Geriausios metų knygos autorė Akvilė Kavaliauskaitė: „Kai matau žmogų, rankose laikantį „Kūnus“, apima jaudulys“

„Laikas yra vertingiausia, ką mes turime, ir jeigu žmogus leidžia savo laiką skaitydamas tai, ką aš parašiau, man tai pats nuostabiausias jausmas“, – sako žurnalistė ir rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė, kurios novelių rinktinę „Kūnai“ skaitytojai išrinko geriausia 2020 metų knyga suaugusiųjų prozos kategorijoje.

„Kūnus“ išleido BALTO leidybos namai. Viršelį sukūrė menininkė Jolita Vaitkutė, jame iš žalumynų, laumžirgių ir vabalėlių sudėliotas autorės portretas.

Kokie jausmai apėmė sužinojus, kad „Kūnai“ pateko tarp penkių akcijos „Geriausia metų knyga 2020“ nominantų suaugusiųjų prozos kategorijoje ir tavo pavardė minima drauge su pripažintų literatūros kūrėjų?
Kai matau žmogų, rankose laikantį „Kūnus“, apima šioks toks jaudulys. Laikas yra vertingiausia, ką mes turime, ir jeigu žmogus leidžia savo laiką skaitydamas tai, ką aš parašiau, man tai pats nuostabiausias jausmas. O kai suprantu, kad knygą skaito literatūros ekspertai, per nugarą nueina šiurpas: tie žmonės skaito labai daug knygų ir jeigu manoji jiems pasirodė verta dėmesio, man tai didžiulis laimėjimas, tarytum paskatinimas nesustoti, rašyti daugiau. Kažkaip norisi rašant neteršti pasaulio, sukurti kažką, kuo kiti mėgausis, nesijaus veltui sugaišę tas valandas, kurias praleido su knyga.

Ar skaitei kitas į apdovanojimą pretendavusias knygas?
Žinoma, perskaičiau visas. Alfonso Andriuškevičiaus knygą „Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai, 2002–2015“ perskaičiusi aprašiau feisbuke, nes norėjau plačiau paskleisti žinią apie tokį gerą leidinį. Paskui iš autoriaus sulaukiau malonaus elektroninio laiško. Sunku patikėti, kad mūsų abiejų knygos atsidūrė tame pačiame penketuke. Visi penketuko autoriai yra mano mėgstami kūrėjai, ir tai sakau tikrai ne iš mandagumo.

„Kūnai“ per savo gyvavimo metus sulaukė ne vieno įvertinimo. 15min skaitytojai juos išrinko geriausia praėjusių metų lietuvių autoriaus grožine knyga, novelių rinktinė pateko tarp kūrybiškiausių metų knygų, pora novelių išverstos į anglų kalbą, knyga pasirinkta atstovauti Lietuvai slovėnų rengiamoje kultūrinėje platformoje…
Šitie laimėjimai svarbūs, bet vis tiek neatstoja nė vieno nuoširdaus skaitytojo laiško, kai jis spontaniškai nusprendžia pasidalinti savo skaitymo potyriais. Iš kitos pusės, tokie projektai prisideda prie knygos sklaidos, vadinasi, gaunu daugiau malonių laiškų.

Koks atsiliepimas nustebino labiausiai?
Aktorius Andrius Bialobžeskis, perskaitęs „Kūnus“, pasakė, kad ir pats norėtų ką nors panašaus parašyti. Man tai buvo daugiau nei komplimentas, nes Andrių šiek tiek pažįstu ir žinau, koks jis bibliofilas.

Kai pasirodė novelių rinktinė, atrodė, kad reikia teisintis pasirinkus tokį žanrą, o ne solidesnį romano. Gyneisi, jog noveles rašei ne todėl, kad šiuolaikiniai žmonės mieliau skaito trumpus tekstus, nes įprato prie socialinių tinklų diktuojamo tono. Nepersigalvojai? Kokių knygų nori šiuolaikiniai skaitytojai? Kokių knygų lauki tu pati?
Jau gerą pusmetį jaučiuosi nutolusi nuo rašymo – rašau tik tai, kas reikalinga kasdieniams darbams. Bute darau remontą, o knygų krūva prie lovos tik auga. Nemanau, kad šiais laikais žanras apskritai kam nors rūpi. Prisimenu vieno televizijos prodiuserio žodžius: nesvarbu, ką darysi, svarbu, kaip padarysi. Juos prisimenu kas kartą, kai suabejoju, ar einu teisingu keliu.

Skaitytojai „Kūnus“ sutiko įvairiai: vieni įvertino kaip puikų modernios literatūros pavyzdį, turintį gilesnę potekstę, kiti – kaip tiesiog smagias istorijas, o treti buvo labai kritiški. Jei reikėtų parašyti „Kūnų“ skaitymo instrukciją, kokia ji būtų?
Tą instrukciją kiekvienas skaitytojas jau turi savo galvoj ir aš jos nepakeisiu. Kai sulaukiu kritikos, prisimenu, kad platformoje „Goodreads“ net prie Biblijos yra neigiamų atsiliepimų. Nesakau, kad neatsižvelgiu į skaitytojų norus, – aš tikrai rašau ne sau, bet nesuku galvos dėl žmonių, kurie knygos nesuprato, mano darbas yra rašyti, o ne aiškinti.

Jau ne vienus metus vedi kūrybinio rašymo kursus. Nuo kokio patarimo pradedi paskaitą?
Kai seminaro pabaigoje paklausiu dalyvių, kas labiausiai įsimena, dažniausiai jie pamini patarimą dėl pastabumo: kai priešais turi nuostabų kūrinį, juo pasimėgavęs paanalizuok – taip išvysi dar vieną jo sluoksnį.

Cituoju ankstesnį interviu: „Ši knyga mane tarytum išlaisvino. Buvau labai pavargusi nuo įvairiausių projektų projektėlių, nesijaučiau iki galo savimi. Šita knyga esu aš ir man ne gėda to sakyti. Nekeisčiau nė vieno „Kūnų“ sakinio.“ Kas toliau?
Toliau norėčiau pabaigti remontą ir nusipirkti didelį darbo stalą, bet rašymas priklauso nuo rašytojo, o remonto pabaiga – nuo dievų, dvasių, bildukų ir Mėnulio kalendoriaus. Toks mano gyvenimas – arba ką nors rašau ir dėl to išgyvenu, arba nieko nerašau ir išgyvenu dar labiau. Dabar esu pastarajame etape. Nebenoriu nieko žadėti. Kompiuteryje guli net kelios nebaigtos knygos. Žinau, kad kurią nors pabaigsiu arba pradėsiu dar vieną. Taip jau yra, kad, išleidęs vieną knygą, nori parašyti dar vieną, ir tai vis tiek tampa svarbiausiu gyvenime tikslu.