Tomas Dirgėla savo rašymo studiją įkurdino televizijos bokšte

„Įdomu, ar mano skaitytojai iš tiesų nepradės galvoti, kad esu pasikėlęs?“ – tokia pirmoji mintis šovė rašytojui Tomui Dirgėlai tą akimirką, kai atsisėdo atviroje Vilniaus televizijos bokšto terasoje ir 170 metrų aukštyje nuleido kojas nuo bokšto taurės pakraščio.

Arčiau debesų T. Dirgėla atsidūrė ne šiaip sau, – Vilniaus televizijos bokštas yra dar viena knygos rašymo vieta Tomo kolekcijoje. Ir šįkart ji, žinoma, susijusi su knygos įvykiais. Naujuose T. Dirgėlos sugalvotos A komandos nuotykiuose svarbiausias veiksmas vyks būtent televizijos bokšte.

Vilniaus televizijos bokštas yra dar viena knygos rašymo vieta Tomo kolekcijoje. Ir šįkart ji, žinoma, susijusi su knygos įvykiais. Naujuose T. Dirgėlos sugalvotos A komandos nuotykiuose svarbiausias veiksmas vyks būtent televizijos bokšte.

Knygą išleis leidykla „Alma littera“.

Parduotuvėse, automobilių salonuose ir kitose keistose vietose knygas jau rašęs T. Dirgėla pasakoja šįkart savo skaitytojų paklausęs, kokioje vietoje jiems būtų įdomu pamatyti jį rašantį.

Pasiūlymų rašyti televizijos bokšte buvo gana daug, taigi, rašytojui teko čia įkurti laikiną studiją. Vieta – ypatinga, negali kada panorėjęs ateiti ir su kompiuteriu sėsti prie stalo. „Teko įsliūkinti naktį, kai visi miega ir niekas nemato…“ – juokauja Tomas, kurio darbo stalu laikinai tapo stalelis 68 bokšto aukšte.

Nusprendęs įkvėpti gryno oro, rašytojas išeina į terasą ir žvelgia į apačioje plytintį miestą bei aplinkinius miškus.

Tomas pripažįsta, kad rašyti gali bet kur, o aplink besisukiojantys ir fotografuojantys žmonės netrukdo. „Matyt, esu taip įpratęs, rašyti pradėjau, kai vaikai buvo maži, jie būdavo kartu su manimi namuose ir siautėdavo aplinkui. Taigi, nei žmonės, nei automobiliai, nei prekių prikrautos lentynos manęs netrikdo. Kur kas labiau – tyla. Negalėčiau rašyti bibliotekoje ar darbo kambaryje“, – sako.

Aplinka vaikų rašytoją mažai įkvepia. „Didžiausia mano inspiracija – pakrautas planšetinis kompiuteris ir bent septyni krovikliai, kuriuos visus šiandien palikau namuose“, – juokiasi ką tik nuo bokšto taurės pakraščio nulipęs Tomas.

Sėdėdamas ant krašto, beje, jis nesijuokė, sako, kojos kaip reikiant drebėjusios, nors antrą ir trečią kartą tikrai buvę drąsiau.

Televizijos bokštas – aukščiausia vieta, kurioje Tomas yra rašęs. Lėktuvai, sako, tam reikalui netinka, netgi jų laukiant oro uostuose labiau apima įtampa nei kūrybinis įkvėpimas.

Tomo rašymą stebėjo ir Vilniaus televizijos bokštą lankantys vaikai. Paspausti rašytojui rankos, su juo nusifotografuoti buvo ne mažiau įsimintinas jų išvykos nuotykis. „Vaikai man dažnai sako: „Jūs aukštesnis, nei galėjome įsivaizduoti, o ir jaunesnis atrodote negu nuotraukose“. Bet smagiausia, kad jų rimtus veidus pakeičia šypsena, kai pradedame bendrauti. Vaikai greitai pagauna mano humorą, išlaisvėja, tampa savimi“, – sako bibliotekose populiariausias vaikų rašytojas T. Dirgėla.

Apsikabinimų, šypsenų, komplimentų ir gerų žodžių televizijos bokšto rašymo studijoje netrūksta. „Gana keistas jausmas, kai, baigęs rašyti, keliauji namo, į savo paprastą gyvenimą. Jautiesi tarsi nusileidęs iš padebesų, kur sklando ir gyvena mintys“, – šypsosi rašytojas. Prie kompiuterio palinkusį Tomą bokšte bus galima pamatyti iki birželio 13 dienos.

Nuotrauka T. Juknevičiaus