Knygą pristatanti vaikų chirurgė: tai ne anekdotai, ligoninėje nutinka visko
„Mažyli, kodėl prarijai tris baterijas? Juk jos neskanios“, – berniuko, kurį išsigandę tėvai atgabeno į ligoninės skubios pagalbospriėmimo skyrių, klausia gydytoja. Atsakymas netikėtas, bet labai aiškus: „Norėjau tapti robotu.“ Skamba kaip anekdotas, tačiau tai tik viena iš istorijų, sugulusių į ką tik pasirodžiusią gydytojos vaikų chirurgės Linos Bajarūnaitės-Butvidienės knygą „Gelbėkite, mums reikia daktaro! Istorijos iš vaikų chirurgės kabineto“ (išleido BALTO leidybos namai).
Jau knygos pradžioje pabrėžiate, kad istorijos tikros, bet…
Jos tikros, bet ne visos nutiko man – kai kurias papasakojo močiutė ar kolegos,kitos keliauja iš kartos į kartą ir tampa legendomis. Jei kurioje nors atpažinsite save, nesidžiaukite – tai tik atsitiktinumas. Dalis jų taip sujauktos ir suvytos, kad net pats akyliausias Šerlokas Holmsas neišpainiotų ir neatsektų. Tarkim, į mano kabinetą įėjo mergaitė, kuri skundėsi rankos sužeidimu, o pasakoju, kad tai nutiko berniukui ir jis susižalojo koją… Kodėl taip elgiausi? Saugau savo pacientų privatumą, gerbiu juos ir jų artimuosius, todėl visas istorijas nuasmeninau ir nujautrinau. Taip, ne viena istorija priverčia nusijuokti ir nusistebėti, kaip taip žmonės – ne vaikai, o suaugę – gali pasielgti. Tačiau nenoriu jų pajuokti ar kaip kitaip įžeisti, tik parodyti, kokių neįtikėtinų dalykų gali nutikti kasdieniame gydytojo darbe. Ir šiek tiek pamokyti.
Pastaruoju metu pasirodė ne vieno mediko knyga, jose paprastiems mirtingiesiems leidžiama lyg pro rakto skylutę žvilgtelėti į užkulisius. Kodėl žmonėms taip įdomu patirti, ką medikai veikia visą dieną?
Juk smalsu įšokti į kito žmogaus batus ir pasibandyti. Manau, sužinoti daugiau apie medikų darbo užkulisius įdomu, nes su jais anksčiau ar vėliau, rečiau ar dažniau susiduria kiekvienas. Taip pat mes, medikų komanda, drauge praleidžiame labai daug laiko, budime paromis, tarp ligoninės sienų vyksta daug dramų. Gal buhalteriai ramiau gyvena? Na, dingo milijonas, gal dar atsiras, reikia viską patikrinti. Medikų klaidos gali būti brangesnės. Ir jei kažkas galvoja, kad medikai neklysta, ne, deja, jie klysta. Mes tokie pat žmonės. Ir mes pavargstame.
Kaip šios smagios ir pamokančios istorijos atsidūrė knygoje?
Niekada negalvojau, kad parašysiu knygą. Nebent vaikišką. Esu parašiusi kelias istorijas vaikams, tačiau iš leidyklos sulaukiau tik gražaus atsakymo ir palaikymo laiško.
Kai pasaulį sukaustė kovido pandemija, namuose auginau vaikus ir daug skaičiau. Kai mano draugei atsibodo klausyti istorijų, ką tokio įdomaus ką tik perskaičiau, ji paragino socialiniuose tinkluose susikurti paskyrą ir ūžti galvą apie knygas ne tik jai.

Taip feisbuke ir instagrame atsirado #knygos_pjuvis – taiklus pavadinimas chirurgės paskyrai!
Atsieti savęs nuo chirurgo profesijos niekaip negalėjau. Man pasirodė smagi ir įkvepianti sąsaja tarp žmogaus kūno ir knygos. Tarsi taip, kaip įlendame į žmogaus vidurius jį operuodami, galime išnarstyti, išanalizuoti ir knygą – tarsi ją pjautume.
Kai vaikai paaugo, grįžau į darbą ir savo paskyrosepradėjau dalintis ne tik knygų rekomendacijomis, bet ir istorijomis, kas man nutinka darbe. O aš esu ta, kuri tiesiog traukte traukia kuriozinius atvejus, man visuomet nutinka daugiau keistų iššūkių nei kitiems. Gal aš į pasaulį žvelgiu pro humoro prizmę ir tai, kas kitam gali išprovokuoti nepasitenkinimą, man sukelia tik juoką? Man nepatinka konfliktai, stengiuosi pozityviai žvelgti net į sudėtingą situaciją. Kai problemą nukreipiu pro humoro prizmę, viskas atrodo lengviau ir paprasčiau.
Istorijos iš vaikų chirurgės kabineto sulaukė daug palaikymo, pradėjau jomis dalintis dažniau. Kai sulaukiau leidyklos paraginimo parašyti knygą, nustebau – nejaugi sugebėsiu? Bet… viena istorija po kitos – ir ji atsirado. Aišku, buvo sudėtinga sudėlioti atskirus gabaliukus – anekdotus – į vieną pasakojimą. O jau rašant kilo idėja tarp istorijų, kurios ne tik prajuokina, bet ir pamoko, sudėti ir patarimų – jaučiu, kad žmonėms to reikia.
Apie tai ir rašote: po kovido pastebėjote, kad tėvai bijo prisiimti atsakomybę dėl savo vaikų sveikatos, reikia ar ne, skuba pas medikus.
Iš tiesų, žmonės kur kas jautriau ėmė reaguoti į menkiausius sveikatos sutrikimus ir atvažiuoja į ligoninę dėl menko nubrozdinimo, piršto sumušimo. Išgirdę mano aiškinimą, kad galėjo sutvarkyti žaizdą namuose, pašaldyti skaudamą vietą, užklijuoti pleistrą, jie nuoširdžiai nustemba. Dažnai puola aiškinti nesą gydytojai, jiems reikia išgirsti specialisto nuomonę, atlikti tyrimus… Kokie tyrimai? Vaikas laimingas, smalsiai žvalgosi, žaidžia – nepanašu, kad blogai jaustųsi.
Kai augau aš, daugelį tokių problemų išspręsdavo patys tėvai – tvarstydavo žaizdas, gydydavo – ir tik sudėtingais atvejais veždavo vaikus į ligoninę. Gal jie neturėdavo laiko? O gal užsidarymas epidemijos metu pridėjo visiems jautrumo ir nepasitikėjimo savimi? Baimės tik sustiprėjo, išaugo noras nusimesti atsakomybę – tėvai nebenori būti už tai atsakingi, nors pagal įstatymus būtent jie atsako už savo vaikų sveikatą.
Gal dabar dažnas gimdytojas praveria medikų kabineto duris jau turėdamas krūvą klausimų ir gydymo planą, kurį susidarė padedamas dirbtinio intelekto?
Be abejo, prisigūglina ar naudojasi dirbtinio intelekto paslaugomis.Kartais mums tai tik padeda, nes jie žino, ko tikėtis. O kartais kaip tik trukdo, nes perskaito ir blogiausius įmanomus variantus. Tuomet atskuba įsibaiminę. Tarkim, nusibrozdinimas gali baigtis ir sepsiu. Bet tai greičiau išimtis nei taisyklė!
Pastaruoju metu socialinėje erdvėje daugėja jaunų medikų, kurie noriai dalijasi savo žiniomis ir aiškina apie sveikatą. Kaip manote, kodėl?
Gydytojai, ypač vaikų, pavargę nuo didžiulio krūvio ir viliasi, kad tokie aiškinimai pagelbės tėvams. Juk svarbu patiems imtis saugumo priemonių, tarkim, net ir kieme dviračiu važinėjančiam vaikui reikia uždėti šalmą, o batutas privalo būti apjuostas apsauginiu tinklu.
Nes jiems pabosta vieną po kito priimti susižalojusius vaikus?
Ne tai, kad pabosta, bet apmaudu.Iš penkiasdešimties galvų traumų tik vienas ją patirs būdamas su šalmu. Dažnai susidaro įspūdis, kad žmonės nesaugo nei savo, nei savo vaikų gyvybės. Kodėl užsisodina keturmetį ant keturračio ir lekia per laukus? Elektriniu paspirtuku galima važinėti nuo šešiolikos metų. Kodėl tėvai leidžia ir dešimtmečiams? Mes važinėjome tik dviračiais, gal todėl taip drąsiai mano bendraamžiai leidžia atžaloms lėkti kur kas greičiau, taip įgyvendina ir savo svajones?
Ypač daug susidomėjimo sulaukiu, kai socialiniuose tinkluose aprašau ar parodau rentgenogramas, kuriose matyti, ką vaikas prarijo. Jie gali bet ką praryti.
Ką labiausiai mėgsta?
Monetas – gal nori taupyti? Taip pat ir lego detales. Pasitaiko papuošalų, grandinėlių ir, deja, elementų, o tai labai pavojinga. Mažyliai viską deda į burną.

Kodėl pasirinkote vaikų chirurgės kelią?
Tuomet, kai stojau į rezidentūrą, vaikų chirurgams tebuvo skirtos dvi vietos, pageidaujančiųjų – dvidešimt keturi. Visi stebėjosi, nes pažymėjau tik šią specializaciją. Nežinau, ką būčiau dariusi, jei nebūčiau atsidūrusi tarp dviejų laimingųjų. Studijuodama per praktikas supratau, kad noriu gydyti vaikus ir nenoriu tapti terapeute. Liko vienintelis pasirinkimas – vaikų chirurgija.
Terapeuto darbas visuomet atrodė daug sudėtingesnis – rezultato reikia ilgai laukti arba jo taip ir nesulauki. Tiesa, su vaikais kiek kitaip, jų organizmai greičiau atsistato, jie nori kuo greičiau pasveikti. Chirurgija man patiko, nes iškart matyti rezultatas. Išoperuoji, kitą dieną matai, kaip pacientas gal dar nelaksto, bet jau vaikšto, o po trijų dienų išleidi kaip sveiką. Taip pat man patiko, kad rezultatą pasieki savo rankomis. Kodėl nesirinkau gydyti suaugusiuosius? Dirbant su vaikais mažiau susiduri su socialinėmis problemomis, vienišumo problema ar apleistumu.
Tačiau vaikų gydytojas gauna ne vieną pacientą, bet dar vieną ar du lydinčius asmenis – kartais atlydi ne tik tėvai, bet ir seneliai.
Aš nebijau bendrauti: nenutyliu, paaiškinu, kaip kas gali nutikti. Geriausia pradėti nuo blogiausio galimo varianto, o kai išeina į gera, visi tik džiaugiasi. Nesu linkusi užglaistyti nemalonios tiesos ar ligos pasekmių. Pasakau tiesiai šviesiai, kad operacija bus labai sudėtinga ir pavojinga, išeitys gali būti įvairios, niekada nevynioju į vatą.
Bet kaip viduje pavyksta numaldyti nerimą – chirurgas eina į operacinę kaip sportininkas į aikštelę?
Tikrai yra panašumo, operuoti einusu jauduliu, bet dažniausiai žinau, ko tikėtis. Labai retais atvejais laukia nežinia. Prieš įžengdama į operacinę sau pasakau, kad viskas bus gerai, – garsiai, balsu. Tą kartoju, kol rengiuosi: velkuosi operacinės pižamą, deduosi kepurę, plaunuosi rankas. Pasikartoju, ką turėsiu daryti. Ir kad žinau, ką darau – nesvarbu, ar šalinsiu spuogelį, ar laukia sudėtinga operacija. Taip save nuraminu. Turiu ir keistesnių prietarų.Niekada prieš budėjimą nekerpu nagų. Nežinau, iš kur atėjo tas prietaras, bet chirurgai sako: jei tik nusikirpsi, bus daug reikalų – reikės kišti nagus. Tad nagus visuomet kerpuosi tik po budėjimo.
Dar tikiu poriniais atvejais: jei išpuola netikėta trauma, liga, būtinai netrukus bus lygiai toks pat atvejis. Gali metų metus nepasitaikyti, o po to išpuola vienas paskui kitą. Tarkim, plyšusi blužnis – tai reta medicininė būklė, ne apendicitas. Kartą per dešimt dienų pasitaikė net trys blužnies plyšimai. Gamta mėgsta poras.
Skaitant knygą nustebino ne tiesiog neįtikėtini atvejai, netgi ne anekdotinė situacija, kai į vaikų ligoninę vyras atvežė beždžionę, bet tai, kad vaikų gydytojai uždirba mažiau nei suaugusiųjų.
Kartą savo praktikantų paklausiau, kas rinksis pediatriją. Nė vieno norinčio. Kodėl? Vaikų ligų rezidentūros pačios ilgiausios, mokytis – daugiau nei kitiems, o dar mažesnė alga. Žinau, kad prieš kelis dešimtmečiuspanaši situacija buvo susiklosčiusi JAV. Vaikų ligų gydytojai buvo nurašyti, tad ilgainiui neliko tos srities specialistų, nes niekas nenorėjo rinktis tokio sunkaus kelio ir nesudurti galo su galu. Dabar visiškai priešinga situacija – pediatrai itin gerbiami. Lietuvoje krizė tik gilėja, ypač mažuose miestuose, rajonų centruose. Įsivaizduojate, šios ligoninės nebeturi licencijos teikti paslaugas vaikams, nebeturi vaikų ligų skyrių. Jei nutinka kas nors rimčiau, kai negali pagelbėti šeimos gydytojas, vaiką reikia vežti į apskrities centrą. Kartais tereikia susiūti paprastą žaizdą. Arba atvežami vaikai, kai liga labai užleista, nes tėvai nesikreipia iki paskutinio – ne visi gali sėsti ir vežti vaiką kelias dešimtis kilometrų.
Pasakojate, kaip tėvai vaiką lūžusia koja vežiojo po ligonines – iš mažos į didesnę, paskui į apskrities – penkias valandas, kol gavo pagalbą. Tiesiog neįtikėtina. Ir sudėtingų situacijų, kai iš beviltiškumo svyra rankos, pasitaiko ne viena – kas padeda nurimti, kai po sudėtingo budėjimo paros grįžtate namo?
Tyla. Jei galiu, atsigulu pamiegoti. Arba skaitau – knyga nuneša kitur ir užsimiršti.
Nesigailite pasirinkusi tokią sudėtingą, daug atsakomybės reikalaujančią profesiją?
Tikrai neprašoviau. Jaučiuosi laiminga. Neįsivaizduoju savęs kitame amplua, nebent dirbčiau bibliotekoje.
Medikai daug skaito?
Labai. Nors yra prietaras: jei į budėjimą atsineši knygą, neturėsi nė akimirkos laisvo laiko, knygos net neatsiversi. Dauguma neria į detektyvus arba romanus. Padeda pamiršti nesklandumus ir pailsėti.
Jūsų šeima – unikali, nes…
… abu dirbame su vaikais. Mano vyras Karolis – Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorius, vaidina vaikams. Aš gydau vaikus. Vienas linksmina vaikus, kitas… Na, aš irgi juos juokinu.
Kaip aš norėjau gydyti vaikus, taip Karolis norėjo jiems vaidinti. Ne kartą yra sakęs, kad vaikų auditorija netgi sudėtingesnė, jie neslepia savo nuomonės – jei nuobodu, taip ir pasakys.

Kaip ir tavo pacientai – jei skaudės, jie netylės.
Dažniausiai taip. Nors būna įvairių vaikų.
Jūsų namuose, kuriuose auga du vaikai – Pranas ir Ona, turėtų būti linksma?
Esame normalūs tėvai, bet tikrai mėgstame žaisti su vaikais ir iki šiol mūsų namuose skaitomos pasakos. Aš gal kartais linkusi pabūti ramiau, o Karolis, jei tik laisva diena, nori judėti ir ištempia mus visus į gamtą, muziejų. Mėgaujamės laiku su vaikais. Tuoj ateis paauglystė ir negalėsime prisišaukti.
Kol kas Pranas nori būti futbolininku, o Ona – veterinare. Kartais namuose žiūriu operacijos įrašus, ji žiūri su manimi, užduoda galybę klausimų, jos visiškai niekas negąsdina. Pasakoju knygoje istoriją, kai mane ištiko anafilaksinis šokas (kodėl, sužinosite perskaitę – dar vienas man nutikęs kuriozas), į namus atskubėjo greitosios pagalbos komanda. Onos nebuvo galima išvyti iš kambario, ji viską stebėjo, kai atsigavau, smulkiai išsiklausinėjo, kas buvo daroma. Ir apgailestavo, kad medikai taip ir neįjungė atsigabento aparato, kuris patraukė jos dėmesį. „Ačiū Dievui, kad jo neprireikė“, – bandžiau įtikinti, nes džiaugiausi, kad neprireikė… defibriliatoriaus.
