Tinklaraštininkė Gabrielė iš book.duo: geriausios 2020-ųjų metais perskaitytos istorijos, prie kurių dar norėsis sugrįžti

Apžvelgiant praėjusius metus apima gana dvilypiai jausmai. Visi žinome ir pajautėme, kokie metai buvo pilni nerimo ir nežinomybės, tačiau turbūt kiekvienas savaip ieškojome nuo viso to pabėgimo. Man juo vienareikšmiškai tapo knygos. Nėriau į jas stačia galva, taip, kaip nebuvau pasinėrusi jau be galo seniai. Nemaniau, kad vėl taip spalvingai ir įspūdingai atrasiu knygų teikiamą džiaugsmą, tačiau bent už tai praėjusiems metams tikrai galiu padėkoti. Ne tik grįžau prie mėgstamų autorių, bet ir atradau be galo daug naujų simpatijų – kiekvienas atradimo džiaugsmas tapo nedideliu stebuklu. Kiekviena diskusija su knygą skaičiusiais – tam tikra užsimezgusia draugyste. Todėl knygoms esu dėkinga ne tik už jas, bet ir už viską, ką jos nešasi su savimi.

Kad ir kaip sunku išskirti pačias geriausias, įsimintiniausias ir labiausiai palietusias knygas, visgi peržvelgus praėjusių metų skaitinius apima džiugesys ir šiluma. Dėl visų patirtų akimirkų, išgyventų gyvenimų ir aplankytų pasaulių. Kas dar, jei ne knygos, mums gali tai pasiūlyti? Todėl šį dešimtuką sudaro tos knygos, su kuriomis patirtos akimirkos buvo įsimintiniausios. Tos, kurios širdyje išliks dar ilgai. Tos, kurias rekomenduoju visiems, kam tik galiu rekomenduoti. Tos, prie kurių dar sugrįšiu.

1. John Williams „Stouneris“

Tikriausiai širdžiai artimiausia praėjusiais metais skaityta knyga. Stouneris – vienas tų personažų, kuriame atradau be galo daug savęs, kurį supratau, su kuriuo buvo lengva džiaugtis ir liūdėti. Jis nėra iš tų dažnai sutinkamų veikėjų, kurie drąsiai žengia svajonių link, lipa per galvas ar pasiduoda aistroms. Stouneris – veikiau stebėtojas nei veikėjas, klausytojas, o ne kalbėtojas.

Man tai – knyga apie meilę. Visų pirma meilę mokslui, literatūrai, akademinei bendruomenei, universitetui. Meilę kitam žmogui, savo vaikui, aistringą, draugišką meilę, meilę be atsako, išblėsusią, o gal niekada ir nerusenusią meilę. Kūrinys nėra pripildytas įmantrios kalbos, įtampos ar intrigos. Jame vyksta kartu labai nedaug ir tuo pačiu prabėga visas žmogaus gyvenimas. Verčiant puslapius suvoki, kad esi prisirišęs prie visų to gyvenimo dalyvių ir vienaip ar kitaip juos myli, kad nepaisant jų poelgių tau jie vis vien rūpi.

Tai – vieno žmogaus gyvenimo istorija, kartu su savimi nešanti ir visų jo sutiktų žmonių, artimųjų, draugų ir priešų likimus. Viljamo Stounerio kasdienybė iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti niekuo neypatinga ir dažnai netgi liūdna. Iš tiesų, pradėjus skaityti, knyga atrodė slogi. Tačiau netrukus mano požiūris pasikeitė. Galbūt atradau per daug panašumų, o galbūt ta tikra, nenušlifuota, dramos ar intrigų neperkrauta realybė tiesiog kalbėjo pati už save.

2. Trent Dalton „Berniukas nuryja visatą“

Romanas, padedantis pažinti kiek kitokią Australiją – ne tą saulėtą ir nusėtą įdegusių banglentininkų, kokią esame pratę matyti filmuose ar kitose knygose. Ši Australija – tamsi, pavojinga, pilna priklausomybių ir paribiuose gyvenančių žmonių. Ausdamas įvairialypį, kartais net kiek fantastišką pasakojimą, kurio centre atsiduria dviejų brolių, Ilajaus ir Ogasto, santykiai, autorius puikiai atskleidžią trapią savo švelnumu ir rūpesčiu, tačiau be galo tvirtą savo meile šeimos dinamiką. Romane gausu puikaus humoro, komiškų, tačiau puikiai išpildytų personažų, tačiau netrūksta ir išties už širdies griebiančių akimirkų, artimojo ilgesio ir atsakymų į nurimti neduodančius klausimus paieškų.

„Berniukas nuryja visatą“ priminė vaikystėje skaitytas nuotykių knygas – jame galėjai atpažinti ir Oliverį Tvistą, ir šiek tiek Tomo Sojerio, o visa tai persipynė su Australijos nusikalstamuoju pasauliu bei jo realijomis ir nusidažė dar niekur nematytomis spalvomis. Todėl daugiau nei 500 puslapių kūrinys neprailgo, nes jį į priekį vedė sąmojingi dialogai, puikus autoriaus humoro jausmas ir stiprūs veikėjų portretai. Puikus debiutinis romanas, privertęs atkreipti dėmesį į autorių ir sekti tolimesnius jo kūrinius.

3. Fredrik Backman „Lokių miestas“

Sunkiai rasčiau autorių, kuris tokius žmogiškus bei paprastus dalykus sugeba taip tiksliai sudėti į žodžius, kaip tai daro F. Backmanas. Atrodo, kad jis apdovanotas kažkokiu magišku gebėjimu savo kuriamais personažais ir pasakojamomis istorijomis taikyti tiesiai skaitytojui į širdį. Ir net jei veiksmas vyksta atšiauriame Švedijos miestelyje, kur sniego iki kelių, visi apsimuturiavę šalikais ir susidomėję daugiausia ledo rituliu, patikėkit – rasti čia kažką pažįstamo ir artimo galės kiekvienas.

Geriausia kūrinio dalimi tampa veikėjai. F. Backmanas čia ir vėl sužiba – personažų kūrinyje tikrai daug, tačiau kiekvienam jų leidžiama atsiskleisti ir nei vienas jų nėra vienalypis, o jų istorijos susipina be galo organiškai.

Veikėjai čia kilę iš įvairių socialinių sluoksnių, yra įvairių rasių ir turi pačias spalvingiausias istorijas, tačiau ta įvairovė nėra dirbtinė ir toli gražu sukurta ne tik tam, kad autorius galėtų pasigirti, koks yra tolerantiškas. Skaitant autoriaus taip gerai apmąstytus žodžius, kuriuos jis leidžia interpretuoti, juose ieškoti sąsajų ir spėlioti, jautiesi taip, lyg būtum visai šalia vykstančio veiksmo, lyg iš arti matytum veikėjų veidus, jaustum jų prisilietimus bei išgyventum kartu su jais. Be galo kinematografiška knyga. Didžiausios padėkos F. Backmanui ir šios knygos vertėjai Virginijai Jurgaitytei už tai, kad suteikė tokią nepamirštamą patirtį ir padėjo prisiminti, kiek daug galios turi žodžiai. Retokai verkiu skaitydama, tačiau „Lokių miestas“ privertė ašaroti ne kartą.

4. Marina Stepnova „Sodas“

Autorė, kurią pamilau po „Lazario moterų“ ir ta meilę tik užtvirtino naujausias jos romanas „Sodas“. M. Stepnova – visiška žodžio virtuozė, nukelianti į kruopščiai sukurtus pasaulius ir leidžianti nerti į juos stačia galva.

Romane, šokinėjančiame iš vieno laikotarpio į kitą ir be didelių pastangų manevruojančiame per be galo skirtingų veikėjų istorijas, spėji patirti tiek daug. M. Stepnova meistriškai kuria atmosferą, kurioje apsigyveni, pasijauti ne svečias, o visiškai savas, ir kurią skaudu palikti atėjus laikui.

Ji rašo apie laikotarpį, nuo kurio esi visom prasmėm nutolęs, tačiau versdamas knygos puslapius matai dvaro kambarius, lieti dulkėtus paviršius ir užuodi susimaišiusius kvapus. Ir jauti artėjančią audrą. Nepriekaištinga proza autorė tapo veikėjus, ydingus, kartais keliančius pasišlykštėjimą, juoką ar apgailestavimą, stebinančius savo ryžtu, apatiškumu ar savanaudiškumu. Juose atsispindi devyniolikto amžiaus Rusija ir gniuždančios jos taisyklės – ką dėvėti, kaip kalbėti, ko galima siekti, o apie ką geriau net nesvajoti. Ištikimi pavaldiniai, turtingos bibliotekos ir daugybė muslino.

„Sodas“ – sodrus, turtingas pasakojimas, kurį skaitant norisi saugoti kiekvieną žodį. Tai šeimos, skausmo, vienatvės ir vienybės istorija, dvelkianti ta mums visiems puikiai pažįstama ir išsiilgta klasika.

5. J. Coetzee „Nešlovė“

Kūrinys, skaitytojui duodantis kur kas daugiau, nei žada jo anotacija. Vienas iš tų be galo maloniai nustebinusių pasakojimų, palietusių kur kas labiau, nei maniau, kad gali paliesti, išjudinęs kažką, ko nesitikėjau, kad išjudins, ir privertęs ieškoti atsakymų į jame pateikiamus klausimus bei pasikapstyti giliai savyje.

„Nešlovėje“ nebus jokios laimingos pabaigos, jokio sprendimo, jokio tikro susitaikymo ir jokios teisybės. Nebus vienos tiesos, nes niekas niekada nėra juoda balta. Čia kiekvienas pasirenka, kaip tvarkytis su tragedija, kaip malšinti troškulį, kaip numaldyti tą iš vidaus graužiantį balsą, vis kartojantį, kad esi nevertas.

Čia kalbama apie žmonių pasiryžimą ir apie rankų nuleidimą, apie tai, ko verta bijoti ir kam kartais tiesiog reikia pasiduoti. Net jei tai darant plyšta širdis. Tačiau čia neįprastu, gal kartais kiek iškreiptu būdu visgi sugeba kartais prasibrauti meilė. Net jei ji ne tyra, kilni ar visada geranoriška. Čia visko tiek daug, kad negalėčiau net tinkamai sutalpinti į žodžius, nors ir bandau. Todėl verta patirti patiems – malonu ar lengva nebus. Tačiau labai verta.

6. Daphne Du Maurier „Rebeka“

Viena tų klasikos knygų, puikiai atlaikiusių laiko išbandymą ir net ir dabar kelianti šiurpulį. Tačiau įtampa čia kyla ne dėl elementaraus siaubo, kraujo ar išgąsčio, bet dėl meistriškai kuriamos gotikinės atmosferos, to jausmo, kad kažkas neatskleista vis tyko už kampo.

Prabanga dvelkiantis kūrinys, puikiai atskleidžiantis visų turtų ir materialių puošmenų beprasmybę ir už jų slypinčias paslaptis, skausmą ar gėdą. Iki pačių smulkiausių detalių išpildyti veikėjai, dažnai labiau erzinantys nei žavintys, turintys daug ydų, tačiau tuo ir stebuklingi – sukurti visų mėgstamą personažą man visada atrodė kur kas paprasčiau nei tokį, kurio pagrįstai nemėgsti. Galbūt todėl, kad jame atpažįsti ir savo baimes ar nuodėmes.

Šalia naujai užgimusios meilės čia visada šalia žingsniuoja praeities šešėliai, šalia prabangių vakarėlių ir arbatėlės su svečiais – abejonės ir vienatvė. Įtampa išlaikoma viso kūrinio metu ir pabaigoje sprogsta ne ką mažiau įspūdingai, padovanojant skaitytojui nepamirštamą patirtį ir vietos spėlioti.

7. Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 1“

Neatrodo teisinga šį romaną apibūdinti tik kaip knygą, nes tai veikiau visa apimanti patirtis. Tokia, po kurios vis dar sunku atsigauti, nes nesijaučiu iki galo atsisveikinusi su Vernono pasauliu. Kad ir koks jis chaotiškas, purvinas ir pykdantis, nenoriu jo palikti, nors tas noras ir gerokai mazochistiškas. Nenoriu nusisukti ir nebegyventi tame kultūrų, pažiūrų, nuomonių, kvapų ir spalvų katile, į kurį V. Despentes panardina taip meistriškai, natūraliai ir nepamirštamai.

Paryžius čia tampa ekscentriškų, dažnai pykdančių ir erzinančių, kitais kartais – itin artimų personažų susikirtimo tašku. Visiška balsų kakofonija – buvę muzikantai, verslininkai, prasimušti siekiantys jaunuoliai, narkomanai – čia sutiksite įvairiausio plauko žmonių. Jie nefiltruoja to, ką sako, nenugludina minčių pagal šiuolaikinius standartus, kai turėtum niekeno nesupykdyti, todėl skaitytojas stačia galva neria į visa purvą, neapykantą ir liūdesį ir viltį. Ir ta kelionė nepamirštama.

Ir žinoma, vertimas. Paulius Jevsejevas atliko nežmonišką darbą – sugebėjo priversti skaitytoją jausti, kad vertimas yra absoliučiai autentiškas ir nereikalavęs daug pastangų, o tai tik rodo, kad tų pastangų čia įdėta be galo daug. Labai retai pasitaiko tokių tekstų, kurių tiesa ir kalba nė akimirkai neabejoji. Žinau, kad būtent dėl tokio talentingo lietuvių kalbos pasitelkimo istorijai perteikti šis kūrinys dar ilgai nepaliks.

8. Olga Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“

Knyga, peržengianti vieno žanro rėmus. Čia rasite ir nuostabią gamtą bei temas, susijusias su jos išsaugojimu, ir nemažai astrologijos, kuri, net jei ir man pačiai gana svetima, vis vien sugebėjo sužavėti, o taip pat labai daug meilės literatūrai. Prie viso to pridėkime detektyvinę liniją ir nuostabią bei nepamirštamą pagrindinę veikėją Janiną, ir gausime be galo kokybišką ir įsimintiną, o visų svarbiausia, visiškai kitokį romaną – neabejoju, kad nieko panašaus nesat skaitę.

Janina be jokios konkurencijos patenka į mano mėgstamiausių literatūrinių personažų gretas, kadangi autorė kuria ją taip nepriekaištingai ir taikliai, jog nesižavėti neįmanoma. Skaitydama knygą vis svajojau susėsti su šia puikia moterimi prie arbatos ar ko stipresnio ir tiesiog klausytis, nes patikėkit, ji turi labai daug ko papasakoti. Pradedant W. Blake’o kūryba, baigiant įdomybėmis apie dangaus kūnus ir gamtos mums atskleidžiamomis paslaptimis.

Kūrinys, padedantis pabėgti nuo kasdienybės ir kuriam laikui apsigyventi Lenkijos miškuose apsuptam pačių įdomiausių asmenybių. Ne slogus ar sunkus, bet priverčiantis savęs klausinėti kartais nepatogių klausimų. O tuo pačiu pasidžiaugti literatūra, žmonėmis, sužinoti apie astrologiją, nubraukti ašarą ir kartais suokalbiškai kikenti.

9. Yoko Ogawa „Begalinė lygtis“

Nors visada mėgau matematiką ir dažnai dėl to sulaukdavau kreivų žvilgsnių, ypač tapusi filologe, tačiau niekada nesitikėjau, kad kūrinys apie matematiką gali taip paliesti, sujaudinti ir palikti širdyje tokius šiltus jausmus, kokius paliko „Begalinė lygtis“.

Kūrinio siužetas nėra siaubingai įmantrus, jame nėra daug netikėtų posūkių ar įtampos, tačiau aprašomi be galo tyri trijų žmonių santykiai. Japonų literatūrai būdingas minimalizmas pastebimas ir čia – tekstas neperkrautas, jame nėra daug apmąstymų, sakiniai trumpi ir aiškūs, nedaug dviprasmybių, tačiau nepaisant to knyga tikrai sugeba paliesti.

Profesorius – be galo įdomus ir unikalus veikėjas, kurį lengva pamilti, o kartu su juo bent šiek tiek labiau pamilti ir matematiką. Šis mokslas čia nepateikiamas sausai ir nėra persotintas teorija, o ir puikiai susisieja su pasakojama istorija. Užvertusi knygą jaučiau, kad prisirišau prie veikėjų ir su jais skirtis buvo tikrai liūdna, o ir pats skaitinys, iš pradžių atrodęs gana neypatingas ir greitai pasimiršiantis, virto už širdies griebiančia istorija.

10. Michael Cunningham „Tos Valandos“

M. Cunninghamas man – visiškas atradimas. Ši plonytė knyga sugeba savyje sutalpinti turtingas ir be galo įvairialypes trijų moterų istorijas, tai padaryti sklandžiai, jas visas padarant pilnavertėmis asmenybėmis – ne stipriomis ar komplikuotomis moterimis, o tiesiog žmonėmis. Nes kūrinyje į veikėjas nebadoma pirštais ir garsiai neskelbiama, kad štai dabar pasakosime apie depresija sergančią moterį, dabar – apie moterį rašytoją, o dabar – moterį, kuri galbūt žavisi moterimis. Demonstruotis nereikia. Jos visos turi savo balsą, kartais tvirtą, o kartais virpantį ir lūžinėjantį, ir nori būti išgirstos.

Nuostabus stilius, proza čia liejasi taip lengvai, tačiau yra tokia trapi, kiekvieną žodį norisi skaityti dar ir dar kartą, iš naujo jį perprasti ir persvarstyti. Šalia liūdesio, kurio kūrinyje tikrai nemažai, autorius įterpia ir visame tame dažnai taip reikalingo sarkazmo, šalia destruktyvių minčių – švelnumo ir meilės akimirkų. Vienas iš tų romanų, kurie nepalieka dar ilgai, kurį mąstai ir permąstai po savaitės, mėnesio, dviejų. Trijų moterų veidai, jų kvapai ir skoniai išlieka čia pat, arti, o ir turbūt nenorėtum jų taip lengvai atsikratyti, nes kiek čia daug artimo ir savo.

Kalbant apie pažadus – šiems metams jokių konkrečių tikslų neturiu. Tik linkiu sau mažiau lygintis su kitais ir daugiau džiaugtis savo pačios pasiekimais. Mažiau galvoti apie tai, ką turėčiau skaityti, o daugiau apie tai, ką noriu, labiau kliautis nuojauta ir nedvejoti, jei ranka tiesiasi link kurios nors knygos, nes juk visi žinom, kad ta nuojauta retai apgauna. O galiausiai visiems – ir sau, ir jums – linkiu leisti tiesiog būti. Būti kartu su knygomis. Nes taip būti juk smagiausia.

Gabrielė Šilobritaitė, book.duo