Ingrida Alonderė: „Pyktis – lyg muzikos garsas, kurį jauti visu kūnu“

Kai muzikologas sėda rašyti knygos, labiausiai tikėtina, kad visa tai baigsis pasakojimu apie muziką. Muzikologė Ingrida Alonderė pasuko kita kryptimi – nusprendė savo debiutinėje knygoje „Pykstu, vadinasi, esu“ (išleido BALTO leidybos namai) detaliai išnarstyti instrumentus, kuriais groja… mūsų emocijos. Atradusi, supratusi ir tinkama linkme nukreipusi savo pyktį, ji tikina: kai nustoji būti pernelyg griežtas sau, prasideda tikrasis gyvenimas. Su autore kalbasi šios knygos redaktorė Ana Treščina.

Kaip jūsų gyvenime atrodė ta diena, kai pirmą kartą aiškiai įvardijote sau: „Aš jaučiu didžiulį pyktį“?

Keisčiausia, kad tokios dienos nebuvo. Daugybę metų buvau įsitikinusi, kad neturiu pykčio problemų. Atrodė, kad pyksta kiti, o aš tiesiog esu supratinga, rami ir atsakinga. Tik vėliau supratau, kad ramybė dažnai slepia neišgyventą pyktį. Jei žmogus niekada nepyksta, labai tikėtina, kad jis tiesiog nebepažįsta savo pykčio.

Mano pyktis niekada neatrodė kaip riksmai ar trankomos durys. Jis reiškėsi kur kas subtiliau – virsdavo perfekcionizmu, nuolatiniu savęs taisymu, noru visus suprasti, visiems įtikti ir viską kontroliuoti. Ilgą laiką net didžiavausi šiomis savybėmis, bet galiausiai teko pripažinti, kad jau seniai pykau – tik labai mandagiai.

Ar pyktis jūsų aplinkoje buvo tabu, kurį reikėjo ilgai slėpti po „geros mergaitės“ ar profesionalės kauke?

Vaikystėje man buvo pasakyta, kad pykti yra negerai. Kad geras žmogus nepyksta. Tokios žinutės vaikui dažnai pakanka visam gyvenimui. Labai anksti tapau žmogumi, kuris stengėsi visus suprasti, nusileisti, neįžeisti. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo graži savybė, tačiau ilgainiui supratau, kad kartais supratingumas tampa būdu niekada nepaklausti savęs: „O kaip jaučiuosi aš?“

Vėliau prie to prisidėjo ir profesija. Vadovaudama žmonėms norėjau būti rami, racionali, randanti sprendimus. Ilgainiui supratau, kad brandus žmogus nėra tas, kuris niekada nepyksta. Brandus žmogus atpažįsta ir supranta savo pyktį, o taip pat jis geba prisiimti atsakomybę už tai, kaip išreiškia savo susierzinimą.

Jūs vadovaujate chorui „Jauna muzika“. Įmonių vadovai neretai nesuvaldo pykčio, o kaip choro vadovas – ar jis gali būti piktas?

Man atrodo, vadovas neprivalo būti žmogus be emocijų. Klausimas ne tas, ar vadovas pyksta, o kaip jis elgiasi, kai užplūsta neigiamos emocijos. Ar jo pyktis tampa ginklu prieš kitus? Profesionalumas nereiškia emocijų nebuvimo. Be to, žmonės labai greitai pajunta, kai emocijos slepiamos.

Kaip jūsų kūnas reaguodavo į slopinamą pyktį, ir kas pasikeitė fiziškai, kai leidote jam būti?

Anksčiau man atrodė, kad emocijos gyvena galvoje. Dabar žinau, kad jos pirmiausia gyvena kūne. Slopinamas pyktis man reiškė nuolatinę įtampą, skubėjimą, vidinį budrumą ir jausmą, kad viską privalau kontroliuoti. Tik daug vėliau supratau, kad kūnas visą laiką kalbėjo tiesą, kurios protas dar nenorėjo girdėti.

Didžiausias pokytis įvyko ne tada, kai nustojau pykti. Jis įvyko tada, kai nustojau bijoti savo pykčio. Kai nebereikia nuolat kovoti su tuo, ką jauti, kūnas pamažu atsipalaiduoja. Atsiranda daugiau kvėpavimo, daugiau lengvumo ir daugiau gyvybės.

Jūsų ieškojimų kelyje buvo ir psichoterapijos seansų, ir dvasinių praktikų. Kurie patyrimai buvo patys skausmingiausi, o kurie – labiausiai aklavietę primenantys?

Skausmingiausia buvo suprasti, kad labai ilgai gyvenau tikėdama, jog vieną dieną pagaliau tapsiu „sutvarkytu žmogumi“. Kad jei pakankamai dirbsiu su savimi – terapijoje, dvasinėse praktikose, meditacijose ar kvėpavime – ateis diena, kai nebesupyksiu, nebesusierzinsiu ir visada išliksiu rami.

Didžiausia aklavietė buvo suvokti, kad „sutvarkyto“ žmogaus tiesiog nėra. Ne todėl, kad psichoterapija ar dvasinės praktikos neveikia – jos man davė labai daug. Aklavietė buvo mano lūkestis, kad jos kada nors panaikins visas sunkias emocijas. Kai visas gyvenimas tampa nesibaigiančiu savęs tobulinimo projektu, nebelieka vietos pačiam gyvenimui. Šiandien man atrodo, kad tikras augimas nėra kelias į tobulumą. Tai kelias į didesnį žmogiškumą.

Ar tiesa, kad muzika gali išreikšti tai, ko nebeįmanoma išreikšti žodžiais – ar bandėte pyktį „išdainuoti“?

Man atrodo, muzika gali padaryti tai, ko kartais nebegali nei kalba, nei logika – ji leidžia emocijai tiesiog būti. Nereikia jos paaiškinti, pateisinti ar išspręsti. Nesu iš tų žmonių, kurie pyktį tiesiogine prasme išdainuoja. Greičiau muzika man padeda su juo pabūti. Ne tam, kad jis išnyktų, o tam, kad pagaliau būtų išgirstas. Kartais po koncerto suprantu, kad kažkas manyje pasikeitė, nors negalėčiau pasakyti, kurią minutę tai įvyko. Gal todėl muzika man atrodo tokia ypatinga – ji nieko nesprendžia, bet kartais padeda išgirsti tai, kam žodžių tiesiog neužtenka.

Jei jūsų atrastas pyktis turėtų muzikinę formą, koks tai būtų kūrinys, instrumentas ar tempas?

Anksčiau būčiau sakiusi, kad tai didžiuliai būgnai, triukšmas ir sprogimas. Šiandien man atrodo priešingai. Tikrasis pyktis dažniausiai nėra garsus. Jis primena ilgai laikomą žemą violončelės garsą – tokį, kurio beveik negirdi, bet jauti visu kūnu.

Gal todėl mane visada taip žavėjo choras. Jame nėra nereikalingų balsų. Net disonansas kartais tampa būtina harmonijos dalimi. Su emocijomis yra panašiai. Pyktis nėra klaida, kurią reikia nutildyti. Jis yra vienas iš mūsų vidinių balsų. Harmonija atsiranda ne tada, kai vieną balsą išmetame, o tada, kai visi jie randa savo vietą.

Kaip jūsų asmeniniai emociniai lūžiai veikė santykius su kolegomis ir apskritai, patį darbo stilių?

Mano darbo stilius tikrai pasikeitė. Anksčiau daug dažniau bandydavau viską kontroliuoti – save, situacijas, žmones. Šiandien vis dažniau leidžiu žmonėms būti savimi ir nebesijaučiu atsakinga už viską. Pastebėjau, kad pasitikėjimas kuria daugiau nei kontrolė. Man atrodo, geriausi kolektyvai gimsta ne iš baimės suklysti, o iš saugumo būti žmogumi.

Gal galėtumėte pasidalyti konkrečia, nesena situacija, kurioje vietoje sprogimo tiesiog viduje nusišypsojote?

Tokių situacijų dabar būna beveik kasdien, ypač auginant du mažus vaikus. Anksčiau daugelį smulkmenų priimdavau kaip asmeninį išbandymą – kodėl viskas vyksta ne pagal planą, kodėl niekas neklauso, kodėl ir vėl chaosas.

Dabar vis dažniau pagaunu save galvojant: „Na štai, gyvenimas ir vėl parodė, kad turi puikų humoro jausmą.“ Žinoma, ne visada pavyksta iš karto nusišypsoti. Tačiau skirtumas tas, kad šiandien daug greičiau prisimenu – tai tik akimirka. Nebūtina iš jos kurti tragedijos. Kartais pakanka žengti pusę žingsnio atgal ir pamatyti, kaip absurdiškai juokingai mes, žmonės, kartais atrodome.

Kaip įvyko tas lūžis, kai supratote, kad rimtos dvasinės praktikos pralaimi prieš paprastą, lengvą ironiją?

Nenorėčiau sakyti, kad pralaimi. Dvasinės praktikos man davė labai daug. Tačiau vienu metu supratau, kad ir dvasingumas gali tapti ego projektu. Gali pradėti matuoti, kiek šiandien buvai sąmoningas, kiek meditavai, kiek „teisingai“ reagavai į gyvenimą. Ir net nepastebi, kad vėl pradėjai kovoti su savimi.

Ironija man padėjo iš tos kovos išeiti. Ji primena, kad mes visi esame truputį juokingi. Kad gyvenimas nėra egzaminas, kurį privalome išlaikyti dešimtukui. Kai išmoksti švelniai pasijuokti iš savęs, nebereikia tiek daug gintis. O kartu atsiranda ir daugiau vietos priimti save tokį, koks esi.

Kas jums dabar vis dar yra pykčio katalizatorius, o kas – ramybės oazė?

Didžiausias pykčio katalizatorius šiandien man yra ne kiti žmonės, o mano pačios lūkesčiai. Noras suspėti daugiau, padaryti geriau, būti tobulesnei. Pastebiu, kad pyktis dažniausiai atsiranda ne dėl to, kas vyksta, o dėl skirtumo tarp to, kaip įsivaizdavau, kad turėtų būti, ir to, kaip yra iš tikrųjų.

Mano ramybė šiandien tapo stebėtinai paprasta. Tai laikas su vaikais, buvimas gamtoje, muzika, kvėpavimas, tylūs rytai ar vakarai be jokio poreikio kažką įrodyti. Ilgą laiką ieškojau sudėtingų atsakymų, o atradau, kad jie slypi labai paprastuose dalykuose.

Ar ironija jūsų kasdienybėje netapo nauja gynybinės sienos forma, saugančia nuo tikrojo liūdesio ar pažeidžiamumo?

Taip, tokia rizika visada yra. Ironija, kaip ir bet kas gyvenime, gali įsišaknyti kaip būdas pasislėpti, nuvertinti savo jausmus ar neleisti prie savęs prieiti kitiems. Man ironija nėra būdas išvengti pažeidžiamumo. Priešingai – ji pasireiškia tada, kai nebereikia jo slėpti. Sveika ironija gimsta ne iš noro pabėgti nuo skausmo, o iš gebėjimo jį priimti. Kai nebereikia nuolat įrodinėti, kad esu teisus, stiprus ar dvasingas, atsiranda erdvės švelniai nusišypsoti ir sau pačiam.

Ko jūsų patirtis moko žmones, kurie į savo dvasinį augimą žiūri pernelyg rimtai ir griežtai?

Turbūt svarbiausia pamoka – nepaversti dvasinio augimo dar viena prievole. Paradoksalu, bet kartais kuo labiau stengiamės tapti sąmoningesni, tuo labiau nutolstame nuo savęs. Pradedame vertinti, ar pakankamai gerai atliekame praktikas, ar pakankamai ramiai reaguojame, ar pakankamai „teisingai“ gyvename.

Šiandien man atrodo, kad gyvenimas nėra egzaminas, kuriame gauname pažymį už dvasingumą. Branda prasideda ne tada, kai nebeklystame, o tada, kai nustojame save bausti už klaidas. Kartais nuoširdus juokas iš savęs gali padėti daugiau nei dar viena perskaityta saviugdos knyga.

Kam labiausiai norėtumėte skirti savo knygą – pykstantiems garsiai, ar tiems, kurie pykčio neatpažįsta? O gal tiems, kurie yra linkę jį nuryti?

Jei reikėtų pasirinkti vieną žmogų, rinkčiausi tą, kuris sako: „Aš beveik niekada nepykstu.“ Nes labai ilgai mano pačios pyktis buvo ne dingęs, o pasislėpęs. Tikiu, kad pyktis nėra mūsų priešas, todėl rašiau apie tai, kaip nustoti bijoti savo emocijų. Neretai pyktis pirmasis parodo, kur mums skauda ir ko iš tikrųjų ilgimės.

Kaip šiandien, praėjusi visą sunkų gijimo kelią, apibrėžtumėte, kas jums yra vidinė harmonija?

Anksčiau būčiau pasakiusi, kad harmonija – tai būsena, kai nebelieka vidinių konfliktų. Šiandien man atrodo visiškai priešingai. Vidinė harmonija nėra gyvenimas be pykčio, baimės ar liūdesio. Tai būsena, kai nebekariauji su tuo, ką jauti, bet kartu ir nebesusitapatini su savo emocijomis. Harmonija man šiandien reiškia gebėjimą išgirsti kiekvienos emocijos balsą, nė vieno neišvyti lauk, bet ir nė vienam neleisti valdyti viso mano gyvenimo. Ir būtent tada atsiranda daug daugiau lengvumo.

Ko norėtumėte, kad skaitytojas griebtųsi pirmiausia, kai užvers paskutinį jūsų knygos puslapį?

Jeigu mano knyga bent truputį sumažins kaltės jausmą dėl savo emocijų, jeigu padės bent vienam žmogui į save pažvelgti su daugiau švelnumo, vadinasi, ji jau padarė daugiau, nei galėjau tikėtis.

Norėčiau, kad skaitytojai bent trumpam sustotų, nusišypsotų ir pagalvotų: „Pasirodo, būti žmogumi nėra gedimas.“