Tėvo Stanislovo saulė
Asmenybės

„Tėvo Stanislovo saulė“: apie kunigo R. Mikutavičiaus šmėklą ir užnuodytus saldainius

Tėvas Stanislovas – visiems žinoma, tačiau labai menkai pažįstama asmenybė. Apie jį sklando legendos, pasakojimai perduodami iš lūpų į lūpas, o pagaliau atsiminimai apie šią neeilinę asmenybę sugulė į knygos puslapius. Valentinos Šereikienės „Tėvo Stanislovo saulė“ – tai atsiminimų knyga, lyg iš mažų mozaikos dalelių suformuojanti dvasiškojo Tėvo portretą ir papasakojanti tai, ko niekas iki šiol nežinojo.

Knygoje faktai apie Tėvo Stanislovo gyvenimą persipina su linksmomis, graudžiomis, širdį paliečiančiomis istorijomis. O kai kurios iš jų net ir šiek tiek bauginančios, tokios kaip šioji:

Dotnuvoje sklando legendos apie kunigo R. Mikutavičiaus ir kitus vaiduoklius. Šis sunkiai paaiškinamas įvykis
atsitiko jau palaidojus kunigą Kaune. Tėvas Stanislovas vyko kelioms dienoms į Plungės kunigų seminariją vesti rekolekcijų.

Griežtai prisakė rytais 7.00 val. atrakinti bažnyčią, o vakarais, 19.00 val., užrakinti ir jokiu būdu vakare į ją neiti… Vienuolynas nebuvo rakinamas, tačiau bažnyčią nakčiai rakindavo.Tėvo stanislovo saulė
Šiaip, aišku, ir neitų niekas, bet kai yra draudžiama! Kaipgi neisi? Žinoma, vėlai vakare keli žmonės nuėjo į bažnyčią, užsirakino iš vidaus duris ir ėmė laukti. Prie šoninio altoriaus iš kažkur atsirado porelė jaunuolių – vaikinas ir panelė, jauni, keisti, išbalę ir labai liesi. Lyg ir ne visai realūs. Pastovėjo, pasidairė… Ir tada… dingo.
O tada prasidėjo keisčiausias dalykas. Prie centrinio altoriaus iš kažkur atsirado Ričardas Mikutavičius. Apsirengęs švarkeliu, pilku, lyg ankštoku, išaugtiniu. Jis nusilenkė prieš centrinį altorių. XIX a. tapytame paveiksle vaizduojama klūpanti besimeldžianti Mergelė Marija. Vaiduoklis nekreipė jokio dėmesio į žmones. Tuomet jis pradėjo giedoti Kryžiaus kelius, eidamas per visą bažnyčią prie kiekvienos stoties. Pirmiausia apėjo dešinę pusę, po to – kairę. Apėjo visas 14 stočių. Jo gražų balsą ir giedojimą visi girdėjo ne kartą ir anksčiau. Dotnuvoje tikrai buvo jis! Su savo gražiu balsu, iškila laikysena. O kartu ir negalėjo būti, nes tuo metu jau buvo miręs… Paskui kunigas grįžo prie centrinio altoriaus ir… išnyko. Visi persigando.
Grįžęs iš Telšių, Tėvas Stanislovas labai barė, kad ėjome vakare į bažnyčią. Įvykio liudininkai Tėvui Stanislovui kalbėjo:
– Tėveli, taigi jis miręs?
Tėvas Stanislovas tik pasakė:
– Į bažnyčią daugiau vakare neikit.

Pats Tėvas Stanislovas net kelis kartus buvo netoli mirties – sovietmečiu jį bandė nužudyti užnuodytais saldainiais, pasikėsinimų į vienuolio gyvybę buvo ir daugiau. Apie vieną iš jų knygoje rašoma:

Dotnuvoje vyko vienuolyno atstatymo darbai. Du pastatai, daugybė talkininkų. Tėvas Stanislovas – neįtikėtinai darbštus ir puikai organizuodavo darbus. Vienai poniai, kuri pasiteiravo, kaip jis spėja tiek padaryti, atskleidė sėkmės paslaptį: „Tiesiog reikia būtinai kasdien ką nors padaryti!“
Visi atsimename: būriai žmonių pas jį glaudėsi, atvykdavo padirbėti, paviešėti arba šiaip praleisti laiką. Lankytojų intencijos ir tikslai buvo patys įvairiausi. Buvo atvykęs psichopatas iš Rusijos, kuris tik atvykęs nulėkė Tėvo Stanislovo saulėpas Tėvą Stanislovą ir pradėjo rusiškai šaukti, kad atvažiavo nužudyti vienuolio. Atsinešė kirvį.
Kilo sąmyšis, žmonės išsibarstė, nesusigaudė, kas čia vyksta. Tėvas Stanislovas susikaupė ir labai susidomėjęs įsistebeilijo į tą žmogų. Absoliuti ramybė! Kreipėsi į rusą ir liepė eiti kartu su juo. Paskyrė jam celę pasauliečių korpuse, pirmame aukšte, didelę.
Vėliau buvo kalbama, kad tai iš tikro buvo teistas, o paskui ir gydytas žmogžudys, aukas rinkdavęsis metro stotyse. Aukų buvo daug: vaikų, moterų. Vėliau pripažintas nepakaltinamu ir išleistas į laisvę. Ar atvyko savo iniciatyva, ar buvo pasamdytas – niekas nesiaiškino. Tas žmogus rašė dienoraštį, kuriame aprašinėjo gyvenimą. Asmeninį dienoraštį jis vėliau laikė Tėvo Stanislovo celėje. Bet Tėvas Stanislovas pasirūpino, kad apie tai nebūtų kalbama. O liudininkai, dalyvavę šiame epizode, gyvena ir šiandien!

Knygoje „Tėvo Stanislovo saulė“ daugybė vienas už kitą įdomesnių momentų, leidžiančių iš arčiau pamatyti Tėvo Stanislovo šviesą, suprasti, koks jis buvo savo kasdienėje aplinkoje, kaip gyveno ir kaip gyventi mokė kitus. O pamokyti mus Tėvas Stanislovas vis dar gali – iš knygos puslapių.

Dovilė Remeikaitė

Mėlynos akys, didžiulė meilė knygoms ir dar didesnis noras pasidalinti savo atradimais!