jie yra tylios nereguliuojamos sistemos, varomos godumu ir noru pasipelnyti, aukos.
Pagal skaičiavimus, vaikų, pražuvusių Džordžijos Tan globoje, kiekis siekia penkis šimtus. Tūkstančiai jų dingo su pelningais įvaikinimais, kurių atveju vaikų vardai, gimimo datos ir įrašai būdavo pakeičiami, kad biologinės šeimos negalėtų rasti savo vaikų.
Atsižvelgiant į siaubingą statistiką, būtų galima daryti prielaidą, kad galiausiai Džordžijos Tan viešpatavimas baigėsi audringais faktų atskleidimais visuomenei, policijos apklausomis ir teismais. Jeigu „Kol nepriklausėme jums“ būtų visiškai išgalvotas romanas, taip ir būčiau jį pabaigusi – greito ir neabejotino teisingumo scenomis. Deja, realybėje taip nenutiko. Daugybę metų trukęs Džordžijos Tan įvaikinimo verslas baigėsi tik 1950-aisiais. Tų metų rugsėjį įvykusioje spaudos konferencijoje gubernatorius Gordonas Browningas nutylėjo skausmingą tragediją ir vietoj to aptarė finansinę dalį – dirbdama Tenesio vaikų namų draugijoje, panelė Tan nelegaliai užsidirbo 1 milijoną JAV dolerių (šiandien tai lygu dešimčiai milijonų dolerių). Nors jos nusikaltimai buvo atskleisti, teisiniai veiksmai Tan jau negalėjo būti taikomi. Praėjus keletui dienų po spaudos konferencijos, ją įveikė gimdos vėžys ir Tan mirė namuose, savo lovoje. Jos nekrologas buvo publikuotas prieš trumpą straipsnį apie ją pirmajame vietinio laikraščio puslapyje. Jos vaikų namai buvo uždaryti ir paskirtas tyrėjas, kuriam netrukus ėmė trukdyti įtakingi žmonės, siekiantys išsaugoti paslaptis, reputaciją ir, kai kuriais atvejais, įvaikinimus.
Vaikų namų uždarymas sielvartaujančioms šeimoms suteikė vilties, kurią iš jų netrukus atėmė. Teisės aktų leidėjai ir politikai išleido įstatymus, įteisinančius net labiausiai abejotinus jos įvaikinimus, bei padarė oficialius dokumentus neprieinamus. Iš dvidešimt dviejų vaikų, buvusių jos globoje, kol Tan mirė, tik dviejų atsisakė įvaikinusios šeimos ir jie grąžinti biologiniams tėvams. Tūkstančiai biologinių šeimų taip ir nesužinojo, kas nutiko jų vaikams. Bendras visuomenės požiūris buvo toks – kad ir kokiomis sąlygomis buvo vykdomas įvaikinimas, vaikų ištraukimas iš skurdo ir geresnio gyvenimo suteikimas buvo naudingas dalykas.
Nors kai kurie įvaikiai, atskirti broliai ir seserys bei biologinės šeimos sugebėjo rasti vieni kitus, nes ką nors prisimindavo, gaudavo slapčia išneštų teismo dokumentų ar kreipdavosi į privačius detektyvus, oficialūs Džordžijos Tan įrašai tapo atviri jos aukoms tik 1995-aisiais. Daugeliui biologinių tėvų ir įvaikių, sielvartavusių dėl praradimų visą gyvenimą, jau buvo per vėlu. Bet kitiems tai tapo ilgai delstų šeimos susiėjimų pradžia bei galimybe pagaliau papasakoti savo istorijas.
Viena svarbiausių pamokų, kurią galime išmokti iš Fosų vaikų ir tikros Tenesio vaikų namų draugijos istorijos, yra ta, kad kūdikiai ir vaikai, nesvarbu, iš kokio pasaulio kampelio būtų kilę, nėra prekės, daiktai ar tušti lapai, kaip Džordžija Tan dažnai pateikdavo savo globotinius. Jie yra žmonės su savo istorijomis, poreikiais, viltimis ir svajonėmis.