Donata Kontenienė: „Užsidėjau ausines, ir šiurpas nukrėtė – mano herojai atgijo!” 

„Užsidėjau ausines, ir šiurpas nukrėtė – mano herojai atgijo! – rašytoja Donata Kontenienė negali pamiršti euforijos, apėmusios klausant įgarsinto savo romano „Kažkas naujo, arba 47A“. – Tiesiog apstulbau: rašydama galvoje girdėjau Jumos ir Danielio balsus, o dabar jie gyvena savo gyvenimą. Atmintinai savo knygą moku, o klausau ir netikiu, kad aš ją parašiau. Jaučiausi kaip laimėjusi milijoną.“

„Kažkas naujo, arba 47A“ – pirmoji populiarios meilės romanų autorės Donatos Kontenienės garsinė knyga, herojus Jumą ir Danielį įgarsino Giedrė Teiberytė-Liaugaudė ir Juozapas Liaugaudas-Teiberis. Gerbėjai gali būti ramūs – bus įgarsintas ir šio romano tęsinys „Kažkas prarasto, arba Penktoji aveniu“. Dilogiją išleido BALTO leidybos namai. 

Pokalbyje su Dovilų miestelyje greta Gargždų gyvenančia Donata Konteniene – apie vieną vakarą subrendusį troškimą rašyti, draugais tampančius herojus ir kūrybinę pauzę.      

„Kažkas naujo, arba 47A“ nukelia į Niujorką – gal galite priminti, kodėl pasirinkote šį miestą? 

Tiesą sakant, nė pati nežinau. Man vis iškildavo vaizdas: Niujorkas, apsnigtos gatvės, įsisukusi į suveltą, nunešiotą paltą eina mergina. Supratau, kad turiu būti kartu ir pasakoti jos istoriją. Tad, kai manęs klausia, kaip atsiranda personažai, atsakau: jie ateina pas mane ir pasako, ką rašyti. 

Jūs tik klausote, ką jie sako? 

Stengiuosi klausyti širdies ir eiti ten, kur veda pagrindinė linija. Jau vėliau galima kabinėtis prie teksto, bet rašant viską diktuoja širdis. Ji geriausiai žino, kur žmogus turi eiti. Kartais su kokiu veikėju taip susipykstu, kad netgi atsitokėjusi išimu visą gabalą teksto. Kažkur kompiuteryje saugau tokias pašalintas vietas. Po kokių metų atsiverčiu paskaityti, nes labai įdomu, kokių konfliktų su herojais buvo iškilę. 

Pradėdama rašyti žinau tik vardą, pavardę ir vizualų paveikslą, o ilgainiui susidraugauju, pažįstu. Kai baigiu knygą, man taip sunku juos paleisti… Jei kas paklaustų, koks didžiausias mano noras, atsakyčiau taip: norėčiau, kad mano sukurti personažai taptų realūs. Kiek turėčiau gerų draugų, kokia puiki kompanija susiburtų, kiek galėčiau su jais visko apkalbėti. Kito mano romano „Septynetas“ pasakojimas baigiasi Plateliuose. Pro juos važiuodama juokauju – gal užsukti pas herojus į svečius? 

Kaip pajutote aistrą rašyti? 

Buvau ketvirtoje klasėje, kai mano rašinėlį atrinko į moksleivių kūrybinio rašymo konkursą Vilniuje. Man tai atrodė didžiulis pasiekimas, bet vėliau jį lydėjo ašaros, nes tą gana ilgą, kaip man tuomet atrodė, tekstą teko perrašyti galybę kartų dėl nuolatos įsipinančių klaidų. Juokinga, nes tos ašaros man įsiminė labiau nei laimėta trečia vieta.

Pirmąjį romaną pamėginau rašyti būdama vos keturiolikos. Žinoma, jis išėjo vaikiškai naivus ir juokingas, bet kaip talismaną jį saugau iki šiol. 

Taip pat skaičiau noriai ir daug. Pirmas kiek pikantiškas romanas mano rankose atsidūrė, kai buvau gal šešiolikos, ir tai buvo tas lemiamas sprogimas, sudrebinęs vidinį pasaulį. Negaliu prisiminti, apie ką jis, bet kuo puikiausiai pamenu tą jausmą ir supratimą, kad knygose galima kurti kitokį – savo – pasaulį.

Tačiau vėl rašyti sėdau praėjus ne vieniems metams po mokyklos baigimo. Pirmiausia į mano gyvenimą grįžo skaitymas – vakarais pasiimdavau į rankas knygą ir pradingdavau. Esu pelėda, man gyvenimas prasideda jau sutemus. O vyras – vyturys, kai skaitau, jis gali anksti eiti gultis, namuose ramu, ir aš netrukdau. Tačiau vieną 2014-ųjų rudens vakarą neturėjau naujos knygos, blaškiausi po namus ir guodžiausi neturinti kuo užsiimti. Vyras paragino: „Knygutę paskaityk.“ Pareiškiau, kad visos perskaitytos, o eiti į knygyną pernelyg vėlu. Tada jis mestelėjo: „Savo parašyk.“ Suklusau, dar padvejojau, bet kadangi nuo mažumės mintyse mėgau kurti istorijas, atsakiau, kad imsiu ir parašysiu. Nieko nelaukdama sėdau prie kompiuterio, ir „Septyneto“ istorija, tarsi tik to ir būtų laukusi, išsiliejo it upė, pralaužusi užtvanką. Žinojau jos pradžią, žodžius, kuriais turi prasidėti, todėl buvo nesunku visa galva pasinerti į rašymą. 

Pirmąjį romaną parašiau labai greitai – vos per keturis mėnesius. Pradėjau spalį, o sausio pabaigoje išspausdintas rankraštis jau gulėjo ant stalo. Su didžiausiu malonumu skolinau jį draugėms, kartais tikslingai nepaminėdama, kas gi autorius. Laukiau kritikos, bet jos nebuvo. Daug dažniau sulaukdavau gerų atsiliepimų. Ir tada nutariau paklausyti raginimų „kažką daryti“, susiradau leidyklą. 

Po „Septyneto“ sekė „Septynetas. Amžinai tavo“, romanas „Barakuda“, jau minėta dilogija „Kažkas naujo, arba 47A“ ir „Kažkas prarasto, arba Penktoji aveniu“. Tačiau jau keleri metai, kai gerbėjai nesulaukia naujo romano. Ar neatakuoja jūsų klausimu: o kur nauja knyga?

Turiu prisipažinti, kad daugiausia barti gaunu nuo vyro – jis ragina rašyti. Mindaugas – užkietėjęs žvejys, išvažiuoja savaitgaliui, nerimauja, kad neturėsiu ką veikti, tad priekaištauja ir ragina prisiminti savo seną pomėgį – tada jam ramu, žino, kad nenuobodžiausiu. 

Kas trukdo paklausyti vyro?

Gyvenimas. Prieš kelerius metus įsigijome sodybą – pasinėrėme į statybas, o kai jos baigėsi, pagaliau galima visu tuo pasimėgauti: išeini į lauką, o ten stirnos, zuikiai, ežiai. O kur dar šiltnamis, daržas. Taip pat atsirado naujas šuo. Visi nori tavo dėmesio ir laiko, o kai viskas sukrenta, nelieka laiko tam, kas tau taip pat teikia malonumą, – rašymui.

Taip pat vyras ir aš pakeitėme darbus – tai taip pat atitraukė nuo kompiuterio. Anksčiau buvau buhalterė, dabar dirbu su vyrais (juokiasi). 

Tokie žodžiai iš meilės romanų autorės skamba daug žadančiai…

Dirbu karjere, esu vadybininkė, prižiūriu sunkiąją techniką ir jų darbuotojus. O jie – vien vyrai. Problemų nekyla, aš visada puikiai sutariau su vyrais. Tiesa, biure turiu ir kolegių moterų, jos visos labai mėgsta skaityti. Kolegės rašytojos terorizuoja, kada bus romanas apie karjerą.  

Nors naujas romanas vis nepasirodo, tačiau šiek tiek rašau. Turiu vieną pradėtą istoriją, kadangi ji mano kompiuteryje jau ne vieni metai, ši jau atsibodo, vilioja nauja. Vieni sako: mesk seną, rašyk naują. Kiti prieštarauja, kad turiu pabaigti tai, ką pradėjau. Nežinau, kas nugalės.

Visas knygas parašiau šaltuoju metų laiku. Tad ir dabar atėjo ruduo, pradėjo anksčiau temti, gyvenimo tempas sulėtėjo, stiprėja noras sėsti prie kompiuterio ir pasinerti į istoriją. Vėl patirti tą kūrybos jaudulį. 

Vyras ragina rašyti, o ar jis nepasigailės, kai vėl to imsitės? Interviu esate minėjusi, kad pradėjusi rašyti persikeliate į tą kitą, sugalvotą, pasaulį.

Iš tiesų, gyveni tarp dviejų pasaulių, vaikštai kaip prisvaigęs. Vyras keliasi naktį ir varo miegoti, nes tuoj auš. Prisipažinsiu, kartais priekaištauja, nes pristinga dėmesio… Ir savaitgalius jam tenka vienam leisti, nes aš visą laiką praleidžiu su savo personažais – persikeliu į kitą pasaulį, su jais pasikalbu. 

Bet gal nejučia ir įsijaučiate į savo herojų vaidmenis, pasikeičiate – kur kas dažniau meilesnių žodžių pasakote ar…

Iš tiesų – tampu kur kas romantiškesnė! Tą bučiuką dažniau duodu. 

Pokalbyje ne kartą paminėjote savo vyrą Mindaugą, svariai prisidėjusį prie jūsų rašytojos karjeros. Gal išduosite, kur sutikote tokį supratingą vyrą?

Niekuomet nebuvau romantikė, tik iš draugių žinojau, kad egzistuoja toks reiškinys kaip meilė iš pirmo žvilgsnio. Apie ją svajojančios ir nuolatos dūsaujančios merginos man visada kėlė šypseną, bet gyvenimas tuo ir smagus, kad nežinai, ką tau ruošia. Taip jau nutiko, kad man, skeptiškai šnairuojančiai į nuo jausmų svaigstančias drauges, pakako vieno vienintelio žvilgsnio į vaikiną bare. 

Mindaugui taip pat kritau į akį. Jis dukart bandė prie manęs prieiti ir užmegzti pokalbį. Trečiąkart išdrįso – jau išeidamas su draugais iš baro prisiartino ir padavė popieriaus lapelį su savo telefono numeriu. Atidaviau jį draugei. Nejaugi imsiu ir skambinsiu? Draugė jam paskambino, jie kurį laiką bendravo telefonu. Kartą paėmiau į rankas jos telefoną, pasisveikinau ir išgirdau jo žodžius: „Pagaliau kalbu su Donata.“ Mes susitikome ir iškart buvo aišku, kad nebeišsiskirsime. Man tada buvo šešiolika, niekur neskubėjome, ilgai draugavome, susituokėme po penkerių metų. Ir ta meilė tęsiasi iki šiol. 

Jūsų meilės istorija – kaip iš romano! Kaip manote, kodėl mums reikia romantiškų pasakojimų?

Mes užaugome su pasakomis, suaugusios moterys (tiesa, ir vyrai, nors kartais jie to neprisipažįsta) ieško pasakų skaitydami meilės romanus. Gyvename paprastus gyvenimus, o ten vyksta įvairiausi dalykai – nuotykiai, intrigos. Knygos į gyvenimą įberia prieskonių.  

Visuomet sakiau ir sakysiu, kad knygos – tai lengviausias būdas pabėgti nuo realybės. O kad kiltų toks noras, nebūtinai turi ko nors stigti. Nejaugi fantastikos mėgėjams trūksta kosminių laivų ir ateivių? Manau, moterys skaito romantiškas istorijas, nes kartais smagu pabūti tuo, kas nesi realybėje, pasvajoti, o kas būtų, jei būtų, ir nieko daugiau. 

Ne kartą manęs vyrai klausė, kokių romanų galėčiau jų žmonoms rekomenduoti. Manau, jiems patinka, kokios švelnios tampa jų antrosios pusės, kai į rankas paima meilės romaną.