Interviu

Knygos „Man 50. Ir aš dar gyva“ autorė: atėjo laikas tam, kas teikia malonumą

„Asmeniškai man būti 50-ies netgi labiau patinka nei 40-ies, – tvirtina žurnalistė Virginija Rimkuvienė, pristatanti knygą Man 50. Ir aš dar gyva (išleido BALTO leidybos namai). – Manau, kad 40-metės išties nuolat girdi tą paskutinį skambutį. Kalbu ne tik apie galimybę gimdyti. Apima jausmas, kad jei dabar nespėsi ko nors padaryti, tai jau nespėsi niekada. Jei dabar nesusirasi vyro, tai netrukus niekas į tave nežiūrės. Jei dabar nepakeisi darbo, rytoj jau niekas tavęs nepriims. Jei dabar nepaimsi paskolos, rytoj niekas nebeduos. Tai kelia įtampą: vis bėgi, kažką vejiesi, konkuruoji, gaudai tą paskutinį šansą… Kai sueina 50-dešimt, nurimsti ir pradedi galvoti ne apie tai, ko nespėjai, o apie tai, kas tau išties svarbu ir teikia malonumą.“

Irma LAUŽIKAITĖ

Kad ir kaip tikintume, jog 50 yra tik skaičius, ties šia riba keičiasi daug kas – mūsų kūnas, santykiai su vaikais ir vyru, aprangos stilius, požiūris į darbą, tad į tuos pačius klausimus tenka ieškoti naujų atsakymų. Senti oriai ar išbandyti atjauninimo procedūras? Nerti į naują veiklą ar kantriai laukti pensijos pabodusiame darbe? Gludinti santykius su savo sutuoktiniu ar susirasti ką nors geresnio? Atsakymų į šiuos ir daugybę kitų klausimų knygoje „Man 50. Ir aš dar gyva“ ieško autorė ir jos herojės – keturios ties šia amžiaus riba balansuojančios draugės: žurnalistė Kristina, verslininkė Silva, turtingo vyro žmona Klaudija ir bibliotekininkė Laima. Deja, nėra beveik nė vienos temos, dėl kurios jų nuomonės sutaptų. Drąsiai ir atvirai jos pasakoja savo patirtis, traukia viena kitą per dantį, o atsidūrusios aklavietėje pasitelkia į pagalbą įvairių sričių specialistus: gydytojus, psichologus, sporto trenerius ir stilistus.

Tad knyga yra ne tik apie tai, kaip susitaikyti su 50-mečiu, bet ir apie tai, kokių atsiveria galimybių?

Esu realistė. Man nepriimtinas nei juodas pesimizmas, nei nepamatuotas optimizmas. Manau, sulaukusios 50-ies, turėtume padėti į šalį tiek juodus, tiek rožinius akinius ir pažvelgti į savo gyvenimą pro skaidrų stiklą. Yra dalykų, kurių jau nepakeisime, – nepagimdysime vaiko, veikiausiai nesukursime milijonus nešančio verslo ir neatrodysime taip, kaip atrodėme 30-metės. Tačiau tai nereiškia, kad po 50-ies nelieka jokių galimybių rinktis. Mes dar galime nutraukti toksiškus santykius, pakeisti darbo pobūdį, pradėti sportuoti, rasti laiko mėgstamai veiklai. Apie tai iš esmės ir rašau – kaip imtis būtinų pokyčių saugiai, protingai ir ko geriau vis dėlto nekeisti. Mano knygoje paliečiamos beveik visos 50-metei aktualios sritys: profesinė veikla, partnerystė, tuščio lizdo sindromas, sveikata, grožis, stilius ir t. t. Pakalbinau būrį savo srities ekspertų: gydytojų, psichologų, finansų analitikų, dietologų, sporto trenerių. Aišku, knygoje daug istorijų ir iš asmeninės mano bei kitų moterų patirties. Tad labai viliuosi, kad kiekviena ras, ko ieško, – tiek naudingų patarimų, tiek smagaus pasiskaitymo.

Liudo Masio nuotraukos

Kiek jūsų yra šioje knygoje? Draugės – tikri jų portretai?

Knyga turi tris pasakojimo linijas: viena – mano asmeninė gyvenimo patirtis, antroji – keturių draugių nuotykiai ir dialogai, trečioji – ekspertų patarimai. Asmenine patirtimi dalinuosi visiškai atvirai. Kalbant apie drauges, mane knygoje įkūnija pagrindinė herojė Kristina, ir, aišku, ji labai panaši į mane. Kitos draugės turi savo prototipus, ir man labai smagu girdėti, kai skaitytojos tikina atpažinusios vieną ar kitą. Bet iš tiesų nė viena jų nėra šimtaprocentinė grynuolė. Priskirdama joms tam tikras savybes ir istorijas, stengiausi aprėpti kuo didesnę moterų auditoriją: išsiskyrusias ir netekėjusias, laimingai gyvenančias santuokoje ir nelabai, daugiavaikes ir bevaikes, vyro išlaikomas ir dirbančias, apkūnias ir liesas ir t. t. Skirtingas jų požiūris į gyvenimą, atvirumas ir geras humoro jausmas išskelia nemažai kibirkščių ir sukelia juoko. Šią beletristinę dalį man buvo smagiausia rašyti ir, kaip suprantu iš atsiliepimų, daug kam smagiausia skaityti.

Mintis parašyti knygą jums kilo 40-mečio proga, o subrendo iki 50-mečio. Keturiasdešimtmetis moterims (be abejo, ne tik joms) – pirmas skambutis? O apie ką praneša po dešimties metų nuskambėjęs dar vienas?

Išties knygą pradėjau rašyti prieš dešimt metų. Ji turėjo vadintis „Man 40. Ir aš dar gyva“. Kol baigiau, paaiškėjo, kad ne viskas, kas aktualu 40-metėms, aktualu ir 50-metėms. Taigi beveik visą teko perrašyti. Bet manau, kad tai – tik į gera. Mat per tą laiką dirbdama moterims skirtuose žurnaluose prikaupiau nemažai žinių ir naudingos patirties, tad dabar jaučiuosi tikrai turinti ką pasakyti.

Keturiasdešimtmetės (plius ir minus po kelerius metus į abi puses) metasi į „Sekso ir miesto“ nuotykius, o kas rūpi 50-metėms?

Dėl tų „Sekso ir miesto“ nuotykių turbūt nesutikčiau. Man kaip tik susidarė įspūdis, kad 40-metės nelabai turi laiko seksui, nes tai pats aktyviausias karjeros laikotarpis, tenka pavargti derinant darbą ir motinystę, pečius neretai slegia paskolos, rūpestis, kaip reikės išleisti vaikus į mokslus. O štai 50-ies, kai vaikai jau suaugę, karjera padaryta (arba nebėra prasmės ją pradėti), kai esi susikūrusi tam tikrą materialinę gerovę, galima skirti laiko ir malonesniems dalykams, tarkim, romantiškiems savaitgaliams dviese. Gal menopauzė tą seksualinį potraukį kiek prislopina, bet tikrai ne visoms.

Menopauzė 50-metėms – skaudi tema?

Manau, šis reiškinys vis dar stigmatizuojamas ir net šiek tiek mistifikuojamas. Prisimenu, skaičiau vienos žolininkės teiginį, esą menopauzė – tai metas, kai tėvas Laikas atima viską, ką davė motina Gamta, – jaunystę, grožį, sveikatą. Tai perskaičius telieka siūtis įkapes. Man artimesnis vienos iš mano knygos konsultančių, funkcinės medicinos specialistės Algės Ivaškevičės, teiginys, kad mūsų savijauta šiuo laikotarpiu labai priklauso ir nuo lūkesčių – kuo labiau menopauzės bijosime, tuo sunkesnė ji bus. Aš pati nepatyriau jokių menopauzės siaubų, tik karščio bangas. Kai kurios mano draugės neišgyveno nė jų. Esu įkūrusi feisbuko grupę „Man 50. Ir aš dar gyva“, joje atvirai dalinamės įvairiomis patirtimis. Vienos grupės narės tikino, kad su menstruacijomis dingsta ir sveikata, grožis bei jaunystė. Kitos džiaugėsi, kad baigėsi tie cikliniai svyravimai ir kraujavimai ir atsivėrė naujų galimybių. Viena grupės narė, po 50-ies radikaliai pakeitusi profesinę veiklą ir dabar užsiimanti dailės terapija, šį laiką labai gražiai pavadino – „Meno pauzė“. Bet, aišku, būna ir kitokių patirčių, kai prireikia gydytojų pagalbos. Svarbiausia, nebijoti jos kreiptis ir prisiminti, kad tai amžinai nesitęs.

Knygoje užsimenate, kad artėjant link 40-ies buvo kiek pabodęs ramus šeimyninis gyvenimas, norėjosi iššūkių šiame fronte. O kaip viskas atrodo dabar?

Rimtai apie tai niekada nesvarsčiau, gal tik hipotetiškai „kas būtų, jeigu būtų“. Man apskritai būdingas, kaip aš vadinu, „gretimos lėkštės sindromas“. Žinot, kai po ilgų svarstymų užsisakai patiekalą, bet vis tiek atrodo, kad kiti valgo skaniau. Aš net nusipirkusi batus turiu apeiti dar keliolika parduotuvių, kad įsitikinčiau, jog mano pasirinkimas buvo geriausias. Ką jau kalbėti apie rimtesnius sprendimus – darbą ar vyrą. Artėdama link 50-mečio supratau, kad nereikia varyti Dievo į medį. Turiu patikimą, mane mylintį ir visuomet palaikantį partnerį, su kuriuo kartu sukūrėm tai, ką turim, įveikėm ekonomikos krizes, užauginom vaikus. Man vis dar patinka su juo mylėtis ir pramogauti, pasiilgstu jo, kai būna išvykęs, ir visai norėčiau su juo pasitikti senatvę. Na, taip, gal ir turi jis trūkumų, bet kas jų neturi? Kai nustojau svarstyti „kas būtų, jeigu būtų“, pradėjau išties mėgautis tuo, ką turiu.

Prieš 40-metį svarstėte, kad darbo pakeitimas leistų kalnus nuversti, o kaip pasijutote, kai 50-metį sutikote be darbo vietos?

Tiesą sakant, be darbo vietos aš pasitikau ir 40-metį, nes tas laikas sutapo su 2008-ųjų ekonomikos krize. Žurnalą, kuriame dirbau, įsigijo kiti savininkai, tad iš vyriausiosios redaktorės pavaduotojos kėdės nučiuožiau tiesiai į Darbo biržą (taip anuomet vadinosi Užimtumo tarnyba). Tada jaučiausi savęs iki galo nerealizavusi, turėjau daug ambicijų ir karjeros planų, bet dėl krizės, o gal ir dėl asmeninių savybių, nesugebėjau įgyvendinti. Jaučiausi labai blogai. Sulaukusi 50-ies iš darbo išėjau pati, nes supratau, kad kaip žurnalistė visiškai save realizavau ir gal net išsisėmiau. Norėjosi išbandyti ką nors nauja. Kol kas nė minutės nesigailėjau dėl šio sprendimo. Jaučiausi labai laiminga rašydama knygą, pažindama leidybos virtuvę, kurdama feisbuko grupę. Nežinau, kur būsiu ir ką darysiu, tarkim, po metų, bet, ko gero, pirmąsyk gyvenime ta nežinomybė man žadina ne nerimą, o smalsumą.

Mūsų mamos 55-erių išėjo į pensiją. Ar neatrodo, kad pas mus dar gajus mitas, neva tokio amžiaus moteris jau yra pensininkė? Ne iš vienos pažįstamos esu girdėjusi, kad teisinga, jog tokio amžiaus moteris išeina iš darbo, nes jai niekas pasidaro neįdomu, o ir jėgos jau ne tos…

Man labai patiktų, jei galėčiau išeiti į pensiją 55-erių. Ir tikrai nesijausčiau dėl to nurašyta. Kai turi tam tikrų stabilių, tegul ir nedidelių pajamų, gali daryti, kas tau patinka, nemąstydama, ar finansiškai atsipirks. Tai ir yra tikroji laisvė. Bet net ir negaudama pensijos dirbti vien dėl pinigų nenorėčiau. Pastebėjau, kai ką nors darai su meile ir užsidegimu, tie pinigai tarsi savaime atplaukia.

Gal padeda išgyventi ir humoro jausmas?

Humoro jausmas padeda visada. Kad galėtum iš ko nors, taip pat – ir iš savęs, pasijuokti, turi atsitraukti ir įvertinti tai, kas vyksta, iš perspektyvos. Kol verdi savo sultyse, viskas atrodo baisiai rimta, bet kai atsitrauki, pamatai, kad ta dramblio dydžio problema iš tiesų musės teverta. Man labai gaila pernelyg rimtų žmonių, nes jiems kiekviena smulkmena virsta pasaulinio masto tragedija. Atsirado raukšlė – baisu. Dingo menstruacijos – siaubas. Atleido iš darbo – išvis pasaulio pabaiga. Suaugę vaikai nori išeiti iš namų – vadinasi, nemyli. Nenori išeiti – jautiesi išnaudojama. Tarkim, aš manau, kad buvau tokia gera mama, kokia mokėjau. O dabar atėjo laikas pagyventi dėl savęs. Todėl nejaučiu jokios kaltės išstumdama suaugusius vaikus iš gimtojo lizdo į savarankišką gyvenimą. Kai mano dukra pradeda aiškinti, kad „kiti tėvai tai visai kitokie“, atsakau: „Tėvų nepasirinksi. Vieniems pasiseka labiau, kitiems mažiau. Manyk, kad tau pasisekė mažiau.“ Neturint humoro jausmo, labai lengva pasijusti auka – savo amžiaus, aplinkybių, visuomenės požiūrio. Gebėjimas pasijuokti iš savęs padeda nesusireikšminti, mažina baimę suklysti, o tai skatina judėti pirmyn. Tik štai bėda – humoro jausmo nesusišvirkši kaip botulino į kaktą. Arba jį turi, arba ne.