Romanas apie senąjį Šanchajų: pokalbis su knygos „Paskutinė Šanchajaus rožė“ autore Weina Dai Randel

Weina Dai Randel literatūrinėje scenoje iškilo prieš kurį laiką su dilogija apie pirmąją Kinijos valdovę imperatorę U Dzetian (kin. 武则天, angl. Wu Zetian). 2017 metais laimėjusi prestižinį „Rita Award“ apdovanojimą ir sulaukusi savo romanų vertimų į septynias kalbas, rašytoja grįžta su nauju istoriniu romanu, kurio veiksmas vyksta XX a. penktojo dešimtmečio Šanchajuje. Naujoje knygoje „Paskutinė Šanchajaus rožė“, kurioje autorė lieka ištikima savo pomėgiui kurti stiprius moterų personažus, pasakojama apie naktinio klubo savininkę Aiji Šao, kuri įsimyli žydų pabėgėlį, neseniai atvykusį iš nacistinės Vokietijos. Siejami meilės džiazui, jiedu ilgainiui užmezga uždraustus santykius, o visa tai vystosi vieno nepastoviausių ir įdomiausių Šanchajaus laikotarpių fone. Randel yra pirmoji kinų kilmės amerikiečių rašytoja, prabilusi apie žydų pabėgėlius Šanchajuje, nors žydų autoriai apie šį reiškinį yra parašę dešimtis memuarų, pasakojimų ir romanų. Neseniai kalbėjomės su rašytoja apie tai, kuo Šanchajus yra toks ypatingas ir kodėl ši tema yra svarbi dabar, taip pat apie priežastis, dėl kurių žydai Antrojo pasaulinio karo metais bėgo į Šanchajų, bei apie tai, kuo panašios kinų ir žydų tradicijos.

Rodos, maždaug prieš ketvirtį amžiaus ir Kinijoje, ir JAV tapo populiaru atsigręžti į 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečio Šanchajų. Ar galėtumėte papasakoti, kodėl šis laikotarpis taip traukia ir kuo jis toks ypatingas amerikiečiams ir kinams?

Manau, kad daugelis senojo Šanchajaus aspektų šiandien labai patrauklūs. Nuo XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos iki penktojo dešimtmečio pradžios senasis Šanchajus buvo tapęs modernybės simboliu, maža to, tas laikotarpis apibrėžia ir tai, koks Šanchajus yra dabar. Šanchajuje buvo juntama didelė Vakarų įtaka, ypač muzikai, kuri reikšmingą vietą užima ir „Paskutinėje Šanchajaus rožėje“. Ar žinojote, kad Kinijos popmuzika gimė Šanchajuje?

Nežinojau, bet tai, regis, visai logiška – juk prieš ne vieną dešimtmetį Honkonge daugelis populiarių dainų buvo dainuojamos mandarinų, o ne ten paplitusia Kantono kinų kalba.

Iš pradžių to nežinojau ir visad maniau, kad Honkongo muzika atsirado pirmiau. Šanchajaus popmuzika užgimė iš meilės amerikietiškam džiazui. Per Didžiąją depresiją daugelis amerikiečių džiazo muzikantų negalėjo rasti darbo Čikagoje ir Niujorke, tad keliavo į Šanchajų. 1934-aisiais čia atvykęs trimitininkas Buckas Claytonas ėmė bendradarbiauti su labai populiariu kinų muzikantu Li Dzinhui, laikomu populiariosios kinų muzikos tėvu. Li sukūrė naują muzikos srovę, vadinamąją shi dai qu, – epochos muziką, – kuri šiandien išgyvena atgimimą. Šio stiliaus dainos skamba filme „Meilės laukimas“ (2000). Ir jei žiūrėsite filmą „Pasakiškai turtingi“ (2018), jas taip pat išgirsite. Mano knygos „Paskutinė Šanchajaus rožė“ pavadinimą įkvėpė viena garsiųjų Li Dzinhui dainų. Deja, negalėjau panaudoti jo dainos žodžių, nes įsigyti tam teises būtų labai brangu, tad knygai dainos žodžius sukūriau pati.

Tuo laikotarpiu Šanchajuje vyko ir literatūros renesansas – daugelis poetų ir rašytojų namuose rengdavo privačius skaitymus, kuriuos globojo tokie kinų šviesuoliai, kaip Liu Siunas, Šao Sinmajus, Siu Džimo, Lin Jutangas ir daugelis kitų. Čia dalyvaudavo ir Vakarų universitetų absolventai, būdavo diskutuojama apie tradicijas ir vakarietišką mintį. Šie rašytojai sukūrė daug įsimintinų istorijų ir paveikių esė, įkvėpusių tuometines pasipriešinimo sroves. Tos esė yra ir šiandien skaitomos bei studijuojamos mokyklose. Net ir aš, kai dar lankiau mokyklą Kinijoje, jas nagrinėdavau.

Senajame Šanchajuje klestėjo ir mados pramonė. Moterys dėvėdavo prigludusias sukneles, vadinamas qipao, kurios buvo stilingos, pasiūtos meistriškai iš išskirtinio audinio, paryškinančio moterišką figūrą. Qipao tebėra senojo Šanchajaus tradicinio kinų aprangos stiliaus simbolis. Dar vienas senojo Šanchajaus išskirtinumas buvo tai, kad moterys iš tiesų galėdavo dirbti. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje JAV moterims paprastai nebūdavo leidžiama dirbti, tačiau Šanchajuje moterys įsidarbindavo kalendorių mergaitėmis, šokėjomis naktiniuose klubuose, ar pozuodavo cigarų ir viskio reklamoms.

Manau, kad amerikiečiams ir europiečiams Šanchajus, kaip pramogų miestas, kelia malonius prisiminimus. Neoninės naktinių klubų šviesos jame mirgėdavo kiaurą naktį. Vienas tokių yra ir knygoje „Paskutinė Šanchajaus rožė“ aprašomas naktinis klubas. Prašmatniuose viešbučiuose ir apartamentuose ant plytelėmis išklotų grindų būdavo patiesti prabangūs persiški kilimai, o seksualiais drabužiais apsitaisiusios grakščios rusų šokėjos šokdavo baletą ir kankaną. Turtingi verslininkai rūkydavo cigarus ir statydavo už žirgus hipodrome. Tokie garsiausi to meto filmai, kaip „Šanchajaus ekspresas“ ir „Vėjo nublokšti“, į kino teatrus pritraukdavo marias žiūrovų. Amerikiečiai, rusai ir europiečiai čia gyveno karališkai, buvo liaupsinami kaip didžiausi meistrai, o jų verslai priimami išskėstomis rankomis. Šanchajus buvo tapęs namais daugeliui rašytojų, poetų, architektų, bankininkų, opijaus prekeivių, šnipų ir tarptautinių nusikaltėlių.

Nuostabu, kad jūs viską taip vaizdžiai aprašote savo knygoje – tai mums atskleidžia puikų to meto vaizdą. Knygos pabaigoje pateikiate skaitinių sąrašą tiems, kurie norėtų sužinoti daugiau apie šį istorinį laikotarpį. Pastebėjau, kad sąraše nėra kinų ar kinų kilmės amerikiečių autorių, kurie rašytų apie Šanchajaus žydų pabėgėlius. Esate vienintelė tai aprašiusi kinų kilmės amerikiečių rašytoja. Kaip manote, kodėl reikėjo taip ilgai to laukti ir ar šia tema yra knygų kinų kalba?

Kinų kilmės amerikiečiai ir kinų kilmės kanadiečiai yra parengę daug akademinių darbų, kuriuose tyrinėjamas Šanchajaus žydų pabėgėlių gyvenimas, bet tik nedaugelis jų yra pakankamos apimties, kad įgytų knygos pavidalą. Žinoma, daug kinų rašytojų, pavyzdžiui Nobelio premijos laureatas Mo Janis, yra vaizdavę savo kovas japonų okupacijos metais. Tačiau Kinijoje po Antrojo pasaulinio karo kilo pilietinis karas, o po jo dešimtmetį truko Kultūrinė revoliucija. Daugelis rašytojų ir poetų dešimčiai metų buvo išsiųsti į perauklėjimo stovyklas, ir grįžę jie rašė apie savo patirtis – tokie kūriniai vadinti „randų literatūra“. Tad žydų pabėgėlių istorija Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu buvo tiesiog kažin kaip pražiūrėta.

Labai įdomu, nes per pastaruosius porą dešimtmečių pasirodė daugiau knygų šia tema, o tai, regis, atitinka didėjančią literatūros apie 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečio Šanchajų paklausą. Kuo žydų pabėgėlių istorija tokia įdomi? Šanchajus buvo viena iš nedaugelio vietų visame pasaulyje, kur žydai buvo priimami be dokumentų. 1933–1941 m. laikotarpiu jų buvo priglausta veikiausiai iki 24 tūkstančių. Nors, žinoma, kitos šalys jų įsileido daugiau.

Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad 5-ojo dešimtmečio Kinija daugeliui europiečių buvo svetima žemė. Kinai turėjo kitokius papročius, kitokius veido bruožus ir kalbėjo kitomis kalbomis. Daugeliui europiečių Šanchajus buvo visiškai nepažįstamas kraštas, o žydų pabėgėliams – lyg paskutinis šiaudas.

Bet pažiūrėkite, kaip jie buvo priimti! Manau, tai visiškai unikalus dalykas. Europoje žydai buvo persekiojami ir dehumanizuojami, o Šanchajuje jie niekada nesusidūrė su panašiomis grėsmėmis. Galima teigti, kad tarp kinų nebuvo antisemitizmo apraiškų (nors jos buvo juntamos tarp Šanchajaus britų ir vokiečių). Ir šitai labai susiję su kinų kultūra. Konfucianizmas buvo daugelio išsilavinusių kinų išpažįstama filosofija, skatinanti toleranciją. Be to, daugelis mažiau išsilavinusių vyrų ir moterų išpažino daoizmą ir budizmą, kuriuose ypač vertinama taika ir kitų žmonių priėmimas. Per visą Kinijos istoriją, iš dinastijos į dinastiją, vyravo kultūra, kurioje svetimšaliai ir kitataučiai buvo įtraukiami ir integruojami į kinų kultūrinį audinį. O kur dar faktas, kad daugelis kinų apskritai vargu ar pajėgė įžvelgti skirtumą tarp judaizmo, krikščionybės ar katalikybės. Dėl patirties, įgytos per Opijaus karus, visi svetimšaliai jiems atrodė kaip įsiveržėliai.

Tuo metu aš dar nebuvau gimusi, bet galiu papasakoti istoriją, kurią sužinojau mokydamasi koledže, įsikūrusiame netoli buvusio Šanchajaus žydų geto. Po Perl Harboro žydų pabėgėliai buvo uždaryti šiame gete, kurį griežtai prižiūrėjo japonai. Jie negalėdavo išvykti iš geto teritorijos, negaudavo maisto ir ištisas dienas badaudavo. Norėdami padėti žydams, Šanchajaus vietiniai numesdavo duonos kepalų gatvėje, nes patekti į getą negalėdavo. Iš mano romano sužinosite, kad vietiniai Šanchajaus gyventojai japonų okupacijos metais irgi skurdo, bet vis tiek stengėsi padėti pabėgėliams. Dabar šių pasakojimų tikrumo turbūt nebepatikrinsime, bet nė vienas žydų pabėgėlis, parašęs atsiminimus, to nepaneigė. Priešingai, žydų pabėgėliai su malonumu prisiminė, kaip darniai jie sugyvendavo su vietiniais ir kaip užmegzdavo su jais draugystes. Jie aprašė, kaip būdavo kviečiami į svečius valgyti koldūnų su sojų padažu, dalijosi prisiminimais apie mažytę žydų bendruomenę, vadinamą Mažąja Viena, su vokiškais laikraščiais, nuolat atnaujinamais teatro pasirodymais ir kavinėmis.

Taigi, manau, kad faktas, jog Šanchajaus žydai išliko, be kita ko, liudija ir tai, kad mes, būdami skirtingų rasių, galime pergalingai įveikti karą ir nelaimes.

Jūs pati, būdama kinų kilmės, esate ištekėjusi už žydo. Kai susipažinote ir ištekėjote už savo vyro, kokius kultūrinius skirtumus, – kalbant veikiau apie žydiškumą, o ne tik apie amerikietiškumą, – pajutote? Ir kokie panašumai jus labiausiai nustebino?

Per savo vestuves sudaužėme taurę – tai žydų paprotys, bet tada dar nežinojau, ką jis reiškia. Mūsų meilės istorija buvo kiek netradicinė ir kartu amerikietiška. Susipažinome dirbdami Šanchajuje, o vėliau skridome į Las Vegasą susituokti – vestuvių ceremonija buvo paprasta, dalyvavo gal dešimt žmonių. Nei mano tėvų, nei giminaičių šventėje nebuvo. Kalbant apie kinų ir žydų kultūras, abu labai vertiname išsilavinimą. Taip pat manau, kad ir kinai, ir žydai vertina labai stiprius šeimos ryšius.

Tikrai! Daugelio mūsų švenčių ašimi tampa maistas – tai ir žydų Sukotas, ir kinų rudens vidurio šventė, ir žydų Roš ha-šana, ir kinų naujieji metai, ir Pascha.

Mes turime ir ypatingų švenčių savo protėviams prisiminti. Kinai turi Čingming šventę, kai šeimos tvarko savo protėvių kapus ir degina smilkalus, o jūs uždegate žvakes ir pagerbiate brangiausių žmonių atminimą per jų mirties metines Jarcait (Yahrzeit).

Niekada nepagalvojau, kad žydų Jarcait ir kinų Čingming šventė turi panašumų, bet jūs visiškai teisi. Bet grįžkime prie jūsų romano: man labai patiko, kad į jį įtraukėte tiek daug istorinių asmenybių. Esate istorinės grožinės literatūros meistrė, o kai į pasakojimą įtraukiate tikrų istorinių asmenybių, jis tampa daug įdomesnis. Kaip sužinojote apie tokius žmones kaip Viktoras Sasūnas, Šao Sinmajus, jo žmona Šeng Peiju, Emilė Han, Ailina Čeng ir Lora Margolis?

Pradėjau nuo Šao Sinmajaus ir sužinojau, kad jis turėjo šešis brolius ir seseris. Taip pat – tetą Šeng Aiji, kuri buvo pirmoji moteris verslininkė Kinijoje ir knygoje aprašyto naktinio klubo savininkė. Dėl šios priežasties Aiji tapo pagrindine mano knygos veikėja. Iš tikrųjų nežinau, koks buvo Sinmajaus jauniausios sesers vardas, todėl istorinė asmenybė, kuria rėmiausi, buvo Šeng Aiji, Sinmajaus teta, susijusi ir su Peiju gimine. Šeng Aiji taip pat buvo ponios Čiang Kaišek draugė ir vos netapo jos svaine.

Žvelgiant į Šanchajaus panoramą, Viktoro Sasūno šešėlis pastebimas visur. Jo viešbutyje „Peace“ apsistodavo daugelis žymių politikų ir turtuolių. Prieš kelerius metus lankiausi šiame viešbutyje ir virš vieno įėjimų pastebėjau akmenyje iškaltą užrašą „Sassoon House“. Buvau priblokšta. Sasūnui Šanchajuje priklausė aštuoniolika tūkstančių nekilnojamojo turto objektų. Šį žmogų sunku apibūdinti – jo šeima prekiavo opijumi ir tokiu būdu jis įgijo turtus, o jūs juk žinote, koks buvo kinų požiūris į opijų. Bet jis labai padėjo žydų pabėgėliams, atvykusiems į Šanchajų. Viktoras Sasūnas skyrė jiems visą jam priklausiusio pastato „Embankment House“ aukštą. Taip pat davė jiems pinigų, kad jie galėtų pradėti savo verslus, iš viso apie penkiasdešimt tūkstančių JAV dolerių. Tais laikais tai buvo dideli pinigai.

Lora Margolis Šanchajuje vadovavo Jungtiniam paramos komitetui (angl. Joint Distribution Committee), kuris padėjo žydų pabėgėliams. Kai japonai ją suėmė ir norėjo išsiųsti į karo belaisvių stovyklą Šanchajaus Pudongo rajone, savo turėtus laiškus ji paslėpė apatiniuose. Pamaniau, kad tai buvo nepaprastai drąsu ir kad ji privalo pasirodyti ir mano knygoje.

Ir pabaigai gal pakalbėkim apie filmus? Rytų Azijoje ir JAV yra sukurtas ne vienas filmas apie 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečio Šanchajų. Amerikoje kai kurie iš jų, kaip antai „Baltoji grafienė“, „Šanchajus“, „Šanchajaus bučinys“, sulaukė stulbinamos sėkmės, bet ir filmai kinų kalba, tokie kaip „Raudonoji rožė, baltoji rožė“ (1995) pagal Ailinos Čeng knygą, ir kai kurie Džango Imou filmai, tarkim, „Gyventi“ (1994) ar „Šanchajaus triada“ (1995) irgi pasirodė ganėtinai gerai. Jei tektų atlikti savo romano ekranizacijos aktorių atranką, ką pasirinktumėte pagrindinių veikėjų vaidmenims?

Ką tik pabaigėme audioknygos skaitovų atranką, tai kainavo daug nervų, bet buvo labai įdomu. Būtų nepaprastai smagu, jei mano knyga taptų filmu ir kad Kevinas Kwanas jį prodiusuotų. Manau, jis puikiai padirbėjo su „Pasakiškai turtingi“ (2018) ir suteikė jam senojo Šanchajaus kolorito. Engas Li – pirma mintis, ateinanti man į galvą, nes jis ekranizavo Ailinos Čeng apsakymą „Geismas, įspėjimas“ (2007). Tik mano vyras jo vis nepažiūri – sako, kad tai pornografija.

Kažkuria prasme taip, bet turbūt tai filmas, kurį amerikiečių auditorija geriausiai žino iš visų Ailinos Čeng ekranizuotų kūrinių!

Dar jo nemačiau, bet manau, kad Engas Li puikiai tiktų režisuoti filmą pagal mano knygą. Arba Chloja Džao. Ir, žinoma, į galvą ateina Džangas Imou, kuris apie Šanchajų gali puikiausiai sukurti bet ką. Kalbant apie pagrindinius vyrų ir moterų vaidmenis, sunku pasakyti – mano žinios apie kino žvaigždes turi šiokių tokių spragų. Paprastai televizijos nežiūriu. Manau, tam tiktų bet kuris žydų kilmės amerikiečių aktorius ir azijiečių kilmės amerikiečių aktorė.

Interviu parengė Susan Blumberg-Kason, 2022 m. sausis
Iš anglų k. vertė Laura Ivoškienė