„Penktosios aveniu gulbės“ – romanas apie pasaulį, kuriame į paskalas ir šlovę gali iškeisti netgi meilę

Jeigu egzistuotų toks literatūros žanras, kaip „paskalų romanas“, nė trupučio neabejoju, kad Melanie Benjamin pasakojimas „Penktosios aveniu gulbės“ būtų tarp šio žanro populiariausių. Kadangi vargu ar paskalų romano žanras egzistuoja, ši romanas, mano akimis, yra apie tikrą draugystę, užsimezgusią ten, kur jos nė būti negalėjo – kreivų veidrodžių karalystėje, kur dėl pripažinimo ir šlovės visi pasirengę išduoti net tuos, kuriuos myli labiausiai.

Įsivažiuoti į „Penktosios aveniu gulbes“ nėra lengva. Pirmiausia dėl to, kad romanas prasideda nuo pačiais keisčiausiais vardais pavadintų veikėjų ir įvykių, apie kuriuos dažnas mūsų kraštų skaitytojas neturi nė menkiausio supratimo. Tai, jokiu būdu, ne kokia nors išsilavinimo spraga, tiesiog romano veiksmas vyksta maždaug XX amžiaus 5-ajame dešimtmetyje JAV, kai į kino, muzikos bei apskritai pramogų pramonę išnėrė šimtai žvaigždžių. Dalis jų – galbūt ne tokių žinomų, galbūt gyvavusių trumpiau, tačiau ne ką mažiau įtakingų, yra šiame romane.

Ir tik vėliau, perskaičius pirmąjį šimtą puslapių, šie veikėjai – Plonytė, Mažylė, Pamela, C.Z., Trumanas ir dar daugelis kitų – įgauną kūną ir skaitant sekti jų gyvenimą tampa kur kas lengviau. Jei norite, kad skaityti būtų lengva iš karto, galiu šiek tiek išduoti to, ką Melanie Benjamin pasakoja paskutiniuose knygos puslapiuose, ten, kur įprastai skiriama vieta autoriaus pabaigos žodžiui.

Visi žmonės, apie kuriuos skaitysite, yra tikri, kadaise gyvenę, veikę, kūrę ir žiniasklaidos puslapiuose daugybę kartų paminėti žmonės. Mat, pasirodo, dar jaunystėje romano autorei į rankas pateko „Vanity Fair“ ir „The New Yorker“ žurnalai, kuriuose ji atrodo visus būsimo romano personažus. Ir klystate, jei manote, kad dabar užtektų pasigūglinti apie visus šiuos žmones ir žinotumėte, apie ką romanas. M. Benjamin sugebėjo iš realių įvykių sukurti tokį pasakojimą, kuris kaip reikiant įtraukia.

Pradžioje į žurnalų puslapiuose atrastus karščiausius apkalbų objektus rašytoja žvelgė su pavydu, mat pati būdama JAV Vidurio Vakarų vaikas negalėjo nei pasivaikščioti Niujorko gatvėmis, nei patekti į žurnaluose minimus vakarėlius. Ir, kaip sako pati, ilgus metus ji tik svajojo apie didmiesčio gyvenimą ir galimybę iš arti pasižiūrėti į viską, apie ką skaitė minėtų žurnalų puslapiuose.

Atkūrė trūkstamas detales

„Visi tie žmonės ir tos gatvės nuo pat vaikystės gyveno mano vaizduotėje ir aš perskaičiau viską, ką įstengiau apie juos rasti“, – prisipažįsta M. Benjamin.

Būtent dėl to, kad M. Benjamin rašė romaną kaip reikiant jį išjautusi, „Penktosios aveniu gulbės“ – apgalvotas, taikliai parašytas ir laikmetį, apie kurį kalbama, atitinkantis romanas. Ne kartą tekę skaityti tokių pasakojimų, kai rašytojas kalba apie laikus, kurių nematė savomis akimis, ir bėgant akimis per eilutes jaučia, kad ne visai viskas tikra – tarsi bandytumei pajusti, kokia diena, stovėdamas prie lango, kurio neįmanoma atverti.

M. Benjamin neslepia, kaip jai pavyko parašyti tokį romaną. Pasirodo, perskaičiusi viską, kas buvo įmanoma, apie pamėgtus ir sudominusius visuomenės veikėjus, rašytojai kilo galybė klausimų. Neradusi aiškių atsakymų į juos, tik trupinėlius šykščios informacijos, ji nusprendė, kad istoriją gali papasakoti pati, pasitelkdama tiek savo fantaziją ir talentą rašyti, tiek visas detales, kurias pavyko sulipdyti į vientisą paveikslą.

Ne fikcija, o gyvenimas

Šitaip gimė istoriją apie bendruomenę, kurioje santykiai grįsti ne nuoširdumu, o įvaizdžiu. Čia galingieji nori bičiuliautis su galingaisiais, mažiau galingi ar trapesni privalo dėvėti kaukes, kad tik už tobulo fasado neišryškėtų kur nors sueižėjęs stiklas. Niekas čia nekalba apie skausmą ar jausmus, neatvirauja, bet su pasimėgavimu aptaria visus tuos, kurių išorė neatlaiko visuomenės spaudimo. Pats baisiausias dalykas, kas gali nutikti – tapti eiliniu. Todėl visi čia kaip išmanydami verčiasi per galvas tam, kad tik išliktų tame išrinktųjų būryje, kurį medžioja gaujos paparacių, apie kuriuos kalbama su pavydu tuomet, kai norima apibūdinti tuos, kurie gyvena itin laimingai. Ir dalijasi paslaptimis, kurios čia – daug svarbiau nei pinigai.

Būtent čia užsimezga netikėta draugystė tarp vyro ir moters. Tarp Trumano Kapotės, rašytojo, kuriam visi žada šlovę, ir Mažylės Peili, laimingai ištekėjusios žmonos, mados, stiliaus ir skonio ikonos. Bent jau taip atrodytų. Iš pradžių ši draugystė atrodytų tokia pati, kaip visos: draugų susitikimai restoranuose, vakarienės svečiuose, bendros atostogos ir pramogos. Ir paskalos – daug paskalų. Apie tokius, kaip jie, apie silpnesnius, apie visus, kurie turi bent menkiausią sąsają su tuo nupudruotu grietinėlės gyvenimu. Tačiau pro visą šitą netikrumą ima ir prasikala tikrų jausmų daigelis. Ir tada paaiškėja, kad kai kurie dalykai čia ne šiaip lengvai pudros debesėliu pagražinti, bet uždengti tokiu storu makiažo sluoksniu, kad sunku net įžiūrėti tikruosius pavidalus.

Ir nuo šios vietos knyga, atrodžiusi lengvu it pūkas pasakojimu apie saldų ir rožinį gyvenimą, tampa tikra drama, kurioje netrūksta sukrėtimų, skausmo ir pritrenkiančios tikrovės. Atsiplėšti nuo romano sunku ir todėl, kad supranti, jog tai ne šiaip fikcija – tai kažkieno nugyventi gyvenimai, netiktai suguldyti į beveik 400 puslapių tarp kietų viršelių.

Ir galiausiai, kai užversite paskutinį „Penktosios aveniu gulbių“ viršelį, suvoksite, kad kažkur šio romano žodžiuose atradote save ir savo gyvenimą.