Knygų ištraukos

Viena paslaptingiausių Lietuvos kriminalinių gaujų – naujausios D. Dargio knygos puslapiuose

Žurnalisto, kriminalinės dokumentikos knygų autoriaus Dailiaus Dargio vardas puikiai žinomas tų, kurie domisi Lietuvos kriminalinio pasaulio subtilybėmis. Vos pasirodžiusi devintoji knyga „Kamuoliniai prie bausmės linijos“ šoko į Knygos.lt perkamiausių knygų sąrašo viršų. Nenuostabu – rašytojas geba surinktą informaciją paversti į intriguojančias, dėmesį kaustančias ir kraują stingdančias istorijas apie daugeliui nematomą Lietuvos gyvenimo pusę.

2010 metais parašė pirmąją iš septynių kriminalinės dokumentikos knygų „Tikroji Daktarų istorija“, kuri buvo išparduota net 50 tūkstančių egzempliorių tiražu, o visos autoriaus knygos išleistos didesniu nei 100 tūkstančių egzempliorių tiražu!

D. Dargio knygos „Kamuoliniai prie bausmės linijos“ ištrauka.

Maždaug nuo 1999 metų (deja, tikslios datos negalėjo pasakyti nė vienas iš vyriausių ir geriausiai informuotų buvusių Kauno kriminalinės milicijos, paskui ir policijos darbuotojų) prasidėjusi kriminalinė Kamuolinių epopėja klostėsi itin vingiuotai. Kai kurių senų kriminalistų atmintyje išlikę, kad jie anksčiau dar buvo vadinami Aguoniniais, nes dauguma kilę iš tankiausiai ir gausiausiai dar nuo sovietinių laikų apgyvendinto Kauno Dainavos rajono, gyveno daugiabučiuose aplink vieną didžiausių mieste „Aguonos“ parduotuvę. Toje vietoje turėjo būti pati didžiausia Sovietų Sąjungoje žuvies parduotuvė „Okeanas“, bet dėl nuolatinio brakonieriavimo sovietų žvejams pritaikius griežtas sankcijas šis projektas taip ir nebuvo įgyvendintas.

Kalbėta, kad dabartiniame V. Krėvės prospekte, būtent prie anuomet pirkėjų minias sutraukusios „Aguonos“ ir priešingoje gatvės pusėje įkurdintos „Tauro“ parduotuvės, ėmė būriuotis jaunimėlis, kuris sudarė Aguoninių gaujos pagrindą. Šie vaikinai nekėlė pernelyg daug grėsmės Dainavos rajonui ir Kaunui – dažniausiai girtaudavo viešosiose vietose arba traukdavo ieškoti nuotykių į aplinkinių miegamųjų rajonų mokyklose rengiamas diskotekas, kurios neretai baigdavosi Aguoninių gaujos vyrukų sukeltomis muštynėmis.

Tačiau laikai keitėsi, ir ilgus metus veikęs „Aguonos“ prekybos centras nutraukė veiklą, vėliau kurį laiką buvo apleistas ir neveikiantis, jame pradėjo veikti „Taupa“, po kiek laiko pervadinta į „Maxima XX“.

Paslaptingas trikampis

Šis miesto kvartalas, kuriame gyveno daugelis Aguoninių grupuotės atstovų, sudaro savotišką trikampį. Anuomet visai greta veikė vienas pirmųjų Kaune disko barų „Svajonė“, kuriame vakarais rinkosi visi ryškiausi to laiko kriminalinių „šeimų“ atstovai – nuo Daktarų veteranų iki Agurkinių bei Aguoninių jaunimo. O kaimynystėje, šios įstaigos pašonėje esančiame daugiaaukščiame pastate, dar sovietmečiu buvo įkurtas milicijos darbuotojų bendrabutis.

Ši Kauno vieta nuo seno garsėjo mįslingomis mirtimis, itin žiauriais nusikaltimais, tad kai kada tai buvo vadinama kruvinuoju trikampiu. Tais kriminalinės epochos laikais – 1989–1997 m. mokiausi tuometėje Kauno 25-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Kovo 11-osios gimnazija). Beveik po kiekvienos tiek mano, tiek kitų aplinkiniuose rajonuose buvusių mokyklų diskotekos vykdavo vadinamieji kojų baliai. Ten dažniausiai susikaudavo „Aguona“ arba „Partizanai“ su „Pramone“ arba „Dainava“.

Vieną šiltą 1996-ųjų pavasario vakarą savo akimis mačiau, kaip greta tuometės 32-osios vidurinės mokyklos aikštelės kilo muštynės. Vaikinams iš Taikos prospekto nepatiko veidai tų, kurie buvo iš Pramonės prospekto. Tą vakarą vienas „pramonietis“ buvo taip „suaustas“ trejeto iš Taikos prospekto, kad po tos diskotekos du mėnesius gulėjo ligoninėje ir negalėjo laikyti abitūros egzaminų. Paskui paaiškėjo, kad buvo sumuštas ne tas, kurį reikėjo sumušti. Mačiau, kad tas muštynes stebėjo keletas japoniškais visureigiais atvažiavusių vadinamųjų kriminalinių senių su randais, tokie prevenciniai tipai. O tas, kuris sukėlė muštynes, paskui dažnai buvo matomas su būsimųjų Aguoninių ir Kamuolinių gaujose susidariusio branduolio pagrindiniais nariais. Būtent po šių muštynių 1996-ųjų rudenį Kauno savaitraštyje „Laikinoji sostinė“ išėjusiame straipsnyje, kurį dėl saugumo pasirašiau slapyvardžiu, jau tada su nerimu rašiau, kad akivaizdžiai formuojasi jaunoji Kauno nusikaltėlių karta: „Juk gali būti, kad po 2000 metų Lietuvoje visi kalbės jau ne apie sukriošusius Slabadinius (Daktarų grupuotės narius), bet apie „Bermudų“, „Aguonos“ ir Dainavos gangsterius…“

Norėčiau priminti, kad tais laikais oficialiai policijai neegzistavo nei Aguoniniai, nei Kamuoliniai ar jų priešininkais laikomi Agurkiniai. Šių gaujų istorija prasidėjo kur kas vėliau – maždaug 1999–2001 m.

Dar gerokai iki „Aguonos“ žlugimo pasikeitė pagrindiniai Aguoninių grupuotės sėbrų įkvėpėjai ir nusikalsti linkusiam Kauno pramoninių rajonų jaunimui vadovavę asmenys. Atsirado naujų šešėlinio pasaulio veikėjų, kurie panoro keisti nusistovėjusias ir atgyvenusias po Remigijaus Daškevičiaus-Daškės netikėto ir mįslingo nužudymo greitai išsklaidytos Daškinių grupuotės bei paskutinius gyvavimo metus skaičiavusios Daktarų gaujos vyrų tradicijas ir elgesio taisykles.

2005–2007 m. Kauno nusikaltėlių pasaulyje galvą ėmė kelti nauji lyderiai – tuose pačiuose Dainavos rajono kiemuose užaugusiems Agurkiniams pradėjo vadovauti Saulius Velečka, pravarde Agurkas, o buvusiems Aguoniniams užsimojo diriguoti G. Janonis, kuris garsėjo kaip didelis futbolo sirgalius ir turėjo Kamuolio pravardę, tad ir grupuotę imta vadinti Kamuoliniais.

Du XXI amžiaus nusikaltėlių simboliai Kauno policijai – Agurkas ir Kamuolys iš banditų arenos Vilniaus kriminalistų rankomis buvo patraukti per penkerių metų laikotarpį – S. Velečka su artimiausiais bendrais už grotų pateko 2013-ųjų sausį, o G. Janonis su kompanionais – 2018-ųjų balandį. Apie S. Velečką-Agurką ir jo tuometę aplinką per pastarąjį dešimtmetį surinkau daug medžiagos ir 2018-aisiais išleidau skaitytojų palankiai įvertintą knygą „Kriminalinė Agurkinių odisėja“. Tad dabar atėjo diena, kai atskira knyga skirta ir Kamuolinių istorijoms.

Apšaudė legendinę H. Daktaro pilaitę

Beatodairišku žiaurumu garsėję ir net Kauno kriminaliteto veteranus gerokai nustebinę agresyvumu, Dainavos, Šančių rajonų kiemuose aplinkinius šiurpinę Kamuoliniai galiausiai savo veiklą išplėtė net į Vakarų Europą – Vokietiją, Norvegiją, Švediją, Suomiją, Olandiją, Daniją, Šveicariją, Airiją, Jungtinę Karalystę ir netgi bandė įsitvirtinti Rytuose – Rusijos sostinėje Maskvoje. Dabar neabejojama, kad Kamuoliniai tapo pirmąja rimta internacionaline „brigada“ iš Kauno.

Jie nepaisė jokių autoritetų. Šiandien aiškėja, kad būtent Kamuolinių gaujos nariai, būdami visiškai neblaivūs, apsvaigę nuo narkotikų ir apsiginklavę automatais bei granatomis, vieną 2008-ųjų gruodžio vakarą be baimės patraukė į legendomis apipintą pakaunėje, Užliedžių kaime, esančią Kauno mafijos senbuvio H. Daktaro pilaitę. Jie atvyko prie Daktarų lyderio dvaro ir iš automato „Kalašnikov“ apšaudė milžinišką namą juosiančią tvorą, kelis šūvius paleido net į ant jos sumontuotas pelėdas, vieno garsaus Kauno skulptoriaus nuplagijuotas nuo legendinės Žaliakalnio tvoros. Galiausiai į kiemą įmetė dvi granatas. Tą vakarą paties H. Daktaro namuose nebuvo, bet vakarojo jo šeimos moterys. Būtent tomis gruodžio dienomis Henytė tyliai spruko iš Kauno, nes jį pasiekė kalbos apie Kriminalinės policijos biure atnaujintus Daktarų bylų tyrimus ir prasidėjusius buvusių gaujos smogikų atvirus liudijimus. H. Daktaras pasitraukė iš Užliedžių kaimo į nuošalioje vietoje pastatytą kukliai atrodančią sodybą Šilų kaime, Panevėžio rajone.

Elgsena ir gyvenimo būdu Kamuoliniai gerokai skyrėsi nuo Kauno Slabadoje – Vilijampolėje užaugusių ir paskutinio XX a. dešimtmečio pigios pompastikos nevengusių Daktarų bei Žaliakalnyje susiformavusių kur kas apdairesnių, net sporto ir scenos įžymybes pritraukusių Daškinių. Jie pabrėžtinai vengė viešumos – per slaptus jų susiėjimus nedalyvaudavo nei žmonos, nei jų gyvenimo moterys, nei fotografai ar videooperatoriai. Galbūt dėl tokios taktikos Kamuoliniai beveik du dešimtmečius visiškai netrukdomi vykdė tamsią kriminalinę veiklą.

Kai ankstų 2018-ųjų balandžio 17-osios rytą Lietuvos policijos departamento Kriminalinės policijos biuro pareigūnai kartu su „Aro“ kovotojais pasibeldė į Kaune ir aplink jį išsidėsčiusiose gyvenvietėse esančių Kamuolinių vyrų moderniai įrengtų nuosavų namų ir butų duris, kitą dieną po žiniasklaidoje paskleistos informacijos daugelis aikčiojo kalbėdami apie iš nelegalios veiklos sukauptus šimtus tūkstančių ar net milijonus eurų. Netrukus paaiškėjo, kad bene labiausiai prakutęs iš šios grupuotės narių yra Tomas Gaidanka, pravarde Ilgas. Jis ikiteisminio tyrimo metu įvardijamas netgi kaip vienas nusikalstamo susivienijimo organizatorių ir vadovų.

Tą 2018-ųjų balandžio dieną devyniolikai Kamuolinių gaujos narių buvo pareikšti įtarimai byloje dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo kitiems asmenims, narkotikų ir ginklų kontrabandos, kvaišalų platinimo dideliu mastu, nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo. Policijos išplatintose nuotraukose ir filmuotoje medžiagoje buvo matyti dešimtys įvairių transporto priemonių, prabangiausios iš jų – S klasės „Mercedes-Benz Coupe“, „Porsche Panamera“ ir „Tesla Model X“. Skaičiuojant tuometėmis rinkos kainomis, visa Kamuolinių automobilių parko vertė galėjo viršyti milijoną eurų. Tą pačią dieną visas minėtas transporto priemones pareigūnai laikinai konfiskavo iki teismo sprendimo.

„Šioje operacijoje dalyvavo net apie 300 policijos pareigūnų. Žinant šios gaujos narių pavojingumą, policijai talkino „Aro“ ir Vilniaus rinktinės mobiliosios kuopos bei Kelių policijos tarnybos pareigūnai. Operacija buvo slapta, vienu metu sulaikyta net 19 asmenų, kuriuos mes priskiriame prie itin pavojingų organizuotų nusikalstamų grupių, – pabrėžė tuometis Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Andžejus Roginskis. – Operacija praėjo sklandžiai, be ekscesų. Iki šios dienos atlikta per 100 kratų. Šis tyrimas prasidėjo prieš dvejus metus, veiksmai buvo koordinuojami su tam tikrais Europolo padaliniais. Šiais laikais nusikaltėlių grupuotės aktyviai naudojasi išmaniosiomis technologijomis, įrenginiais, programėlėmis. Kamuoliniai neblogai išmanė tam tikrą mūsų taikomą taktiką, bandė naudoti kontrsekimo, kontržvalgybos veiksmus, kad būtų nesusekti.“

Taip pat Kamuolinių namuose aptikta nemažai brangių papuošalų, laikrodžių, kailinių. Gangsterių drabužinėse rastų jau net gerokai panešiotų kailinių kainos siekė 15–30 tūkst. eurų. Pareigūnų paskleistose nuotraukose buvo matomi šveicariški „Patek Philippe“ firmos laikrodžiai, kurių kaina – nuo 10 tūkst. eurų, tačiau brangiausi modeliai gali kainuoti ir 300 tūkst. eurų.

Paslaptingi dviejų Kauno lyderių susitikimai

„G. Janonis-Kamuolys buvo vienas paskutinių autoritetų Lietuvos kriminalinėje istorijoje. Jis turėjo savą pagal griežtas gangsterių taisykles veikusią nusikalstamą organizaciją. Agurkinių lyderiu vadinamas S. Velečka-Agurkas ir jo patikėtiniai kur kas labiau priminė verslininkus ar spekuliantus, o Kamuolys ir jo vyrai siautėjo išties nevaržomai, kaip tikri banditai – be jokių stabdžių. Jiems nebuvo problemų atimti nusižiūrėtą pelningą grobį, duoti į snukį ar išsivežti vyriškai pasišnekėti į mišką“, – taip Kamuolinių sulaikymą komentavo vienas neblogai informuotas šaltinis iš visoje Europoje sėkmingai veikiančių kriminalinių sluoksnių.

Dar 2013 m. liepos 30-ąją Kriminalinės policijos biure Agurkinių bylos tyrėjams oficialiai protokolui liudijęs pagrindiniu Kamuolinių konkurentu laikyto S. Velečkos-Agurko mokytojas, vienas Kauno reketo pradininkų, legendinis anų laikų Žaliakalnio nusikaltėlių atstovas Kęstutis Liukaitis-Liukas užsiminė, jog „iki 2009-ųjų S. Velečka gana artimai bendravo su Kamuolinių vadeiva G. Janoniu-Kamuoliu, tačiau tais metais jie susipyko todėl, kad S. Velečka iš kažkokio G. Janonio aplinkos asmens atėmė pinigus. Kai G. Janonis jam pasakė pasidalyti, Agurkas tai daryti atsisakė. Bet įdomiausia, jog susipykę jie santykių aiškinimąsi mieliau perleisdavo jaunimui, kad jaunuoliai kariautų tarpusavyje…“

2009–2011 m., dviejų paskutinių ryškiausių Lietuvos gaujų – Agurkinių ir Kamuolinių konfrontacijos metu, tarp šių pagrindinių grupuočių narių aktyviai besisukinėjęs apsauginis pasakojo, kad dėjosi nemažai išties keistų, sunkiai paaiškinamų dalykų. Apsauginis nustebino pareiškęs, kad žinąs ne vieną atvejį, kai Agurkinių ir Kamuolinių vadinamojo karo metais G. Janonis-Kamuolys kelissyk buvo pastebėtas besilankantis pas S. Velečką-Agurką tuometės jo šeimos name vaizdingoje Lampėdžių pakrantėje. „Į „Sfinkso“ viešbutį Kamuolys atvažiuodavo vienas, be jokios palydos, o ten jį pasitikdavo Agurkas su Čikiu (Algimantu Ringaila, Agurkinių lyderiams priskirtu asmeniu, kuris vėliau sutiko bendradarbiauti su Policijos departamento pareigūnais ir nuo 2014-ųjų vasaros yra oficialiai ieškomas Lietuvos policijos). Būtent Čikis bene geriausiai iš visų Agurkinių surasdavo bendrą kalbą su Kamuoliu. Taigi prieš Agurkinių suėmimą S. Velečka gana dažnai pasimatydavo su Kamuoliu, – tikino žinomus Kauno nusikaltėlius nuo priešų saugojęs vyras. – Kamuolys buvo aistringas futbolo mėgėjas. Vienu metu Agurko sūnus lankė futbolo treniruotes ir Kamuolio atžala su juo palaikė itin draugiškus ryšius.“

Šiandien mano prašnekintas asmens sargybinis svarsto, kad jei tuomet kas nors būtų panorėjęs G. Janonį-Kamuolį „užversti“, Kaune būtų įsiplieskusios rimtos ir didžiulį atgarsį galėjusios sukelti skerdynės. Laimė, to neįvyko. Galima sakyti, kad tam kelią užkirto plačiai nuskambėjusi Kriminalinės policijos biuro operacija.

Vengė afišuotis, lyderių žmonos niekur nedirbo

Kol Kamuolinių bylos teismuose dar nėra galutinai išnagrinėtos, oficialiai apie šią Kauno grupuotę vis dar nėra linkę teikti komentarų ne tik įtakingiausi Lietuvos teisėsaugos pareigūnai, bet ir žemesnes pareigas einantys policijos, prokuratūros ar teismų atstovai. Po kurį laiką užtrukusių derybų vis dėlto pavyko sulaukti nuo 2014-ųjų gegužės Lietuvos kriminalinės policijos biurui vadovaujančio Rolando Kiškio atsakymų į pateiktus klausimus.

Kuo Kamuoliniai skyrėsi nuo kitų garsiausių Lietuvos grupuočių – Agurkinių, Daktarų, Tulpinių ar Gaidjurginių? –pasiteiravau R. Kiškio.

  • Kaip ir kitos žinomos Lietuvos grupuotės, Kamuoliniai buvo ypač žiaurūs, grupuotės viduje labai disciplinuoti. Nepaklūstantiems nariams būdavo taikomos griežtos bausmės, su jais būdavo susidorojama. Kamuolinių išskirtinumas tas, kad šią grupuotę sudarė kelios grupės po 15–20 narių, veikusios atskirai, turėjusios savus lyderius, tačiau galutinis žodis visą laiką buvo kelių pagrindinių asmenų, kurie vadovavo visoms atšakoms. Kamuolinių organizuotos nusikaltėlių gaujos (ONG) nariai rezidavo ne tik Lietuvoje, bet ir keletoje Europos valstybių.

Koks buvo Kamuolinių vyrų vidinis pasaulis: ar jie mėgo prabangą, kaip elgėsi su savo moterimis? Gal buvo linkę pozuoti fotografijoms per bendras puotas, sueigas?

  • Per pirmines kratas paimti 35 nauji prabangūs automobiliai, daugiau nei 100 brangių laikrodžių, daugiau nei 300 prašmatnių juvelyrikos dirbinių. Nusikalstamo susivienijimo lyderių žmonos nedirbo, mėgavosi prabanga. Paprastai asmenys nebuvo linkę pozuoti bendroms fotografijoms, tik išskirtinėmis progomis – pavyzdžiui, per vestuves, tačiau pozuodavo tik su jaunikiu arba jaunąja, o ne su kitais grupuotės nariais. Fotografuodamiesi slėpdavo prabangius juvelyrikos dirbinius, laikrodžius. Buvo vengiama viešai demonstruoti prabangą, o tai darančius lyderiai bausdavo.

Ar šios grupuotės nariai minimi prisidėję prie nužudymų, žmonių suluošinimo?

  • Yra pareikšti įtarimai dėl savo ONG narių sunkaus sveikatos sutrikdymo, dėl pasikėsinimo nužudyti savus, taip pat ir dėl savų nužudymo. ONG nariai gaudavo nurodymus susidoroti su neįtikusiais arba išdavusiais grupuotės nariais. Buvę draugai suluošindavo mušdami ar apšaudydami iki tol buvusius lojalius asmenis.

Kalbama, kad tai viena daugiausia narių turėjusių Lietuvos ONG. Kiek Kamuolinių nusikalstamoje organizacijoje buvo žmonių?

  • Ikiteisminiame tyrime įtarimai pareikšti beveik 100 asmenų. Turimais duomenimis, su nusikalstamu susivienijimu siejamų asmenų skaičius yra dar didesnis, tačiau dėl įvykdytų nusikalstamų veikų senaties termino, nepakankamų duomenų įtarimams pareikšti, mažareikšmių nusikalstamų veikų, asmenų pasitraukimo iš nusikalstamo susivienijimo ar jų mirties atvejų įtarimai likusiems asmenims nėra pareikšti. ONG narių skaičius gerokai viršijo 100 asmenų.

Kokia gaujos vyrų psichologija, tarpusavio bendravimo papročiai, galbūt jie laikėsi kokių nors nerašytų taisyklių, tradicijų?

  • Esminis dalykas – kad ONG narys, norėdamas palikti Kamuolinių grupuotę ar pereiti į kitą veikiančią gaują, dažniausiai būdavo suluošinamas, stipriai sumušamas. Taip ONG lyderiai sėjo baimę tarp gaujos narių ir palaikė griežtą discipliną. Gaujos nariai, kaip ir kitų grupuočių vyrai, laikėsi kalinimo įstaigose paplitusių nerašytų taisyklių, subkultūros nuostatų ir pan…

Daugiau skaitykite naujausioje Dailiaus Dargio knygoje „Kamuoliniai prie bausmės linijos“.