Paskutinės apeigos: skausmingai gražus kriminalinis romanas, paliekantis pėdsaką širdyje
Apžvalgos

„Paskutinės apeigos“: skausmingai gražus kriminalinis romanas, paliekantis pėdsaką širdyje

Nors romaną „Paskutinės apeigos“ perskaičiau prieš mėnesį, jos paliktas įspūdis neišdilo iki šiol. Įspūdis buvo paliktas toks stiprus, kad nepasidalinti juo būtų tiesiog nuodėminga.

Siužetas:Paskutinės apeigos

Agnes Magnusdotir kartu su bendrininkais yra nuteista myriop už dviejų vyrų nužudymą. Laukti nuosprendžio įvykdymo Agnes perkeliama į nuošalią fermą, kur gyveno dar būdama maža. Paskutinę savo gyvenimo žiemą Agnes praleidžia fermos šeimininko ir jo šeimos globoje padėdama dirbti ūkio darbus ir susitikinėdama su jaunu pastoriumi, turinčiu Agnes paruošti neišvengiamai lemčiai. „Paskutinės apeigos“ – priešmirtinė Agnes išpažintis.

Įspūdis:

Sunku patikėti, kad tai debiutinis Hannos Kent romanas, nes autorė kiekvieną žodį parenka taip tiksliai, tarsi jo vietoje nieko kito negalėtų būti, o kiekvieną sakinį norisi gerti godžiai kaip gerą vyną. Romanas „Paskutinės apeigos“ yra tikros istorijos apie paskutinę mirties bausmę Islandijoje ir išgalvotų faktų sintezė, nepriekaištingai sugulanti į knygos puslapius. Šiurpią žmogžudystę aprašantis romanas verčiant jį lapas po lapo atskleidžia, kad ir Agnes buvo žmogus, turintis savo sudėtingą ir painią istoriją, o beskaitant romaną nori nenori imi justi empatiją ir susitapatinimą su pagrindiniu knygos personažu.

Hannah Kent, susižavėjusi Agnes istorija ir atlikusi dokumentų tyrimą, tariamą tiesą apipina klausimais, į istoriją pažvelgia iš įvairių požiūrio taškų: iš pastoriaus, besistengiančio žudikei padėti vėl surasti Dievą, iš globėjų šeimos, priešiškai žiūrinčios į neprašytą atvykėlę, be abejo ir iš pačios Agnes, turinčios savo istoriją, baimes ir kaltes. Skyriai pradedami laiškais ir liudijimais, užsimenančiais kas iš tiesų įvyko, o Agnes balsas, nors ir autorės vaizduotės vaisius, tačiau puikiai atskleidžia personažo charakterį. Romane „Paskutinės apeigos“ sukuriama įtampa ir jautriai aprašyta meilės istorija tikrai nepaliks abejingų.

„Ką aš jam sakiau? Ką kiti suprato iš to, ką kalbėjau? Nesvarbu. Niekas nesupranta, ką reiškė pažinoti Nataną. Pirmųjų jo apsilankymų metu atrodė, lyg mudu statome kažką švento. Atsargiai dėliodavome žodžius, kraudavome juos vieną ant kito, nepalikdami tarpų. Abu pastatėme po bokštą, po du švyturius, lyg pakelės ženklus, kurie rodo kelią pablogėjus orui. Matėme vienas kitą per rūką, troškų gyvenimo pasikartojimą.“

– Hannah Kent „Paskutinės apeigos“

Rekomenduoju šią knygą:

Tikrais faktais paremtų istorijų mėgėjams
Ieškantiems jautraus, gilaus ir puikiai parašyto romano
Norintiems perskaityti istoriją, kuri dar ilgai išliks atmintyje

Dovilė Remeikaitė

Mėlynos akys, didžiulė meilė knygoms ir dar didesnis noras pasidalinti savo atradimais!