Knygos apie piligriminį kelią autorė kviečia išbandyti „Camino Lituano“

Ar tikrai lietuviškame piligriminiame kelyje yra kur pernakvoti? Kokių daiktų imti į kelionę, o ko neverta? Kaip neprisitrinti kojų? Tokius klausimus per susitikimus dažnai girdi žurnalistė Jurgita Lieponė, pristatanti savo knygą „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“.

Daugybei žmonių vis dar nedrąsu išsiruošti į kelią, netgi kai jis vingiuoja pro puikiai pažįstamas vietas. Todėl visus, kurie nedrįsta žengti pirmojo žingsnio, „Camino Lituano“ bendruomenė kviečia prisijungti į tradicija tampantį sezono pradžios pėsčiųjų žygį „Lietuva eina“. Šiemet balandžio 27-ąją jis vyks keliose dešimtyse Lietuvos savivaldybių, o žygeiviai kviečiami ne tik žingsniuoti, bet ir atrasti kelio bendruomenes, patyrinėti jų unikalų kultūrinį paveldą, pažinti istoriją.

Interviu su knygos „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“ (išleido BALTO leidybos namai) autore Jurgita Liepone – apie tai, ką ji atrado žingsniuodama piligriminiu keliu.

Piligriminiai keliai skirti tik piligrimams?

Piligriminiais keliais tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse tikrai eina ne tik tie, kuriems šis kelias – maldos kelias. Daugybė žmonių ėjimą renkasi ir dėl kitų priežasčių. Vieni taip leidžia atostogas, nes ėjimas išties išpučia mintis. Kiti eidami pėsčiomis taip pažįsta šalis, žmones, papročius, kultūrą. Yra labai daug priežasčių eiti. O kalbant apie lietuviškąjį „Camino Lituano“, eiti juo pradėjau tada, kai buvo pandemija. Man jis atsivėrė visu savo grožiu, ir nė netikėjau, kad Lietuvoje galima atrasti tiek daug nematytų dalykų, susipažinti su tiek žmonių, patirti nepatirto, paragauti neragauto. Man šis kelias – pažintinis, kultūrinis atradimų ir žmonių kelias. Kartu ir vienatvės kelias, nes jame, skirtingai nei, tarkime, Ispanijoje, nėra tokio didelio srauto žmonių.

Ar gali kelias pakeisti gyvenimą?

Kelias nėra stebukladarys. Savo gyvenimus keičiame patys, ėjimas galbūt tam duoda minčių. Taip yra todėl, kad eidamas tu išties turi daug laiko galvoti, kartais – ir priimti sprendimus. Kiekvienas iš mūsų turi savo dienos rutiną. Joje rytinis puodelis kavos, pusryčiai, tuomet darbas, o vakare galbūt namų ruoša, filmas ar tiesiog „Panorama“. Bent jau panaši rutina yra mano. Tačiau išėjus į kelią ta rutina pasikeičia šimtu procentu ir jos – įprastos – lieka labai nedaug. Tavo dienos rutina tampa labai vienoda – eiti. Kiekvieną dieną tau reikia nueiti nuo vienos nakvynės vietos iki kitos. Ėjimas atidaro minčių langą.

Tarkime, jei važiuotumei atostogauti į kitą šalį, ten tiek laiko būti su savimi nebūtų. Ypač jei kelionė labiau tradicinė, su gyvenimu viešbutyje, šalies pažinimu. Tokioje kelionėje tavo mintys irgi yra užimtos. Maudaisi jūroje, keliauji į ekskursijas, lankai muziejus ir panašiai. Arba mėgaujiesi „viskas įskaičiuota“ paketu. Nerti giliau į savo mintis taip neišeina. Todėl būdami kelyje žmonės išties giliau mąsto. Vienas grįžęs susimažina darbų apimtį, kitas nutraukia toksiškus santykius, trečias pamato kitas pasaulio spalvas.

Mano pačios svarbiausias atradimas – darbas nėra visas gyvenimas. Daug metų aš taip galvojau. O dabar panorau daugiau laiko sau, galbūt supratau, koks jis yra svarbus. Dar vienas mano asmeninis pokytis, kad pradėjusi eiti tapau ne tokia aršia vartotoja – kas dvejus metus nebekeičiu telefono, neperku daugybės dalykų, kuriuos seniau pirkdavau. Pagaliau iš viso atsisakiau automobilio ir ėmiau naudotis viešuoju transportu. Bet ar tai padarė kelias? Manau, kad ne, galbūt jis tik parodė kitą kryptį. O gal kelias iš viso niekuo dėtas? Gal su metais keičiasi vertybės? Jei atvirai, aš tikrai nežinau atsakymo.

Tad jei nežinai atsakymo – eik pasivaikščioti?  

Žinoma. Bet gal ne visiems? Kažkas savo atsakymus randa plaukdamas, kažkas – bėgdamas. Būna visaip. Tačiau jei dar neišbandėte ėjimo, tikrai verta pabandyti. Beje, kai dar tiek daug nevaikščiojau, mane pačią labai įkvėpė du filmai – „Kelias“ ir „Laukinė“.

Ištrauka iš Jurgitos Lieponės knygos „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“

Keistas namas

Pakeliui į Pakruojį vanduo kuprinėse beveik virtęs arbata. Tačiau Lietuva apdovanota šuliniais ir, žinoma, svetingais žmonėmis. Užsukame į kiemą, iš kurio skamba populiarioji lietuviška muzika. Nesu ekspertė, bet, sakyčiau, gal Katunskytė. Pagaliau, koks skirtumas.

Piligrimas turi teisę paprašyti vandens.

Malonioji šeimininkė mus, pavargėlius, vaišina vandeniu, ką tik iš šulinio. Šaltas vanduo! Tik ištroškęs žmogus gali įvertinti vandens galią. Trumpai šnektelėję atsisveikiname. „Man viskas gerai“, – balsu, kuris iš žiemos miego pažadintų net mešką, staiga užriaumoja Gedas. Taip, kad – neabejoju – girdi už kelių šimtų metrų likusių namų gyventojai. Tik į šį Gedo performansą niekas iš mūsų nebekreipia dėmesio. „Man viskas gerai“ šaukia visuomet, kai jam blogai. Kai, pavyzdžiui, užknisa nuospaudos.

Iki Pakruojo lieka maždaug penki kilometrai, o tada pamatome gražų namą. Tai Paliečių kaimas. Namas prie pat kelio kitoks, išsiskiria iš kitų, viena siena išpiešta grafičiais. Spalvos visada atkreipia dėmesį. Gedas kelią pažįsta labai gerai ir nueitų juo be jokių žemėlapių ir rodyklių, tad paaiškina: šį namą įsigijo žmonės, čia kuriantys albergą. Visai ne vietos gyventojai, o kažkokie verslininkai iš kito Lietuvos krašto.

Kristina ir Igoris. Gerąja prasme – visiškai išprotėję žmonės. Kristinai keturiasdešimt treji, Igoriui – šešiasdešimt. Jie marijampoliečiai, šiame mieste turi savo verslą. Paliečių kaimas į jų gyvenimą atėjo visiškai netikėtai, o Kristinos, Igorio ir namo istorija prasidėjo per karantiną, 2021-aisiais. Tada, kai Kristina su Igoriu, niekada nėję jokių didelių atstumų, išsiruošė į Kelią.

– Buvo pati metų pradžia, žiema. Laikas visiems be galo sunkus, siaučia ligos, psichologiškai taip pat nelengva. Galvojau, ką padaryti, kaip save stimuliuoti, nes gyventi uždarytame sociume labai sunku. Mano svajonė buvo nueiti prancūziškąjį camino. Paprašiau dukters Faustos pažiūrėti, kokios ten nakvynės vietos. „Mes su tėčiu kažkaip bandysime nusigauti į Prancūziją.“ O ji mus nuleido ant žemės. Nieko nebus, sakė, nes albergai uždaryti. Tada aš nusivyliau, – pasakoja Kristina.

„Eikit „Camino Lituano“, – pasiūlė Fausta. „Ką tokį?“ – nesuprato Kristina, pirmą kartą išgirdusi, kad žingsniuoti galima ir Lietuvoje. Pradėjusi domėtis išsiaiškino, kad tai sužymėtas ir savarankiškai keliauti paruoštas kelias. „Einam!“ – pasakė Igoriui, ir taip jiedu tapo piligrimais. Viskas vyko spontaniškai, kuprines abu susikrovė per kelias dienas. Buvo vasario 28-oji, Kristinos gimtadienis. Tačiau jau pirmomis dienomis Kelias parodė charakterį. Parodė iš visos savo keliškos širdies.

– Pasakysiu iš savo patirties, – šypteli Igoris. – Gyvenime tokiais keliais nesu vaikščiojęs, keliauti mėgau automobiliu. Su žmona esame pragyvenę nemažai metų ir visada man ją norisi palaikyti. Pagalvojau, kad juk aš galiu nueiti tuos penkis šimtus kilometrų! Kai pirmą dieną nuo Žagarės ėjome iki Buivydžių, jau tada maniau, kad sėsiu į autobusą ir paliksiu Kristiną. Tegul kankinasi. Užbėgant Keliui už akių, tokių minčių buvo panašiai iki Sidabravo kaimo. Ėjimą sunkino ir žiemiški orai. Pamenu, viduryje laukų atsisėdau ant nedidelio čiužinio, kurį nešėmės, ir galvojau: kam man viso to reikia? Kaip nesusivelti prieš žmoną, prieš vaikus? Grįžti anksčiau namo ir trims savo suaugusiems vaikams pasakyti, kad tėvas lūzeris, lepšis ir nieko nesugeba? Ne, ne variantas. Taip, sukandęs dantis, ėjau. Ėjau matydamas ir žmonos skausmą. Jai skaudėjo taip, kad verkė, – neatlaikė kelių sąnariai. Ne šiaip verkė, o ašaros tekėjo upeliais. Mažute, sakiau Kristinai, gal baigiam, gal kitą kartą? O ji: ne.

Sunkiais žingsniais Kristina ir Igoris pasiekė Paliečius, tada dar nežinodami, kad šis niekuo neišsiskiriantis kaimas pakeis jų gyvenimą.

– Pradžia man buvo labai sunki. Jaučiausi pavargusi, neturėjau kuo užsiimti, nes esi tik Kelią pradedantis žmogus – eidamas nemoki susikoncentruoti. Pamenu, priėjome Paliečius, o juose stovi namas. Medinis, rąstinis. Sena troba. Greta įkaltas skelbimas: parduodama. Daugiau nieko nėra. Atsirėmiau į tą žemėn įkastą skelbimą – pailsėti.

„Kažin, kiek už tokią aulą gali paprašyti?“ – lyg tarp kitko Kristina paklausė Igorio. „Reikia paklausti“, – gūžtelėjo pečiais šis. Tačiau paklausti nebuvo kaip – skelbime nenurodytas kontaktinis telefono numeris. Vadinasi, reikia eiti į kaimyninius namus ir ieškoti jo autoriaus. „Aš tai daugiau neisiu nė žingsnio“, – pasakė Kristina. Nuėjo Igoris.

– Ir matau, kad jau atvaro su raktais ir visa komanda aprodyti namo, – juokiasi ji.

Žodis po žodžio ėmė aiškėti namo istorija. Labai paprasta – kažkada čia gyveno babytė su dieduku. Vaikų neturėjo, tad senatvėje juos nukaršino kaimynai, o už tai šeimininkai paliko namą.

– Aš pasakiau: žinokite, nebėgsiu į jokias lauko virtuves ar tvartus. Neisiu! Man per toli. Taip išėjo, kad namą apžiūrėjau iš šono, per daug nesigilindama. Po to mes su Igoriu išėjome. Buvo labai keista. Aš einu, o eidama vis atsimenu namą, nors nieko konkretaus tada neaptarėme, apie kainą kalbos irgi nebuvo. Bet, kai pagalvoji, juk toks ir buvo mūsų tikslas: paklausti, kiek kainuoja namas.

Kelias Kristiną ir Igorį vedė toliau. Perėję Pakruojį ir kitą dieną priartėję prie Rozalimo jie išgirdo, kad suplanuotos nakvynės čia negaus – dėl pandemijos. Pagalbos paprašė vienos miestelio gyventojos, ši porą nuvežė iki Šeduvos malūno, kur yra viešbutis.

– Nuo Rozalimo – apie 23 kilometrus. Ten nakvojome, o iš ryto išsikvietėme taksi, grįžome į Rozalimą ir nuėjome etapą iki Pakalniškių kaimo. Iš jo – vėl su taksi į malūną, o ryte tokiu pačiu būdu atgal į Pakalniškius tęsti Kelio. Atsimenu nuostabų rytą Kleboniškių kaime. Lauke – minus penki, gal minus septyni laipsniai. Gražiai kyla saulė, o tu eini ir džiaugiesi gyvenimu. Pirmosios kovo dienos, bet juntama bundanti gamta, net skruzdėlynuose ima atsirasti gyvybė. Fantastika. Visi mūsų skausmai – jūs nepatikėsit – dingo. Palikome juos atėję į Paberžę Kėdainių rajone. Nakvojome šalia Tėvelio Stanislovo celės, kur jis gyveno paskutiniais metais. Tada buvo ypač šalta, mus pasitiko Paberžės prižiūrėtoja Reginutė. Nuvedė į kambarėlį. Man nakvynei – raskladuškė, žmonai – lova. Iš ryto Kristinai nustojo skaudėti sąnarius, o aš pradėjau eiti kaip dvidešimtinis. Neina patikėti, – pasakoja Igoris.

Kai abu su Kristina pasiekė kelio pabaigą Dzūkijoje, nei iš šio nei iš to Igoris paklausė: o tu prisimeni tą namą Paliečiuose?

– Kaip galėjau neprisiminti? Aš juk eidama fantazavau, kaip mes viską ten darytume. Kaip priimtume piligrimus nakvynės ir kaip būtų faina.

„Apie jį visą laiką galvoju“, – prisipažino Kristina. „Aš irgi“, – pasakė Igoris, ir kone tą pačią akimirką paskambino šeimininkams. Iki kelio pabaigos Lazdijuose Igoriui ir Kristinai buvo likusi viena diena. Į Seinus dėl karantino ribojimų jie nėjo, tad kelionę buvo nutarę baigti Lazdijuose. Kitą dieną sėdo į automobilį ir nuvyko į Paliečius.

– Kai atvažiavome kalbėtis dėl pirkimo, mūsų klausia: tai kiek jūs duotumėt? Aš nežinau. Nežinau, ką pasakyti. Bijau ir nusišnekėti, ir likti kvailio vietoje. Ten ne tik namas, aplink – dar 25 arų sklypas.

Šiek tiek pasiderėję Kristina ir Igoris namą su žemės sklypu nusipirko. Jau tapę šeimininkais jiedu ėmė labiau domėtis namo istorija. Paaiškėjo, jog kadaise čia buvusi mokykla, o vėliau dalis pastato – pristatyta. Senajam namui, spėja dabartiniai šeimininkai, gali būti apie šimtą metų. Taip, žingsnis po žingsnio, prasidėjo piligrimų namų kūrimas. Tačiau, būdami Paliečiuose, šią vietą prisijaukino ir jie abu. Prisijaukino tiek, kad visai rimtai svarsto parduoti sodybą Marijampolės rajone. Čia, Paliečiuose, vis gimsta naujų idėjų, kokie turėtų būti šie namai.

– Kodėl? Nes mes esame piligrimystės būsenos gerbėjai. Pandemija tarsi išprovokavo, atvėrė naujus kanalus ir, išėjus į kelią, prasidėjo mūsų suvokimas. Vėliau pėsčiomis keliavome daugiau, nuėjome piligriminius kelius Šiaurės Ispanijoje ir Prancūzijoje. Iš viso esame aplankę 66 pasaulio šalis. Mes abu labai mylime Lietuvą. Lietuviškajame piligriminiame kelyje man labiausiai patiko šiaurinė pusė – Žagarė, Buivydžiai, Gataučiai. Ten nuostabūs žmonės ir nuostabūs kaimai. Siūlo parduotuvėje arbatos, kavos. Dzūkijoje emocijų buvo mažiau, bet sužavėjo Metelio ežeras. Mums Kelyje trūko atrakintų bažnyčių, pokalbių su dvasininkais. Kai eini ir pajauti gėrį, kurį gauni… Manęs klausia – kodėl tu eini? Aš nežinau. Kai eini – esi piligrimystės būsenos. Juk kiekvieną dieną nesi piligrimas. Antra vertus, jei filosofiškai žiūrėtume – gal ir taip, – sako Igoris.

– Namo viduje keitėme viską, – priduria Kristina. – Dar laukia išorė, norime pastatyti koplyčią. Bet čia ne statybos. Čia kūryba, todėl nepavargstame. Kala štai dabar vyras lubas iš malonumo.

Jausmo suteikia ir pokalbiai su apsistojančiais piligrimais. Gyvenime, sako pora, nieko negali planuoti.

– Paklausiu jūsų to, į ką ir pati nerandu atsakymo. Kodėl mes einame – per skausmą, per šaltį ar karštį? Ir kas tai yra?

Igoris trumpam nutyla.

– Man reikėjo tokio buvimo. Norėjosi atsitraukti nuo verslų, nuo rūpesčių. Išbandyti save. Kai skauda ir tu eini, tada supranti, kad žmogus yra be galo stiprus. Kad yra vidinė stiprybė.

Dar, sako Kristina, išmoksti draugauti su skausmu.

– Nekreipti dėmesio. Nuospaudoms yra pleistrai. Užklijuoji ir toliau eini.

– O man nuospaudos kažkuo panašios į batraiščius. Kai jie kelyje atsiriša, užsiriši ir vėl eini, – priduriu.

– Dvasinė stiprybė išgydo skausmus. Negalėjau tuo patikėti, bet kai ėjau Ispanijoje, kojas nusitryniau taip, kad, maniau, nukris. Nieko nedarant ir einant be sustojimo viskas užgijo. Galvojau, kaip gali taip būti? Ir turiu atsakymą. Dvasinė stiprybė, įkvėpimas gydo viską. Aš tikiu ne vaistais, o dvasine stiprybe – ji yra mano savigyda, – mums atsisveikinant sako Kristina.