NEPRAMANYTA JAUSMŲ JUVELYRIKA

Intelektualiai ir skoningai Jonathano Smitho papasakota neišgalvota meilės istorija „Vasara vasarį“ yra tikra atgaiva mylintiems meną, kultūrą ir išliekamosios vertės kūrinius.

Sunku nesižavėti taip elegantiškai užrašytu tekstu, tarsi ritmingu šokio žingsneliu skrodžiančiu mūsų mintis. Santūriai, jusliai, tačiau tvirtai sudėtas pasakojimas knygoje sugula tarsi nepriekaištingai parinkta vyriška eilutė. Kone tapybiškai perteikti solidūs ir orūs knygos personažai, atskleidžia laikmečio grožį, kai emocinė išraiška virsdavo savita meno forma. Tai metas, kai disciplinuotos svajonės ir sutramdytos aistros išsprūsdavo grakščiai sudėliotų pokalbių, jautrių laiškų ir nesusintetintų jausmų šaltiniais.

„Vasara vasarį“ – tai romanas, į kurį norisi pasinerti visa siela ir atsiduoti tam rafinuotam bei subtiliam pasauliui, kuriame užgimsta meno šedevrai ir laikui nepavaldžios poemos. Nėra ko slėpti, pasakojimas priverčia nubraukti ne vieną ašarą, skaudėti širdį ir tarstelėti „ak!“ – deja, mylimųjų svajos neturi šanso išsipildyti.

Tik žmogiškajai dramai nejautrus žmogus gebėtų išlikti šaltas stebėdamas, kaip visuomeninės normos, moralė ir nuosaikumas lemia tragišką trapios, bet taurios meilės būtį. Istorija labiau primena antikinį epą nei faktais paremtą atsiminimą. Nenuostabu, kad tokiai, prieštaringus jausmus keliančiai, magijai negalėjo atsispirti ir garsusis britų režisierius Christopheris Menaulas. Tūkstančius širdžių pavergęs „Forsaitų sagos“ ekranizacija, 2013-taisiais jis griebėsi ir šio, meilės didybe alsuojančio, dviejų žmonių palikimo.

Perskaičius kūrinį, belieka sutikti su britų dienraščiu TIMES, kuris įvardino Jonathaną Smithą, kaip aukščiausios prabos rašytoją. Išties, jo darbas – žodžių bei jausmų juvelyrika. Autorius atskleidžia meistriškai nutapytą, jaudinantį bei sukrečiantį, garsios Edvardo laikų menininkų bendruomenės, besimėgaujančios paskutinėmis aukso amžiaus dienomis prieš Pirmąjį pasaulinį karą, paveikslą, kurio centre tarsi ugnyje žūsta dvi mylinčios širdys.