Naują knygą pristatanti Viktorija Butautis: „Tikiu, kad ir suaugusieji ne kartą išsižios“

Nejaugi iš tiesų šalia Australijos krantų galima rasti salą tokiu neįprastu pavadinimu – Magnetinė? Ar tai tik lakios kūrėjos fantazijos vaisius? Rašytoja Viktorija Butautis, pristatanti nuotykių romaną „Magnetinė sala“, tik purto galvą – ji nieko neišgalvojo, tokia sala tikrai yra, ką tik su šeima ten praleido smagias atostogas!

Viktorija Butautis knygų pasaulyje nėra naujokė: ji debiutavo romanu jaunimui „Kitas Elenos gyvenimas“, po šio sekė knygos suaugusiesiems „Kiek kainuoja vaikai?“ ir „Vogti šokoladą“. Prieš porą metų pasirodęs romanas „Kanarų paslaptis“, kuriame pasakojami pašėlę Emos ir jos augintinio Marso nuotykiai Kanarų salyne, „Metų knygos rinkimuose 2023“ pripažintas geriausia knyga paaugliams. Ką tik knygynuose pasirodžiusi „Magnetinė sala“ (išleido BALTO leidybos namai) – antroji Emos ir Marso nuotykių knyga, šį kartą herojai persikelia į Australiją.

Interviu su naujos knygos autore – apie norą pamatyti pasaulio, Australijos magiją ir kaip gimė idėja rašyti knygas paaugliukams.

Kodėl primygtinai pabrėži, kad knygas rašai ne vaikams ar paaugliams, o paaugliukams?

Emos ir Marso nuotykių knygos skirtos vyresniems vaikams ir paaugliukams, ne paaugliams. Lietuviškai nėra termino 10–13 metų amžiui apibrėžti, tai jau ne vaikai, bet dar ne paaugliai (angliškai tai pre-teen arba tween). Emos ir Marso istorijas smagiai sugriaužia ir vyresni vaikai (aštuonmečiai, devynmečiai, dešimtmečiai), dažnai kartu su tėvais. Mano pasakojimo būdas ir pasirinktas istorijos vystymo mechanizmas pasitelkiant galvosūkius, užuominas, mįsles labiausiai tinka ir domina paaugliukus. Noriu pateikti daug informacijos ir tokiu būdu man tai sekasi padaryti įdomiai ir smagiai. Pagrindinei herojei Emai augant, galbūt šiek tiek keisis ir turinio pateikimo būdas, bet tai ateityje. Kol kas Emai trylika, ir ji tikrai nesiskubina suaugti.

Kas yra Viktorija Butautis?

Prisistatysiu kaip mano knygų herojė Ema. Aš – Viktorija. Ūgis – 176 centimetrai. Strazdanų nėra. Plaukai rudi. Ko nemėgstu, tai lyginti rūbų ir to beveik niekad nedarau. Norėdama atsipalaiduoti dėlioju dėliones arba žaidžiu pliažo tinklinį, dar man labai patinka kabinti skalbinius lauke. Rūbų džiovyklės nenaudoju. Skaitau vakarais, prieš miegą. Gimiau ir augau Klaipėdoje, todėl jaučiu stiprų ryšį su jūra, kad ir kurioje pasaulio pusėje būčiau.

Kaip taip atsitiko, kad atsidūrei toje kitoje pasaulio pusėje – šiuo metu su šeima gyveni Australijoje?

Saugau tokį prisiminimą: mažutė blokinio penkiaaukščio virtuvė, ant sienos kabo didelis pasaulio žemėlapis, o šalia – šūkis „Citius, altius, fortius“. Tėtis tą žemėlapį patiesdavo ant žemės ir man su sese leisdavo ant jo vaikščioti, kad pamatytume pasaulio. Abu su vyru esame iš tos kartos, kuriai iškovojus Nepriklausomybę atsirado galimybė pamatyti toliau nei Maskva ar Čeliabinskas. Mes degėme noru patirti pasaulį.

Pirmą kartą į Australiją išvykome 2002-ųjų pavasarį. Po studijų kilo idėja pagyventi šiame žemyne. Pridavėme dokumentus ilgalaikei vizai, o atsakymą gavome tik po metų, kai mes, jaunavedžiai, jau buvome pamiršę tą Australiją. Kvietime buvo sąlyga – turime įvažiuoti į šalį per mėnesį… Teko žaibiškai parduoti ką tik įsigytą neįrengtą namą, skubiai grąžinti paskolą bankui, susidėti kelis krepšius ir išskristi į pirmą rimtesnį gyvenimo nuotykį dviese.

Tai tikrai buvo nuotykis. Juk tuomet internetas nebuvo prieinamas visur ir visada. Australijos žemėlapį pirkome specializuotoje žemėlapių parduotuvėje Vilniuje, popierinį, žinoma. Apie Australiją žinojome nedaug, tai buvo egzotiška ir viliojanti vieta kitoje pasaulio pusėje, tikrai verta tyrinėjimo. Štai su tokiu bagažu ir labai atviromis širdimis išvykome pasidairyti už šešiolikos tūkstančių kilometrų.

Tuomet daugybė dalykų Australijoje mums buvo nematyta, įdomu, keista. Didžiulį įspūdį padarė erdvė, milžiniški negyvenami žemyno plotai, paplūdimiai, kur gali būti vienas, unikalūs gyvūnai labai arti žmonių (tereikia išvykti iš miesto), klimatas ir multikultūriškumas. Taip pat mane vežė liberalus požiūris į religiją, seksualinę orientaciją ir bendrai į individualius žmogaus pasirinkimus.

Tačiau Australijoje neužsibuvote?

Po šešerių spalvingo gyvenimo metų Australijoje nusprendėme vėl kelti sparnus, atėjo laikas naujiems patyrimams. Mūsų abiejų variklis yra pokytis. Žinau, daug kam tai nepatogus dalykas, bet mus jis stumia pirmyn. Ką tik buvo gimusi pirmoji dukrytė, sudėlioję „už“ ir „prieš“ iš kelių šalių pasirinkome grįžti į Lietuvą. Vėliau jau su dviem dukromis persikėlėme į Kanarus, o prisidžiaugę Europa ir vėl tapome boomerang Aussies – taip vadinami tie, kurie pasibastę po pasaulį sugrįžta į Australiją. Antrą kartą kengūrų šalį patyrėme jau su vaikais, o tai bet kurioje pasaulio šalyje yra kitokia patirtis. Ir dar – po metų prasidėjo pandemija, mes gyvename Melburne, o Viktorijos valstijoje galiojo patys griežčiausi suvaržymai.

Esi užsiminusi: kai karantinas uždarė namuose, reikėjo susigalvoti veiklos tarp keturių sienų ir… taip atsirado pirmoji nuotykių knyga „Kanarų paslaptis“.

Kadangi negalėjome niekur eiti, namuose ėmė daugėti žaidimų, kurie atstotų tai, ką mėgome daryti visi, pavyzdžiui, lankytis pabėgimo kambariuose. EXIT žaidimai – tai „pabėgimo kambarių“ versija stalo žaidime su mįslėmis, galvosūkiais, užduotimis. Taip pat daugėjo dėlionių, galvosūkių knygų ir panašių dalykų.

Įsitraukėme visi, bet pastebėjau, kad mergaitėms – tuomet joms buvo devyneri ir dvylika – daug kas per sudėtinga arba pateikta per sausai, be gilesnio turinio. Dabar tiksliai neprisimenu, kaip sėdau prie kompiuterio tarškinti klavišais, bet kilo mintis sukurti galvosūkių varomą istoriją, kad jaunieji skaitytojai įsitrauktų ir jiems nebūtų nuobodu. Taip pat norėjau papasakoti apie Kanarų salas, kol įspūdžiai dar švieži, dažniausiai tokios pažintinės knygos skiriamos suaugusiųjų auditorijai, bet aš pasirinkau pasakoti vaikams. Taip atsirado Emos ir Marso nuotykių istorija Kanaruose, pažintinis romanas su galvosūkiais ir magijos elementais.

Naujoje knygoje tie patys herojai Ema ir Marsas nusikelia į Magnetinę salą, romanas taip ir pavadintas – „Magnetinė sala“. Iš tiesų greta Australijos krantų yra sala tokiu viliojančiu pavadinimu?

Australijos šiaurės rytuose tikrai egzistuoja Magnetinė sala, į kurią nėra sudėtinga patekti, nes ji visai netoli žemyno. Salą „atradome“ vos atvykę į šalį ir radę progą vis sugrįžtame. Per dvidešimt trejus metus ši sala pasikeitė, tapo gerokai mažiau laukinė, bet vis tiek neprarado savo magnetiško žavesio. Ką tik ten vėl praleidome atostogas, nes reikėjo dingti iš miesto, iš vėjuoto Melburno pavasario ir patikrinti, ar tebėra vietoje nuskendusio „S.S. City of Adelaide“ laivo griaučiai (knygoje „Magnetinė sala“ ten slepiasi kietas galvosūkis).

O salos pavadinimas tikrai viliojantis, jį sugalvojo garsus britų atradėjas Džeimsas Kukas. Jam plaukiant pro salos krantus, ne iš šio, nei iš to sutriko laivo kompaso veikla. Kukas padarė išvadą, kad magnetinę kompaso rodyklę išderino ypač stiprūs magnetiniai laukai, todėl salą pavadino Magnetine. Ar tai tiesa, ir nori išsiaiškinti pagrindinė knygos veikėja Ema.

Sugalvojusi rašyti apie Australiją, sukau galvą, kaip paauglės lūpomis skaitytojui papasakoti apie tokį didžiulį žemyną, jo greit neapvažiuosi, o laiko prasme nenorėjau ištęsti istorijos iki kelerių metų. Todėl sumaniau įvairias australianos patirtis sukelti į egzotišką vietą, Magnetinė sala tam puikiai tiko. Norėjau, kad skaitytojai susipažintų su unikalia žemyno fauna ir flora, taip pat šiek tiek papasakoti apie pirmuosius salos gyventojus aborigenus. Be nuotykių ir galvosūkių, „Magnetinė sala“ perduoda svarbią žinią skaitytojui (tiek mažam, tiek suaugusiam) – ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pradžių, reikia žiūrėti kiaurai arba giliau. Tiesa retai kada plūduriuoja paviršiuje, taip yra ir su Magnetinės salos pavadinimu.

Atsivertę knygą, priešlapiuose pamatysite Magnetinės salos žemėlapį – jis tikras, nupieštas iliustratorės Mildos Magylės. Su tuo žemėlapiu saloje tikrai nepaklystumėte ir garantuotai patirtumėte galybę nuotykių.

Knygos iliustracijų autorė taip pat gyvena Australijoje. Kaip pavyko kitoje pasaulio pusėje rasti dailininkę lietuvę?

Visai netikėtai Mildą „atradau“ per senus draugus, su kuriais susibičiuliavome pirmą kartą atsikraustę į Australiją ieškoti nuotykių. Milda – lietuvių imigrantų vaikas, užaugo Australijoje, o rašo ir kalba lietuviškai be klaidų. Talentinga ir labai darbšti, Sidnėjaus universitete studijuoja architektūrą. Iki šiol su ja matėmės tik kompiuterio ekrane – ji gyvena Sidnėjuje, aš – Melburne, šiuos miestus skiria toks pat atstumas kaip Vilnių ir Berlyną.

Rašydama apie Emą tikriausiai prisimeni save panašaus amžiaus, kai ištisas dienas norėjosi nuotykiauti. Ar pavyko išlaikyti tą norą ir užaugus?

Vaikystėje svajojau užsimetusi ant peties pagalį su ryšulėliu maisto leistis į kelionę aplink pasaulį (štai kokia knygų ir filmukų įtaka!!!). Kartą apie tai prasitariau tėčiui, ir jis manimi patikėjo. Patikėjo, kad galiu viena išeiti, todėl labai barė ir prisakė niekada tokios nesąmonės nepadaryti. Dabar suprantu jo baimę, taip pat suprantu, kad suaugusieji retai kada sugeba pasaulį matyti vaikų akimis.

Vaikų fantazija yra beribė, o kur dar tikėjimas, kad viskas yra įmanoma! To jausmo pasiilgstu, labai. Todėl Emos ir Marso nuotykiuose neįmanoma paverčiu įmanoma, nes būtent taip vaikai supranta pasaulį. Tą pati primenu ir sau – neįmanoma tik tada, jei nebandai.

Ką svarbiausia nori papasakoti šiose knygose? Juk nesunku suprasti, kad tarp nuotykių, galvosūkių kalbama ir apie labai svarbius dalykus.

Abiejose nuotykių knygose yra daug žinučių, kai kurios slepiasi tarp eilučių, kai kurios aiškiai išdėstytos. Tikiu, kad skaitytojas jas supras ir priims. Viskas susiję kaip koks nesibaigiantis begalybės ženklas, lydintis Emos ir Marso nuotykius. Mes gali daug daugiau nei aš. Noriu parodyti, kad žmonės yra skirtingi ir pasaulį patiria, mato skirtingai (ir tai nuostabu!), svarbu neužstrigti su vienu požiūriu, vienu sprendimu, viena teisybe – verta į situaciją pažvelgti kitu kampu arba kiaurai, kaip sako kapitonas Frenkas knygoje „Magnetinė sala“.

Rašydama daug laiko praleidau rinkdama ir tikrindama faktus, domėdamasi augalais ir gyvūnais, pirmųjų salos gyventojų kalbos niuansais, kai ką pasiskolinau iš centrinės Australijos, kai ką – iš Kvynslando žemyninės dalies. Pati daug naujo ir įdomaus sužinojau. Tikiu, kad skaitydami „Magnetinę salą“ kartu su jaunesniais vaikais ir suaugusieji ne kartą išsižios.

Apie Viktorijos Butautis knygą „Magnetinė sala“

Trylikametė Ema negali gyventi be nuotykių, todėl su džiaugsmu priima pasiūlymą vykti į Magnetinę salą Australijoje. Legenda byloja, kad sala skleidžia magnetines bangas, tad Ema nusprendžia išsiaiškinti, ar tai tiesa. Salos džiunglėse Ema ir ištikimasis prancūzų buldogas Marsas aptinka begalybės simboliu pažymėtą magnetinį kiemelį. Jo viduryje stūkso dulkėmis ir voratinkliais nuklotas, aptrupėjęs įrenginys, o akmeninė kiemelio siena slepia simboliais išmargintą aštuonlapės gėlės piešinį-galvosūkį.

Ema ir Marsas iššūkiams pasiruošę, bet suprasti užuominas ir rasti atsakymus nebus lengva. Nuotykiaudami jie susidurs ne tik su mielais, bet ir labai pavojingais Australijos gyvūnais, gelbėsis nuo mirties nešėjos, sulauks vampyro pagalbos, išmoks girdėti mintis, susipažins su vietiniais paaugliais ir tikrąja salos šeimininke Pipa, atskleisiančia pirmųjų Australijos gyventojų tradicijas. Tik įveikus visas salos užduotis, paslaptingas magnetinio kiemo įrenginys įsijungs ir Ema galės iššifruoti žinutę. Ar Magnetinė sala iš tiesų traukia lyg magnetas, o gal tiesa slypi gerokai giliau?