Tinklaraštininkė Patricija iš book.duo: geriausios 2022-ųjų metų knygos

Dar vieni metai prabėgo, dar viena proga susiskaičiuoti viščiukus. Per 2022-uosius perskaičiau daugiau nei 150 knygų ir kėliau sau įvairius skaitymo tikslus – daugiau klasikos, daugiau negrožinių kūrinių ir daugiau feministinės literatūros. Visi šie tikslai, netyčia ir neplanuojant, tobulai atsispindi ir metų tope. Belieka sugalvoti, kokių iššūkių reikės prisigalvoti 2023-iems!

https://www.instagram.com/book.duo/

Knygas, patekusias į mano šių metų mėgstamiausiųjų sąrašą, pateikiu ne konkrečia „nuo geriausios, iki mažiau geros“ tvarka, nes toks sąrašas, manau, būtų neįmanomas, vertinant žanrų skirtingumą ir pačių knygų įvairialypumą. Todėl tebūnie tiesiog puikių knygų dešimtukas.

Joyce Carol Oates – Mes – Malveiniai

Kokia skausmingai graži knyga. Viena tų, ilgų, kur kiekvieną veikėją pažįsti iš visokiausių pusių ir galiausiai kiekvieną savaip prisijaukini – netobulą, gal net visai nemielą, bet tiek pat artimą, kiek savos šeimos narys. Ir tiek pat po to, kai kartu 600 puslapių praleidai, mylimą ir saugomą. Jau seniai man nebuvo taip, kad net raidžių per ašaras nematyčiau – jei vietomis tik elegantiškai ritosi, tai į galą jau tiesiog kūkčiojau į megztinio atlapą.

Retai kada taip nutinka, kad ilga knyga man neprailgsta. Bet čia tiesiog leidausi nešama istorijos, skaitant iki tobulumo nugludintą Oates tekstą, elegantiškai ir skoningai išverstą Ievos Sidaravičiūtės. Iki tol dviems skaitytoms Oates knygoms turėjau priekaištų, o prieš šitą tiesiog lenkiu galvą. Viskuo iki smulkmenų patikėjau, visus veikėjus savaip pamilau ir tikrai prie šitos knygos dar sugrįšiu – truputį mazochistiškai, truputį pavydžiai, puikiai suvokiant, kad kai kuriems – kalbu ir apie autorę, ir apie vertėją – buvo drebtelėta tiek talento.

Jean Paul Didierlaurent – Skaitovas 6.27 val.

Tokio gėrio, grožio ir melancholiškumo kūrinys, kad net nujausdama, kad bus gerai, nemaniau, kad bus šitaip gerai. Vien gėrio ir grožio man nėra gana, o čia su kaupu gavau ir originalumo – Džiuzepės istorija su kojomis ir knygomis yra toooookio kietumo, kad įsivaizduoju, koks geras čia gautųsi filmas – toks biškį Kino Pavasario, biškį Scanoramos, čiut nepatogus, bet vis tiek nuteikiantis kažkaip šviesiai, atsargiai optimistiškai. Puikiai galėjau suprasti absoliutų šleikštulį, kurį jaučia pagrindinis veikėjas, kasdien naikindamas knygas – tam, kad gimtų naujos, kurios ir vėl apsuks gyvenimo ratą ir bus metamos į prarają.

Negi yra kas už knygą šventesnio? Ir to šventumo, gal net sakralumo, Skaitove nepaprastai daug, bet jis toks nepretenzingas, toks subtilus, nenervinantis, be didaktikos, bet labai žmogiškai.

Edith Wharton – Linksmybės namai

Skaitydama pagavau save fotkinančią TIEK citatų, kiek įprastai nesivarginu. Toks čia kalbos grožis, kad nežinau, kaip iki šiol nebuvo išversta lietuviškai, o aš džiaugiuosi, kad apie snobus ir pasipūtėlius, užknisančius ir neįdomius, kažkas sugeba rašyti be patoso, tačiau su neįtikėtinu gyliu, išmintimi, intelektualumu ir milžiniškais literatūriniais užmojais. Tikrai knyga ne greito skaitymo ir sakiniai kartais ne dviaukščiai, o septynaukščiai, vieni tų, kur pabaigęs pamiršai, nuo ko pradėjai, bet skaitant bus galima pasigėrėti ir nuostabiu Emilijos Grigulaitės vertimu, ir prisiminti, kodėl vertingiausia klasika aktualiai skamba tiek prieš šimtą metų, tiek dabar. Tikras perlas.

Stephen King – Skirtingi metų laikai

Čia toks rinkinys, kurį galima duoti Kingo dar nedegustavusiems, arba kada nusivylusiems – nors autoriaus žodyje karalius kuklinasi, man tai atrodo kaip rimtas užmojis į didžiąją amerikietišką literatūrą – čia ir (už)augimo skausmai, ir gyvenimiškojo atpirkimo, ir absoliutaus užsispyrimo bei tikėjimo pasakojimai. Kelios užuominos į šį tą mistiško, bet net ir tai gyvenimiška.

Laiškas ištikimam skaitytojui, Kingo jau tapęs tradicija, tobulai papildo kiekvieną istoriją ir jų visumą – ir kas kartą atrodo kaip nuoširdus pokalbis, kurio niekada neturėsiu, bet kiekvieną žodį vertinu ir branginu. Jis padeda suprasti Kingo vietą – tiek savo paties pasiskirtą, tiek skaitytojų nulemtą. Padeda suvokti šios knygos iššūkius ir tai, kad net karaliams vis dar tenka kovoti dėl to, kuo jie tiki. Ačiū už tą žinojimą, ko ištikimam skaitytojui visgi reikia, net jei dar pats nesuprato – čia Kingas pačiame įspūdingume, aukštumoje, netgi literatūrinėje, čia puikus vertimas ir toks rinkinys, kuris nežinau, kaip galėtų neįeiti į literatūros istoriją. 

Rimantas Kmita – Ugnies giesmės

Bepigu rašyti apie tuos, kurių jau niekas nebepažįsta, niekas nebesutiks, niekas asmeniškai nebepamena. Bet koks sunkus darbas aprašinėti genijus – tikrus ar save karūnavusius – o ypač tokius artimus, savus – nes lietuviai, nes vis dar atmintyse gyvi. Ir nebūtinai gražiai, ir nebūtinai patogiai. Ir Kmita padaro būtent tai, kuo žavėtis galima labiausiai – aprėpia gražiausias ir pikčiausias Gedos puses. Sunku aprėpti visus jo neurotiškos asmenybės atspalvius, tačiau Kmita neaukština ir už kiekvieną pagyrą skiria penkiagubai kritikos. Vienu metu autorius ir jaučiamas, ir atsitraukęs, bet man visada patinka jį jausti labiau, nei kad menkiau. Ir ačiū Dievui (ne, tiesiog Kmitai), kad tekstas nėra tik datų ir faktų rinkinys, kaip kad kartais nutinka, kai leidžiami moksliniai darbai.

Eve Ensler – Atsiprašymas

Aš net nežinau, ar kvėpavau skaitydama. Kaip pradėjau, taip ir pasinėriau, be atokvėpio, kaip į monologą, kurį išklausyti privalome – ar patogu, ar nelabai – ne dėl mūsų čia susirinkom. Gal skamba mazochistiškai, bet tikiu ratu, kuris užsisuka, kai skausmu pasidalini, todėl priimu tai beveik kaip dovaną. Duodi naštą palaikyti kitiems – man belieka melsti, kad nuo to autorei tapo nors kiek lengviau.

Knyga, tiek puikiai parašyta, tiek puikiai išversta, galėjo tapti nuostabiu romanu, tačiau neabejoju, kad autorei tiek laiko praleisti su tokiu skriaudų skrodimu, būtų beveik nepakeliama. O ir šio laiško, tokio reikalingo, tokio gydančio, absoliučiai pakanka pilnam užtaisui. O jis nėra vienasluoksnis. Nėra vien purvinas ir nykus – čia tikrai galima pajausti visą emocijų puokštę, nes dažnai trauma nėra nei vienareikšmė, nei vienajausmė – joje persipina ir tikros, geros, nuoširdžios emocijos – meilė, prisirišimas, tikėjimas, džiaugsmas, viltis. Tuo šis laiškas tampa tik dar paveikesniu, todėl tik dar giliau pjauna.

Clare Chambers – Maži malonumai

Autorė rašo taip sklandžiai, kad net absoliučią buitinę kasdienybę pateikia su magišku lengvumu. Ir tikrai, knyga lengva – apie sunkius dalykus, tačiau įgudusio šokėjo žingsniu dėliojant kojas – įtari, kad puantuose sunkiasi kraujas, kad nagai lūžta, raumenys dega, bet žiūrėti vis tiek gražu, jei tik pajėgi užsimiršti. Ji ypatinga, ji nuostabiai Gabrielės Šilobritaitės išversta.

Čia tokie išvystyti veikėjai, toks žodžių baletas, toks atmosferiškumas, taip tobulai kuriama aplinka, laikmetis, jausmas, kad nežinau, kam šios knygos nerekomenduočiau. Gal absoliutiems netikėtojams? Kurie negali, o gal nenori tikėti niekuo? Bet ne, rekomenduoju ir jiems. Jie ras papildomų įrodymų, kodėl tikėti – visiškai neverta. Sakiau gi, kad knyga – magiška.

Sally Rooney – Gražus pasauli, kurgi tu

Kaip priklauso Rooney, gali kuo nors čia apkaltinti kiekvieną, o traumuoti visi ir visaip – tikra skausmų, sutrikimų ir vidinių demonų puokštė. Tik kad šį kartą, ne taip, kaip su Normaliais žmonėmis, jau negalima būtų sakyti, kad veikėjai nesikalba – beveik vien tą jie čia ir daro. Na, dar mylisi. Tik įspėju, jei smulkmeniški aprašymai jums nepatogūs. Prie pasakojimo stiliaus reikia įprasti, o skaitinys, neleiskit viršeliui jūsų apgauti, toli gražu ne vasariškas, susikaupimo reikalaujantis, bet visapusiškai įdomus.

Įsivaizduoju, kad daug kam knyga pasirodys pretenzinga, ištęsta, nuobodi ar apie nieką. Suprantu. Bet man buvo taip arti širdies, kad net sunku kvėpuoti – savo amžinu klausimų pergromuliavimu, keistais sprendimais, žmonių (ne)prisileidimu, per greitu ar per lėtu įsimylėjimu, negalėjimu apsispręsti, išsirinkti, susivokti.

Peter Swanson – Aštuonios tobulos žmogžudystės

Vengiu detektyvų, bet čia nebuvo pagrindinio dalyko, kuris mane dažniausiai juose ir erzina – detektyvo. Kitaip tariant – policijos darbo ir tyrimo. Dažniausiai jie neatitinka tikrovės, tenka skaityt kaip ten kažkas per daug geria ir per mažai miega. To pasitaikė ir šioje knygoje, bet pagrindinis veikėjas, detektyvus perpratęs tik per knygas, man nepaprastai patiko – mėgavausi būdama jo galvoje, su juo leisdama laiką ir sekdama minčių giją. Jis protingas, bet ne genijus, jis įdomus, bet ne charizmatiškiausias žavuolis.

Jis turi minusų, žinoma, bet jo gyvenimas įdomus, o klišės, kiek tokių buvo, neerzina, nes visgi apgalvotos joms aplinkybės, kurios klišes perkelia į ne tokią joms įprastą aplinką – galiausiai, pati atmosfera tokia žavi, nepaisant žudymų, kad net užsimiršti, kad žmonės miršta. O geriausia dalis, žinoma, yra tai, kad skaitydamas tarsi slampinėji sename knygyne, tokiame a la Mint Vinetu. Apžiūrinėji viršelius, kikeni iš senų ir durnų, uodi tą kvapą, paskaitinėji ištraukas, aplink dar sukinėjasi katinas. Nebūčiau supykusi dėl papildomo šimto puslapių – retai kada taip sakau. O paskutinė pastraipa! Net širdį suspaudė.

Jane Harper – Paklydėlis

Suteikė tiek pat išskirtinio, grynai australietiško, visiškai unikalaus savo vietove ir smėlingomis dykromis skaitymo malonumo. Kalė taip pat gerai, kaip ir „Sausra“, šeimos santykiais ir charakterių niuansais net geriau, giliau, skausmingiau. Lupo sluoksnį po sluoksnio lėtai, tačiau įtraukiančiai, su tokiu pasigėrėtinai gyvu, tikru, žmogišku Eglės Petrauskaitės vertimu, kuris pakylėjo pasakojimą į visai kitą lygį.

Neapsiverstų liežuvis Paklydėlio pavadinti trileriu – tikrai veikiau čia puiki šeimos drama, įtraukianti nuo pat pirmojo puslapio, užliūliuojanti pagarbia gamtos mistikos atmosfera, tokia mums tolima, todėl ir tokia ypatinga. Ir neturiu priekaištų niekam – nei vienam veikėjui, nei vienai emocijai, nei vienam pasirinkimui, nei knygos ilgiui, nei siužetiniams pokyčiams. Jaučiau neįtikėtiną skaitymo malonumą ir už jį esu dėkinga. Knyga įvairiapusiškai puiki – nedaug tokių pasitaiko.

Metai, visai kaip ir geriausios jų knygos, pasitaikė įvairiapusiški ir literatūriškai turtingi. Neišeina visų geriausiųjų sutalpinti į vieną mažutėlytį dešimtuką, bet yra knygų, kurios į jį nepateko, o paminėjimo vis tiek vertos.
Ieškantiems šio to ypač kokybiško (tiek turiniu, tiek vertimu) dar rekomenduoju Ilaria Bernardini „Geros mergaitės“, Akvilinos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodyną“, Undinės Radzevičiūtės „Strekaza“, Maria Turtschaninoff „Maresi“, Slavenka Drakulic „Dora ir Minotauras: Mano gyvenimas su Pikasu“, Kristen Roupenian „Matau, kad nori“, Alice Oseman „Heartstopper“ (net jei, YPAČ JEI, visai kaip aš, esate kvailai įsitikinę, kad su komiksais jums NĖRA pakeliui), Nick Hornby „Tokie, kaip tu“, Naoise Dolan „Įdomūs laikai“, Sue Monk Kidd „Troškimų knyga“, Lars Mytting „Heknių audinys“, Virginia Woolf „Naktis ir diena“.