Tadas Karosas: „Esu kelyje į ramybę“

Su verslininku Tadu Karosu susipažinau dar tada, kai jis skraidė nuosavu lėktuvu, Nidos prieplaukoje kviesdavo į savo laivą, garsėjo istorijomis su šviesiaplaukėmis ir nuolat atsidurdavo nutrūktgalviškų istorijų centre. Tačiau prabėgo du dešimtmečiai ir priešais mane sėdi kitas žmogus. „Labai daug mokiausi, stebėjau pasaulį, analizavau savo patirtis, noriu dalintis tuo, ką sužinojau”, – šiandien jis sako, rankose laikydamas savo išgyvenimų ir patirčių knygą „Yra kaip yra”.

Internete aptikau vadinant jus serijiniu verslininku. Skamba kaip serijinis, na, žinote, kas…

Angliškai šis terminas skamba kur kas geriau – serial entrepreneur. Taip gali būti pavadintas žmogus sukūręs daugybę verslų, juos organizuojantis ir komunikuojantis. Verslininkas, sugalvojantis vis kažką naujo. Serijiniai verslininkai vienu metu gali turėti ir dvidešimt įmonių, kompanijų, startuolių. Jei kalbėsime apie mane, šis pavadinimas labiau tiko praeityje, tuo metu, kai kūriau „Čili” restoranų ir kosmetikos parduotuvių „Sarma” tinklus, maisto užsakymo aplikacijas, investavau į elektronines parduotuves ir dariau daugybę kitų dalykų. Buvau ir įkūrėjas, ir investuotojas, ir aktyvusis akcininkas, kuriam rūpėjo, kuria kryptimi žengia jo kompanija. Ir tas, kuris sėkmingą verslą sėkmingai parduodavo. Šiandien „Sarmos” jau daug kas neprisimena, tačiau daugelis kosmetiką perka „Douglas” parduotuvėse, – tai aš ir atvedžiau pasaulinio garso kompaniją į Lietuvą. Rasti užsienio investuotoją, kuris patikėtų tavo verslu ir dar pakeltų jį į aukštesnį lygį, nėra paprasta. Ir būtent tai yra vienas iš objektyvių kriterijų, parodančių, ar tu esi sėkmingas.

Senoji meilė – picerijų tinklas „Čili” vis dar priklauso jums?

Žiniasklaidoje visada buvau siejamas su „Čili“, taip mane dažniausiai ir pristatydavo, nors išties, verslų buvo ir yra kur kas daugiau. Taip ir prilipo: „Čili” – Karoso meilė, nelabai kas daugiau klausia, nei ką veikiu, nei kas iš tiesų esu. Maitinimo verslas tikrai yra sunkus ir sudėtingas, šiandien jis jau perduotas dukrai Godai. Džiaugiuosi, kad ji puikiai tvarkosi.

Ir jums nebereikia dirbti, nes juk esate milijonierius? Ką veikiate dabar?

Išties, aš neturiu pinigų, nes visus, kuriuos uždirbu, investuoju į naujus verslus. Neperku akcijų, veikiu pats ir toji verslo kūryba man patinka, matau joje prasmę. Esu konsultantas, ugdantysis vadovas – koučeris. Kai dukra manęs paprašo – konsultuoju, tačiau visą savo energiją, kurią anksčiau atiduodavau verslui, dabar atiduodu mokymuisi. Gilinuosi į psichoanalizę, mokausi stebėti žmogų, jį pažinti. Šias žinias perkėlęs į verslo ir krizių konsultacijas, mielai padedu bičiuliams ir draugams, kai jie prašo pagalbos sudėtingose savo verslo ar gyvenimo situacijose. Jaučiu, kad prasideda visiškai naujas mano gyvenimo etapas.

Daug metų užsirašinėjau spontaniškai kildavusias mintis, o maždaug prieš aštuonerius pradėjau jas rinkti į vieną vietą. Man visada buvo įdomu, kaip veikia žmogus, įžvalgų susidarė nemažai. Kartą parodžiau jas žurnalistei Annai Treščinai. Ji pasakė: „Įdomu, gal išleidžiam?”. Taip atsirado knyga „Yra kaip yra”.

Kelionė į save, stebėjimai ir auksinės mintys – taip skelbia jūsų knygos paantraštė. Beje, perskaičiau joje tokią frazę: „Ramus stebėjimas to, kas vyksta viduje ir išorėje”. Ar galite papasakoti, kaip pasiekėte ramybės būseną, kaip iki jos atėjote? Nes Tadas Karosas ir ramybė atrodo sunkiai suderinami dalykai…

Tadas tikrai buvo aktyvus žmogus. Tačiau ir aktyvūs žmonės pavargsta, jiems nutinka gyvenimą permąstyti verčiančių dalykų. Verslas įsuka, viena kompanija, kita, naujas projektas, dar vienas ir dar vienas. Atrodo, štai, realizuosi naują projektą ir tada viskas pasikeis, bet nesikeičia, tu vėl įsisuki iš naujo ir pasitraukti, rodos, nebėra galimybių, aplinkybės neleidžia. Uždaras ratas. Bet kai tikrai pavargsti ir sau nuoširdžiai tai pripažįsti, randi kelią, kuris tave iš tos būsenos išveda. Esu kelyje į ramybę, ramybę bandau atrasti verslo erdvėse. Kad ir kaip tai keistai skambėtų, tačiau aiškiai žinau: ramybę ir verslą suderinti įmanoma.

Prieš kiek metų savyje pajutote tuos virsmus? Koks buvo pirmasis žingsnis, nulėmęs apsisprendimą keistis?

Maždaug prieš dešimt. Ir tie virsmai nesibaigę, tebevyksta. Mano pirmuoju patarėju tapo psichoterapeutas. Vizitas pas jį buvo pirmas mano žingsnis į psichologijos mokslą: verslą kurti aš moku, bet visiškai neturiu supratimo, kokias knygas skaityti, kad perprasčiau žmogaus psichologiją. Radau profesionalą, vieną kartą nuėjau, kitą, nejučiomis pradėjau dalintis savo įtampomis, nuovargiu, pasakoti apie stresą. Tada pirmą kartą supratau, kad jame gyvenu nuolat. Kaip ir daugybei žmonių, turbūt, atrodė, kad tai – normali būsena, kad niekaip kitaip ir būti negali, kad gyvenimas toks ir yra. Psichologo kabinete tarsi nusiramindavau – meditacija, kvėpavimo pratimai – tačiau užvėręs duris, ir vėl patekdavau į įprastą, triukšmingą, įtampas keliantį srautą. Galvojau: ką turėčiau padaryti, kad ir kasdienybėje galėčiau jaustis ramiai? Dabar jau žinau, kad vienas svarbiausių dalykų – užduoti sau gerą klausimą. Savęs aš tada paklausiau: kaip man išlikti? Šiandien atsakymą turiu: nuolat mokytis, stebėti savo vidinį pasaulį, tobulinti gebėjimus ir, bendrąja prasme – stebint, skaitant, mokytis, mokytis ir mokytis. Jau daug metų keliuosi penktą valandą ryto ir iki aštuntos skaitau, klausiau paskaitų, užsirašinėju kylančias mintis.

Sakoma, kad savęs pažinimo kelyje labai praverčia mokytojas, galintis saugiai ir atsargiai vesti. Ar tokį mokytoją turėjote?

Pasirinkau – neturėti. Žinojau: jei seksiu kuriuo vienu, apribosiu save. Taigi nusprendžiau turėti daug mokytojų. Jais tapo XX amžiaus indų mąstytojas Džidu Krišnamurtis, šių dienų anglų filosofas ir rašytojas Rupertas Spira, Vokietijos rašytojas ir vienas įtakingiausių šių dienų dvasinių mokytojų Eckhartas Tolle, intelektualas, psichologas, edukatorius Jordanas B. Petersonas, naujojo amžiaus guru, rašytojas Deepakas Chopra, verslo konsultants, rašytojas Joe Dispenza, naujoji Youtube žvaigždė – Dr. Benjamin Hardy ir daugybė kitų mažiau žinomų arba visai nežinomų mokytojų. Jei nori tobulinti save, bet nežinai, kuo domėtis, ką sekti, tai sek juos – štai, nemokamas patarimas.

Mokymosi pradžia nebuvo lengva, jaučiausi tarsi pirmaklasis, besimokantis žodžius. Kai žodžiai pasiduoda, įveiki knygą, paskui – sudėtingesnę, dar sudėtingesnę. Visa tai perleidi per save, pridedi asmeninės patirties, savų išgyvenimų, užsirašai, kad galėtum grįžti atgal su nauju suvokimu.

Ar buvo etapas tarsi plėšęs jus į dvi puses – asmenybė nori tobulėti, o verslas reikalauja laiko ir pastangų?

Buvo ir yra, nes tai – nesibaigiantis procesas, jį reikia priimti ir ieškoti aukso vidurio, o ne daryti drastiškus sprendimus, kad ir kaip norėtųsi viską nukirsti. Atsitraukti nuo verslo, nuo darbų, keisti profesiją – labai sudėtinga. Iš minčių, kurias perskaičiau, iš savo įžvalgų ir patirčių sukūriau savąjį – Tado kelią. Jo esmė: ieškoti aukso vidurio, keliauti mažais žingsneliais ir vieną veiklą pamažu keisti kita. Buvo laikas, kad verslas pagrobdavo 100 procentų mano laiko, buvau tikras darboholikas, šiandien jam atiduodu vos 25 procentus.

Ar visada buvote atsargus rinkdamasis tikslus, kuriuos norite pasiekti? 

Tikrai ne. Esu avantiūristas diletantas, visada turėjau daug tikslų, nesusitelkdavau į vieną. Tuo pat metu fokusavausi į du, tris verslus, o jų buvo daugybė. Ir tai yra skausmingos patirtys. Sugalvoji, pavyzdžiui, jei Billas Gatesas sukūrė „Microsoftą”, tai gal ir aš galiu. Bet negali, nes turi rinktis autentišką savo kelią, ne kieno kito, atsižvelgti į aplinką, kurioje gyveni. Kad ir kokios didelės tavo ambicijos būtų.

Skaitydamas didžių žmonių biografijas aš ieškojau savo sėkmės formulės. Kalnai knygų! Ir daugybė skirtingų formulių. Tai, kas veikia Amerikoje, nebūtinai veikia Lietuvoje. Ir tai, ką kinai laiko laime, nebūtinai laimę reiškia lietuviams.

Ar negali būti taip, kad savęs tobulinimą kartais taip pat diktuoja ego?

Diktuoja. Ir tada ieškai, kaip savo ego sustabdyti. Nes jei tobulėdamas nežinosi, kaip tą padaryti, greitai išauginsi savo super ego ir tapsi pasipūtusiu, visažiniu proto bokštu. Privalai savimi tikėti, atsirinkti informaciją ir turėti su kuo pasitarti, – tik taip galėsi priimti geriausią sprendimą.

Knygos, susitikimai su pasaulinio garso lektoriais, jų paskaitos – visa tai nėra nemokamai…

Tai kainuoja. Ir esu laimingas, kad turiu galimybę tai įsigyti.

Kad ir kaip norėtum atsiduoti mokymuisi ir savęs tobulinimui, vis tiek privalai užsidirbti duonai kasdieninei. Darbas įtraukia, tada ir vėl ieškai balanso.

Turbūt sunkus darbas sugalvoti, ką daryti su pinigais?

Kai tau reikia pačiam parduoti nereikalingus daiktus, supranti, į kokias materialaus pasaulio pinkles patenki, jei užsinori per daug. O teisingai investuoti yra didis menas. Taip pat ir atsisveikinti su verslu.

Visi mes žinome, ką reiškia, kai miršta artimas žmogus. Panašų jausmą, gal tik kiek mažiau intensyvų, išgyvena verslininkas, kai bankrutuoja įmonė, su kuria jis buvo susijęs itin asmeniškai. Gal iš pradžių sunku kasdienybėje pastebėti, bet tokių įvykių įtampos tavyje kaupiasi.

Ką laikote didžiausiu savo gyvenimo pasiekimu?

Tai, kas vyksta dabartiniame mano gyvenime – mėginimai save pažinti ir atrasti. Nesakau, kad man jau pavyko, bet aš žinau metodikas, kaip tai daryti.

Vaikystėje dažnai girdėdavau, kad esu geras berniukas, kai padarydavau kokį gražų darbą. Ir būdavau negeras, kai pasielgdavau ne taip, kaip iš manęs tikėjosi. Liūdna, kad žinome tik – geras-blogas, juoda-balta… Mūsų emocinis intelektas mažai išlavintas, buvome įpratę emocijas išstumti iš savo gyvenimo, laikyti viduje, niekam nerodyti. Nutiko dar blogiau, kai ant tų sulaikytų emocijų mums užmetė materializmą, noras turėti daug kilęs iš skurdokos mūsų vaikystės.

Ar šios patirtys savo vaikus jums leido auginti kitaip?

Manau, kad leido. Man pavyko vaikams suteikti svarbiausią – gerą išsilavinimą. Išsiunčiau juos mokytis į Jungtines Amerikos Valstijas. Turbūt, tai geriausia, ką tėvai gali duoti savo vaikams. Tačiau srityje, kurią mes vadiname emocine išmintimi, buvau tikras neišmanėlis. Dar ir šiandien, kai apkabinu savo trisdešimtmetį, jis žiūri į mane kiek keistai: tėvai, kas tau pasidarė?! Tačiau apsikabinam visada ir tai labai mane džiugina.

Knygoje perskaičiau tokią frazę “jei gali padėti kitam, padaryk tai nesavanaudiškai”. Ar daug kartų esate padėjęs kitiems?

Stengiausi visada, kai galėjau. Sudėtinga yra padėti, nes, žinome, pagalba gali būti savanaudiška ir nesavanaudiška, bet vis dėlto – ji dažniausiai savanaudiška. Mums labai svarbu uždėti pliusą savo įvaizdžio aplanke. Tačiau kaip bebūtų – dalintis yra oho! Tyliai dalintis.

Visada sau turime lūkesčių – darysiu gerus darbus, neapgaudinėsiu, neišduosiu draugų, nevogsiu. Gaila, kad ne visada pavyksta tuos lūkesčius įgyvendinti, bet tikrai žinau, gyvenimas tampa paprastesnis, kai sutelki savo jėgas, energijos resursus ir mintis gėriui, o ne blogiui. Stengiuosi būti geruoju berniuku, bet būna, pasitaiko klaidų. Taisau jas ir judu toliau.

Turbūt, turėtumėte ne vieną pavyzdį iš gyvenimo?

Per savo aktyvumą esu buvęs visokiose situacijose, esu padaręs daug klaidų. Dirbau prokuroru, pats buvau nuteistas. Esu sutikęs daugybę įvairiausių žmonių, iš jų žinau, kaip klostosi reikalai verslo pasaulyje. Kai kurie žmonės iš jo net nesupranta, kad savo versle skleidžia blogį, pinigais matuoja sėkmę. Žinau, apie ką kalbu, pats visa tai patyriau. Po to, kai mane nuteisė už tai, kad daviau kyšį, kategoriškai nusprendžiau nebedalyvauti jokiuose procesuose, kurie kvepia korupcija. Siekti laimėjimų bet kokiomis priemonėmis – nėra verslas. Tai absurdas, kuris niekur neveda.

Jeigu dabar turėtumėte galimybę rinktis: kurti verslą su artimu draugu ar su nepažįstamu žmogumi, kurį rekomendavo, kaip labai gerą verslininką, koks būtų jūsų pasirinkimas?

Verslą geriausia kurti vienam, taip lengviau priimti sprendimus. Jei vis dėlto tektų rinktis, apie verslo partnerį galvočiau kaip apie sutuoktinį. Ir svarbiausias klausimas, kurį sau reikia iškelti: ar mes tikrai turime savybių, kuriomis galėtume papildyti vienas kitą. Rimta partnerystė yra panaši į santuoką – kartu turite spręsti, kiek vaikų turėsite, kuo vienas kitą džiuginsite, artimiau ar tolimiau bendrausite. Labai asmeniniai dalykai.

Jei jau apie asmeninius dalykus – ar galite pasakyti, kodėl jūsų santuokos neišlaikė išmėginimų?

Noriu pasakyti, kad mano santuokos buvo laimingos. Nutrūko jos tik dėl to, kad trūko žinių, kaip elgtis, kai ištinka santykių krizės. Skyrybos taip pat buvo viena iš priežasčių, paskatinusių domėtis psichologija. Šiandien esu tikras, jei būčiau turėjęs žinių, kurias turiu dabar, abi skyrybos nebūtų įvykusios.

Ir vis dėlto, galvoju, jei nebūtų visų tų skaudžių patirčių, šiandien nebūčiau išmokęs ir sužinojęs to, ką žinau. Žinia, klaidos ir skausmas, kurį jos atneša, mums duotas, kad tobulėtume ir stengtumės klaidų nekartoti.

Ar nebijote gale gyvenimo su savo išmintimi likti pats sau vienas, neturėti su kuo ja dalintis?

Ir bijau, ir nebijau. Užtat ir noriu savo patirtimis dalintis dabar. Egzistuoja toks paradoksas: jei nemokėsi būti vienas, jei savęs nepažinsi, tai nemokėsi elgtis ir santykiuose. Tai yra pripažinę ir patvirtinę visi didieji pasaulio išminčiai. Jie daug laiko leisdavo vienumoje, iš vienumos jie semdavo energiją, tobulėjimą ir visišką atsidavimą.

Būti vienumoje reikia mokytis. Ir svarbu atskirti vienumą nuo vienatvės. Vienuma kelia džiaugsmą, o vienatvė – liūdesį.

Jūsų jaunystė išties buvo nutrūktgalviška. Knygoje išskaičiau, kad “geismai ir malonumų paieška sukelia kančią”. Kada pasakėte malonumams – stop?

Žmogus veikia vertindamas aplinką – patinka, nepatinka. Arba – teikia tai malonumą, ar ne. Kai tai žinai, gali valdyti save. Man malonu mokytis, dalintis žiniomis su žmonėmis, o buvo laikas, kai man buvo įdomu girtuokliauti ir tame girtuokliavime rasti draugų, kurie pripažins mano autoritetą. Abu šie dalykai gali būti malonūs, bet jie yra absoliučiai skirtingi. Ir aš galiu rinktis.

Nuo ko bėgote į Pietų Afriką? Ar gyvenimas toli nuo Lietuvos keičia žmogų?

Niekada nepasikeisi, jei to iš tiesų nenorėsi. Bet jei nori, pasikeitimo kelių yra daug. Vieta, kurioje gyveni, kažkiek prisideda prie pokyčių. Kelionės man visada buvo viena iš sąlygų mokytis ir tobulėti. Kai gyveni skirtingose visuomenėse, gali geriau save pažinti, suvokti, kaip aplinka, kurioje užaugai, skiriasi nuo tos, kurioje atsidūrei, kuo kitokie yra lietuviai ir afrikiečiai. Visa tai padeda geriau įvertinti, kas esi tu.

Laimės ieškojau daugelyje šalių – gyvenau Dominykoje, Argentinoje, Majamyje, Los Andžele. Dabar esu apsistojęs Pietų Afrikoje, – jaučiausi pavargęs gyventi be namų ir vietos, į kurią galėčiau grįžti.

Išties keturis mėnesius praleidžiu Lietuvoje, keturis – Afrikoje ir dar keturis – keliaudamas po pasaulį. Judu, nes man dar norisi judėti. Kelionės – taip pat būdas mokytis.

Čia apie tai, kad visas pasaulis esi tu?

Į mano knygą ši mintis atėjo iš mindfulness – atidžios sąmoningo dėmesio kategorijos. Man tai reiškia simbolinę siekiamybę. Kuo daugiau turi būdų keisti požiūrį į pasaulį, tuo efektyviau, įdomiau ir greičiau sekasi judėti į priekį.

„Gali būti kuo tik sugalvosi”, – rašote savo knygoje. O kuo sugalvojęs būti esate jūs?

Daugelis knygos minčių turi simbolinę reikšmę. Dešimt metų užrašinėjau, kas svarbu, ko nenorėčiau pamiršti, ką patyriau, kas mane palaikytų ir drąsintų. Kažkam tos mintys gali skambėti tuščiai, tačiau man kažkuriuo metu jos reiškė labai daug. Jos skatino mąstymo procesą, tapo požiūrio katalizatoriumi.

Šiandien man atrodo svarbu dalintis, – juk įdėjau tiek pastangų, ieškodamas atsakymų į savo klausimus. Gali būti, kad kažkam tie atsakymai pravers ir jų mokymosi procesas taps lengvesnis. Atrodytų tokie paprasti dalykai, bet jie daro gyvenimą lengvesniu!