„Kvapų saugotojas“: pasaka apie magišką kvapų galią

„Mane visuomet domino kvapų galia. O vieną dieną šovė idėja parašyti apie vaiką, kuriam uoslė būtų svarbiausias jutimas. Ar jis kitaip suvoktų pasaulį?“ – taip romano „Kvapų saugotojas“ idėją pristato amerikietė bestselerių autorė Erica Bauermeister. Lietuviškai knygą išleido BALTO leidybos namai.

Šis romanas lyginamas su pasaulį pakerėjusiu Delios Owens „Ten, kur gieda vėžiai“, jie abu buvo pastebėti Holivudo žvaigždės Reese Witherspoon skaitytojų klubo ir išrinkti mėnesio knygomis: „Ten, kur gieda vėžiai“ – 2018 metų rugsėjo, „Kvapų saugotojas“ – 2020-ųjų vasario.

„Kvapų saugotojo“ herojės Emelinės vaikystė bėga izoliuotame pasaulyje, kurį atokioje saloje sukūrė tėvas. Dukrelę jis moko per pojūčius pažinti gamtą ir joje išgyventi. Tačiau neatskleidžia kvapų, uždarytų palei trobelės sienas įrengtuose stalčiukuose, ir juos pagaunančio aparato paslapties. Emelinė žino viena – tuos kvapus reikia branginti ir saugoti. Idilę pradeda griauti drauge su mergaite augantis smalsumas. Kodėl saloje jie gyvena tik dviese? Kodėl ji neturi mamos? Koks yra pasaulis už salos ribų? Ir kokios paslaptys nugulė uždarytuose stalčiukuose? Kai klausimų atsiranda daugiau nei atsakymų, įtampa darosi nepakeliama ir įvyksta tragedija. Emelinė atsiduria realiame pasaulyje ir jame mokosi gyventi tarp žmonių, patiria meilę ir išdavystę, aiškinasi praeities įvykius ir ieško savo tapatybės.

„Užaugau šeimoje, kurioje retai buvo sakoma, kas ką turi omenyje, – pristatydama „Kvapų saugotoją“ Reese Witherspoon skaitytojų klubo nariams pasakojo rašytoja. – Atrodė, lyg gyvenimas mūsų name užrašytas koduotai, o aš buvau pasiryžusi nulaužti tą kodą. Tapau tyrinėtoja, nes susižavėjau tuo, ko žmonės nepasako ir kaip fiziniai pojūčiai mus veikia, nors patys nė nepastebime.“ Tarkim, vyresnioji jos sesuo per karščius tapdavo irzli, o, vos tik iškrisdavo pirmieji lietaus lašai, pasidarydavo labai draugiška. Tuomet Erica sako ir pajutusi kvapų galią, vaikystė iki šiol jai asocijuojasi su lydomo sūrio ir tabako pypkės dvelksmu.

Kvapų svarbos žmogui idėja jos nepaleido ilgai, kol vieną dieną iškilo vaizdinys – mergaitė, su tėvu gyvenanti miško trobelėje, kur įrengta paslaptinga kvapų saugykla. „Man buvo smalsu, o kokia ši mergaitė taptų užaugusi? – svarstė autorė. – Žinojau, kad pasakojimas turi būti lyg pasaka – juk dažna jų prasideda miško tankmėje, o herojus išeina į platųjį pasaulį. Ir tai turėjo būti tarytum pasaka, nes norėjau kvapams suteikti magiškos galios.“

Rašydama ji suprato, jog romane atskleidžia kur kas svarbesnius dalykus nei kvapai: tėvų ir vaikų santykius, bendravimo akimirką, kai vaikai tėvus pradeda suvokti kaip žmones, turinčius trūkumų, kaip ir visi, bet – ypatingus: „Taip „Kvapų saugotojas“ virto pasakojimu apie augimą, gailestį ir gijimą. Apie vienas kito radimą per tokį trapų dalyką kaip degančio popieriaus lapelio kvapas.“

Pradėjusi rašyti romaną, autorė susidūrė su nemenku išbandymu: pasirodo, esama daugybės būdų nupasakoti tam, ką matome, liečiame ir girdime. O ar daug yra žodžių nusakyti, ką užuodžiame? Lyg tyčia tuo metu, kai sprendė šią dilemą, rašytoja su šeima išsiruošė į žygį palei laukinę Vankuverio salos pakrantę, kur laukė senos girios, begalinis vandenynas ir… meškos. Patikimiausias ginklas apsiginti nuo šių žvėrių – atbaidantis purškalas. Tereikėjo vieną žygio dieną Ericai paimti jį į rankas, netyčia spustelėti – ir ji paniro į Kajeno paprikų debesį. Atrodė, kad jos išdegino nosį ir plaučius. Paskui ne vieną savaitę ji visur jautė tik šį aštrų kvapą, o jei kokį aromatą ir pavykdavo užuosti, jis būdavo tarytum prasismelkęs pro storą kailį.

„Įsivaizduokite, kokia tai buvo didžiulė problema man, rašančiai apie merginą, jautrią kvapams“, – pažymi Erica. Norėdama atgaivinti uoslę, ji užsisakė įvairiausių eterinių aliejų, prieš sėsdama prie darbo stalo pasitepdavo pasirinktu aromatu riešą ir stebėdavo, kaip, susiliejęs su oda, jis keičiasi, kaip švelniai pasklidęs veikia nuotaiką. Citrusiniai nuteikdavo džiaugsmingai, levandos nuramindavo, o galbaninės ferulos panardindavo į liūdesį. „Ilgainiui pajutau, kaip atgaunu uoslę. Ruošdamasi imtis romano, nemažai studijavau kvapų galią mūsų nuotaikai ir kūnui, bet dabar tuo įsitikinau pati. Ir supratau, kad kiekvienas galėtume uoslę išlavinti taip, kaip mano herojė Emelinė. Ši patirtis padėjo rašyti. Manau, už tai reikėtų padėkoti meškoms – net jeigu daugiau niekada nepaliesiu jas atbaidančio purškalo“, – Reese Witherspoon skaitytojų klubo nariams prisipažino „Kvapų saugotojo“ autorė.

Erica Bauermeister gimė 1959 metais Pasadinoje, Kalifornijoje. Nuo mokyklos laikų žinojo, kad nori rašyti knygas, universitete studijavo literatūrą, tapo kelių knygų apie moteris rašytojas bendraautore. Tačiau svajonei kurti romanus galėjo atsidėti tik tada, kai užaugo vaikai. Pirmasis jos romanas pasirodė keli mėnesiai iki penkiasdešimtmečio jubiliejaus, dabar Erica – jau penkių knygų autorė.