TOP 5 knygos, kurias rekomenduoja Ingrida Šimonytė
Lyderiai skaito daug ir įvairių knygų. Tai faktas! Mes paklausėme ką skaito Ingrida Šimonytė. Čia rasite TOP 5 jos mėgstamiausias knygas. Ką iš šių knygų esate skaitę jūs ir ką rekomenduotumėte kitiems? 🙂 Pasidalinkite komentaruose.
„Daug skaitančiam žmogui sunku išskirti vos penkias mėgstamiausias ar labiausiai sužavėjusias knygas. Galėčiau išskirti tas, kurias pasiimu skaityti, kai niekas kitas nesiskaito“.
Ingrida Šimonytė
Romanas „1984-ieji“ – aktualumo neprarandantis anglų rašytojo Džordžo Orvelo kūrinys.
Buvo laikai, kai ši knyga man atrodė kaip užmarštin išėjusio, bjauraus gyvenimo aidai – visi žino, kokios paralelės sieja siužetą su Sovietų Sąjungos realybe. Tačiau pastarąjį dešimtmetį knygą skaitau tarsi naujomis akimis – matau joje sąsajų su dabartimi daugiau, nei norėčiau matyti.
Švedų rašytojos Astridos Lindgren knyga „Pepė Ilgakojinė“.
Apie Pepę galiu tik pasakyti, kad jeigu galėčiau būti kuo noriu, tai norėčiau būti grupės „Metallicos“ būgininku arba Pepe Ilgakojine. Astrida Lindgren buvo nuostabi savo gebėjimu išlikti atvira nuotykiams ir polėkiui, net kvailiojimui. Aš apskritai nežinau, kiek tokios knygos yra skirtos vaikams, nes mane, tiesą sakant, „Pepė Ilgakojinė“ veža iki šiol.
XX a. rusų literatūros klasikos kūrinys – Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“.
Ši knyga yra kaip matematinė begalybė – intriguojanti, paslaptinga, iki galo nesuvokiama, turinti tik savo ženklą. Lengvai apsvaigsti nuo siužeto linijų ir jų persipynimo, pamiršti, pasimeti. Gal todėl tą knygą kaskart gali skaityti beveik kaip pirmą kartą.
JAV autoriaus Johno Williamso romanas „Stouneris“.
Mane labai jaudina tyras šios knygos liūdesys ir žmogaus moralės svarbos linija joje. Ji padeda, kai apninka eilinis „kodėl aš?“ ir „nebegaliu daugiau“.
Čekų rašytojo J.Hašeko satyrinis romanas-epopėja „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“.
Pirmą kartą skaičiau šią knygą būdama paskutinių klasių moksleivė. Paskaičius pirmuosius puslapius pagalvojau, kad tai visiška nesąmonė, užverčiau ir padėjau į šoną. Antrą kartą šią knygą išsitraukiau jau kai dirbau valstybės tarnyboje, būdama 24-25 m. Tuomet į šią knygą pasižiūrėjau visiškai kitomis akimis. Valstybės tarnyboje yra daug statutinių dalykų ir aš galėjau suvesti glaudžias paraleles su knygos veikėjais. Man tai buvo labai juokinga ir padėjo į viską žvelgti paprasčiau. Pabaigus ją skaityti pagalvojau: kaip dabar prarasti atmintį, kad galėčiau ją perskaityti dar kartą.
Jums taip pat gali patikti
