FEMINIZMAS – ŽODIS, KURIO NEGALIMA MINĖTI: knyga visiems, kurie nori gyventi SAVO gyvenimą, užuot gyvenę pagal „normalaus“ gyvenimo scenarijų
Bendros naujienos

Knygos „F* žodis“ autorius: „Be Dalios Grybauskaitės Lietuvoje yra dar pusantro milijono moterų“

Vilniaus knygų mugėje „Obuolio“ leidykla pristatė knygą provokuojamu pavadinimu „F* žodis, kurio negalima minėti“. Po „F“ raide slėpėsi „feminizmas“, apie kurį visi turi savo nuomone, bet tik nedaugelis iš tiesų supranta, kas tai yra.

Dar labiau nei pavadinimas daugelį nustebino tai, jog knygą apie feminizmą parašė vyras. Knygos autoriui uždavėme keletą klausimų apie knygos idėją, aplinkinių reakcijas ir tai, kuo Lietuva gali didžiuotis feminizmo srityje.

Kaip gimė knygos idėja?

Kai paauglystėje pradėjau ieškoti kokios nors informacijos apie feminizmą, tikėjausi atrasti knygą, kurioje apie šį judėjimą būtų parašyta neįmantriai ir suprantamai. Viskas, ką radau, buvo knygos anglų kalba, kurias turėdavau siųstis iš užsienio. Kadangi iki šiol tokios knygos neatsirado, nusprendžiau prisėsti ir parašyti. Studijuodamas lyčių studijas, o vėliau ir dėstydamas studentams, pradėjau aiškiau matyti, kokiais kampais galima kalbėti apie feminizmo judėjimą, kad jį plačioji visuomenė suprastų ir suvoktų, kodėl jis šiandien vis dar reikalingas.

Kodėl knygoje nusprendei analizuoti feminizmą, o ne kokią „vyriškesnę“ temą?

Feminizmas man artimas ne tik profesiniu, bet ir asmeniniu lygmeniu. Aš suvokiau, kad tai, ką akcentuoja feminizmo judėjimas, atsispindi ir mano santykiuose su artimiausiais žmonėmis. Žodžiu, įsitikinau, kad feminizmas pirmiausia yra susijęs su gyvenimiškais dalykais. Mes praktiškai visi gyvename pagal lyčių taisykles, siekiame atitikti vyriškumo ar moteriškumo idealus, nuo pat mažens esame mokomi gyventi pagal specifinį scenarijų – vyro arba moters.

Tačiau iš savo patirties matau, kad gyventi laikantis įvairių taisyklių ir normų nėra labai patogu. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas, šiek tiek paanalizavęs savo prisiminimus ar patirtis, sutiks su tuo. Gyvenimas pagal lyčių normas vargina tiek vyrus, tiek moteris. O feminizmas iš esmės siūlo taip stipriai nesureikšminti tų normų ir gyventi savo gyvenimą.

Kuo „F* žodis, kurio negalima minėti“ skiriasi nuo panašios tematikos užsienio leidinių?

Manau, kad knyga tikrai vertinga, rašydamas stengiausi pateikti kuo daugiau praktinių pavyzdžių. Tam pasitelkiau ir keletą tikrų moterų istorijų, kurias jos sutiko publikuoti šioje knygoje. Kalbu ir apie savo asmeninę patirtį, apie šeimą, vaikystę ir bandymus tapti „vyrišku vyru“. Knyga išskirtinė dar ir tuo, kad daugeliui temų stengiausi atrasti lietuvišką kontekstą.

Kokių reakcijų sulaukei po knygos išleidimo?

Daugiausia sulaukiau nusistebėjimų, kad knygą apie feminizmą parašė vyras. Supratau, kad Lietuvoje tai savotiška egzotika. Tačiau visos reakcijos buvo teigiamos. Sutikau žmonių, kurie teigė, kad knyga privertė juos persvarstyti savo pažiūras ir patirtis. Tą visada labai malonu girdėti.

Ar Lietuva turi kuo didžiuotis lyčių lygybės srityje?

Lyčių lygybės požiūriu Lietuvai puikiai sekasi švietimo ir sveikatos apsaugos srityse. Galime didžiuotis (ir dažnai tą darome), kad turime šalies vadovę moterį. Tik reikia nepamiršti, kad be Dalios Grybauskaitės, kurios prezidentavimą žmonės laiko didžiausia lyčių lygybės išraiška, Lietuvoje dar yra pusantro milijono moterų. Pats moters prezidentės faktas neužtikrina visų kitų likusių moterų lygybės.

Kokios knygos tave įkvepia (įkvėpė) rašyti?

Tos, kuriose yra ne tik informacijos, bet ir įžvalgų. Man taip pat labai patinka knygos, kuriose teoriniai dalykai derinami su autoriaus išgyvenimais. Ta kombinacija – visada šiek tiek netikėta, neįprasta – paverčia tekstą įtaigų, artimą, įtikinantį. Tada ir pats nori išbandyti tokį rašymo būdą. Pastaruoju metu pamėgau ir juokingas, ironiškai parašytas feministines knygas (Caitlin Moran, Jessy Klein ir kt. rašytojų). Juokingam tekstui parašyti turbūt reikia dvigubo talento.

Ar turi rašymo ritualą?

Vis dar gyvenu paieškose. Galiu rašyti tiek triukšmingoje kavinėje, tiek tylumoje. Turbūt svarbiausia yra vidinis nusiteikimas ir pasiruošimas. Aš mėgstu tekstą susiplanuoti, apsibrėžti kiek įmanoma konkrečiau ir būtent tai man vėliau leidžia drąsiau improvizuoti. Tada žinau, kur yra mano teksto ribos, tad galiu sau leisti klaidžioti, bet nepaklysti.

Ko palinkėtum skaitytojams?

Atvirumo. Tik per atvirumą galime išmokti ko nors naujo, tik būdami atviri galime tobulėti kaip asmenybės.

Interviu paruošė leidykla „Obuolys“ 

Ernesta Kumetytė-Navickienė

Esu iš tų žmonių, kuriems knygų reikia kaip oro – tam, kad pilnais plaučiais būtų galima įkvėpti tyro ir gaivaus idėjų gūsio. Visuomet ant stalelio prie lovos savo akimirkos laukia bent trys skirtingo žanro knygos – juk niekada nežinai, kada bus TA nuotaika. Aplink tiek daug įdomių knygų, o joms perskaityti laiko tiek mažai!