Išlikimo Afganistane istoriją knygoje „Mano turbano paslaptis“ papasakojusi Nadia Ghulam: „Jei kas nors būtų sužinojęs, būtų iškart mane nužudęs“

Diena, kai brolį praradusi afganė Nadia Ghulam užsidėjo vyrišką turbaną yra krauju ištatuiruota jos širdyje. Jauna mergina neturėjo kito pasirinkimo, tik tapti vyru, apsimesti žuvusiu broliu. Nadios gyvenimo istorija atgimė knygoje „Mano turbano paslaptis: tikra išgyvenimo istorija“. Bestseleriu pasaulyje tapusią knygą Lietuvoje išleido „Alma littera“, išvertė Carmina Daban Sunyer ir Dovilė Kuzminskaitė.

Iš Afganistano ištrūkusi ir Barselonoje šiandien gyvenanti Nadia Ghulam atsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus

---

Nadia, jūsų knyga, kurią parašėte kartu su Agnese Rotger, prasideda labai šviesiai. Ar toks ir buvo jūsų vaikystės Afganistanas?

Afganistanas yra šalis, kurią karas niokoja jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Gimiau ir užaugau Kabule. Tai buvo nuostabus mano vaikystės miestas iki tos dienos, kol nepradėjo kristi bombos. Moterys šiame mieste mėgavosi laisve ir nepriklausomybe, mokyklos buvo atviros, o mano tėtis turėjo nuolatinį darbą. Kabulas, jei lyginsime jį su Irano ir Pakistano miestais, buvo progresyvus ir išsivystęs. Sunku įsivaizduoti, tačiau dar visai neseniai – praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 7-ojo pradžioje, moterys mano krašte nešiojo mini sijonus ir tai simbolizavo socialinę laisvę. Kabulo gatvėmis važinėjo elektriniai autobusai, o ligoninės ir mokyklos buvo aprūpintos viskuo, ko reikėjo, kad jos galėtų veikti sklandžiai. Paslaugos ir visuomenė anuomet funkcionavo taip, kaip ir turėtų.

Prasidėjo karas ir miestas pasikeitė taip, kad jums liko vienintelė išeitis – užsidėti turbaną ir po juo slėptis?

Ne tik mokyklos ir ligoninės buvo sugriautos, bet ir žmonių mentalitetas – daugybės afganų elgesys visiškai pasikeitė. Prieš karą moterys ėjo į darbą, susitiko su draugėmis, leido savo laisvalaikį, kaip panorėjusios, o po karo viskas radikaliai pasikeitė. Moterų teisės buvo taip suvaržytos, kad rasti darbą joms pasidarė misija neįmanoma. Mūsų šeima liko be maitintojo, aš privalėjau dirbti. Ir vienintelė galimybė tai padaryti buvo apsimesti vyru ir prisijaukinti turbaną.

Jūsų brolis žuvo per sprogimą. Kaip išgyvenote savo brolio mirtį? Ar pagal senas tradicijas jums kada buvo kilęs noras atkeršyti?

Brolio mirtis mane stipriai sužalojo, ji ir toliau skaudina, iki šių dienų. Tokios didžiulės netekties neįmanoma pamiršti. Mokausi gyventi su tuo skausmu, nešiojuosi jį kartu, dažnai pagalvoju, kad jis manyje stiprina – ir moterį, ir asmenybę, ir savo tėvų dukrą, ir seserį savo seserims. Kerštas reiškia smurtą, o šį žodį aš jau seniai išbraukiau iš savo žodyno. Į situaciją, kuri man nutiko, pasirinkau žiūrėti su meile ir supratimu. Kad tai, šiandieninei Nadiai niekada netektų kentėti taip, kaip kentėjau aš.

Ką reiškia moteriai prisiimti vyro pareigas jūsų šalyje? Ir kas būtų įvykę, jei nebūtumėte priėmusi tokio sprendimo?

Afganistane, jei moteris imasi vyro darbų ir vaidmens, tai atrodo niekinga ir netgi neįmanoma. Tačiau man atrodė taip: esu tikrai ne mažiau stipri nei vyrai. Kodėl negalėčiau būti lygi su jais? Ir tai – ne viena apie lyčių lygybę, labiau – apie svajones ir įkvėpimus. Jei tomis dienomis nebūčiau apsisprendusi, labai gali būti, kad mano šeima, kaip ir daugelis šeimų būtų mirusi iš bado.

Ar prisimena tą dieną, kai pirmą kartą užsidėjote vyrišką turbaną?

Visada prisiminsiu. Toji akimirka ištatuiruota mano širdyje.

Po turbanu nešiojotės, tuometinės visuomenės akimis, baisią paslaptį. Kas būtų jei ji būtų išaiškėjusi?

Jei kas nors būtų sužinojęs mano paslaptį, šiandien būčiau negyva. O mano knygos jūs neskaitytumėte.

Jūs gerai žinote, ką reiškia moteriai prarasti dalį savęs? Būti kažkuo kitu..?

Niekada nemaniau, kad po turbanu praradau savo moteriškumą. Kiekvieną dieną tikėjausi, kad ateis kita ir aš sugrįšiu į pasaulį savimi – ne Zelmaï, o Nadia. Puoselėjau šią viltį dešimtmetį, kiekvieną mielą dieną planuodama žingsnį į priekį.

Žinojau, kad ateis diena, kai nebegalėsiu apsimetinėti vyru. Aš brendau, mano kūnas keitėsi, buvo neįmanoma to paslėpti. Turiu nepaprastą vaizduotę, man buvo gera manyti, kad kūno pasikeitimas atvers galimybę palikti miestą, išvykti į kitą Afganistano regioną ar išvis į kitą šalį. Galvoti apie tai, kad mano kūnas parodys man išėjimą iš situacijos, kurios įkaite buvau tapusi.

Ar būti berniuku jūsų šalyje lengviau nei būti mergaite? Ar būti moterimi net ir moderniame pasaulyje sunkiau nei būti vyru?

Šalyje, kurioje vyksta karas, kuri pilna baisiausio įsivaizduojamo smurto, sunku būti tiesiog žmogumi – ir vyru, ir moterimi. Tai buvo laikas, kai Talibatų režimas nusprendė, kad moterys negali dirbti, todėl ir turėjau apsimesti vyru, kad galėčiau išlaikyti savo šeimą. Buvau vyru tarp moterų, ir moterimi – tarp vyrų, vadinasi, man buvo dvigubai sunkiau. Kai galiausiai pavyko ištrūkti ir atvykti į Europą, kai pamačiau, kad čia moterys mėgaujasi lygiomis teisėmis, mane apėmė ekstazės. Šiandien aš taip nebemanau.

Argi ne paradoksas – slėptis, kad taptumei laisva? O gal laisvai sielai iš tiesų kliūtys neegzistuoja?

Laisvė yra kiekvieno mūsų viduje, ne išorėje. Rūbai ir uniformos – tik fasadas, svarbiausia, ką kalba tavo vidus. Dauguma vyrų ir moterų pasaulyje nesupranta, kas yra laisvė. Jie supranta žodį ir konceptą, tačiau tik maža dalis yra pajutusi tikrąją vidinę laisvę. Kai tavo siela laisva, niekas pasaulyje negali tavęs sustabdyti.

Iki šešiolikos jūs pati nemokėjote nei rašyti, nei skaityti. Ar taip ir šiandien gyvena Afgansitano moterys? Galbūt dabar situacija pasikeitusi?

Situacija mažai keitėsi – vyrai ir moterys nukentėjo, o ir toliau kenčia nuo karo. Kai jis vyksta, švietimas nustumtas į šoną. Kabule, regis, situacija gerėja, kai miestą okupavo amerikiečiai, atkeliavo kapitalizmas. Buvo privatizuota švietimo sistema, taigi, mokslas pas mus vis dar sunkiai pasiekiamas ir prieinamas.

Dabar jūs gyvenate Barselonoje. Ar sapnuojate savo gimtinę?

Mano svajonė yra vieną dieną sugrįžti į savo šalį, kad joje galėčiau dirbti drauge su nauja savo tautiečių karta. Per 12 metų Barselonoje man pavyko baigti studijas ir daug pasiekti, taigi, tikrai žinau, kad švietimas ir edukacija mano šaliai yra kaip niekada reikalinga.

Į Kataloniją atvykote labai pavargusi. Kas padėjo grįžti į normalaus gyvenimo vėžes?

Mano gyvenime turi tris pagrindinius pamatus: išsilavinimą, tikėjimą ir mano motiną. Palikau ją Afganistane, dėl to mano gyvenimas susikoncentravo į išsilavinimą ir tikėjimą. Pasiklioviau juo, kad galėčiau pasiekti mokslus Katalonijoje. Neabejoju, jog tai, kad turime tikslų gyvenime, mums leidžia tvirtai ir užtikrintai judėti į priekį. Mano gyvenimas niekada nebuvo normalus, nes visada gyvenau nepaprastomis aplinkybėmis. Negaliu pasakyti, kad sunkumai jau baigėsi, tačiau turiu vilties, kad vieną dieną būtent taip ir nutiks, taigi, kasdien stengiuosi sau kurti geresnį gyvenimą.