„Jei broliai Coenai kada nors ieškotų medžiagos savo filmams už JAV ribų, šiame romane rastų neišsemiamas galimybes“, – taip romaną „Skerdiko duktė“ pristatė „The New York Times“. Izraelio rašytojui Yanivui Iczkovitsui šios knygos idėją padiktavo nuostaba vartant XIX amžiaus hebrajų ir jidiš laikraščius, kurie tiesiog mirgėte mirgėjo skelbimais – sutuoktinių paliktų žmonų ašarotais pagalbos šauksmais. Romaną „Skerdiko duktė“ lietuviškai išleido BALTO leidybos namai, vertė Kristina Gudelytė-Lasman.

„Visuomet jaučiau, jog mūsų istorijoje kažko trūksta, – viename interviu teigė Yanivas Iczkovitsas. – Nuo vaikystės mokiausi apie biblinius laikus, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų siaubą, Izraelio valstybės sukūrimą. O kas vyko tūkstančius metų tarp biblinių įvykių ir dabarties pasaulio sukrėtimų? Mokėmės, kaip žydai per amžius meldėsi norėdami sugrįžti į gimtąją žemę. Mokėmes, kaip kentėjo nuo žiaurių valdovų ir įvairių suvaržymų. Bet kaip jie gyveno?“ Dar labiau smalsumą žadino artimųjų pasakojimai – autoriaus seneliai kilę iš Rytų Europos, į Izraelį atvykę iš Vengrijos, Rumunijos, tuometinės Čekoslovakijos, vienas senelių išgyvenęs Aušvico siaubą. Žvelgdamas į šimtametes šeimos nuotraukas rašytojas visuomet jautėsi lyg kažką būtų praradęs.

Studijuodamas XIX amžiaus žydų istoriją ir literatūrą Iczkovitsas neturėjo sumanymo parašyti romano. Tačiau į atmintį įsirėžė faktas: to meto žydų laikraščiuose buvo publikuojama daugybė skelbimų, kuriuose moterys bandė ieškoti savo pradingusių sutuoktinių. Paliktos be pragyvenimo šaltinio, su vaikais ir negalinčios pradėti naujo gyvenimo vylėsi taip aptikti savo vyrų pėdsakus – gal kažkas už atlygį praneš matę sutuoktinį.

Kur bėgo vyrai? „XIX amžiaus antroje pusėje pasaulis atsivėre žydų tautybės žmonėms ar, galima sakyti, bendruomenėse užsisklendę žydai tapo atviresni pasauliui“, – paaiškina Iczkovitsas. Vienus viliojo svaigių galimybių žemė Amerika, kitus – istorinė tėvynė Palestina, trečius – greta esantys dideli miestai, tokie kaip Odesa ar Minskas. Tačiau palikti savo bendruomenę ir žengti tokį žingsnį galėjo tik vyrai. O moterys? Jos kantriai laukė šeimos galvų sugrįžimo. Taip skaitant senus skelbimus rašytojui ir kilo idėja parašyti romaną, kurio pagrindinė veikėja – stipri moteris, pasiryžusi nepaisyti to meto normų.

Romanas „Skerdiko duktė“ prasideda, kai įsiūčio apimta Fania Kaizman vidury nakties išlekia iš gimtojo Motalio miestelio Gardino gubernijoje ieškoti ir namo parvesti savo sesers Mendės Špaizman plevėsos vyro, kuris pabėgo į Minską apleidęs žmoną ir du vaikus. Štetle kyla neregėtas sujudimas: juk įprasta, kad iš nykios provincijos sprunka vyrai, bet kur matyta, kad taip kvailai pasielgtų nuolanki sūrininko žmona ir penkių vaikų motina?!

Tačiau Fania nėra nei nuolanki, nei naivi. Ritualinio skerdiko duktė, tėvo išmokyta meistriškai valdyti peilį ir visada turinti jį prie šlaunies, nusprendžia pakovoti už moteris, vyrų paliktas skursti ir lenkti nugaras, kad išmaitintų šeimas. Nors XIX a. Rusijos imperijos keliuose pilna plėšikų, Fania nebijo – ji turi patikimą skerdiko peilį. Be to, prie jos neprašytas prisijungia miestelio atstumtasis – keistuolis keltininkas Žižekas. Kelyje jis tampa tyliu, bet patikimu Fanios sąjungininku neįtikėčiausių įvykių sraute, įtraukiančiame ne tik įvairiausio plauko ekscentrikus, nenaudėlius, bet ir Rusijos armiją bei caro slaptąją policiją.

Savo heroję autorius įkurdino Motalyje – miestelyje dabartinės Baltarusijos teritorijoje, kuris tuomet priklausė Rusijos imperijai. Rašydamas romaną jis net nebrandino minties apsilankyti Baltarusijoje: „Norėjau papasakoti apie prarastą pasaulį pasikliaudamas vaizduote ir pasiremdamas istoriniais šaltiniais. Maniau, jei ten nuvažiuosiu, surasiu visiškai kitokį pasaulį be žydų, štetlų, niekuo neišsiskiriančią Rytų Europos šalį su žydų muziejumi ir nusiaubtomis sinagogomis.“

Tačiau prieš pat priduodamas rankraštį nutarė nuvykti į Baltarusiją ir vietoje patikrinti keletą faktų. „Neturėjau jokių didelių vilčių, – tvirtino interviu. – Žinojau, kad dabarties pasaulis visiškai kitoks nei buvo.“ Motalyje jis paprašė nuvesti prie Jasoldos upės ir apstulbo ant kranto išvydęs seną valtį: tokį vaizdą jis aprašė ir romane. „Tą akimirką pradėjau suprasti, kad galbūt senasis ir dabartiniai pasauliai nėra jau tokie skirtingi? O gal Žižekas iki šiol laukia norinčių persikelti į kitą krantą? Gal kažkur paslėpta ir statinaitė romo?“

Kadaise Motalyje gyveno gausi žydų bendruomenė, šis miestelis garsus tuo, jog jame gimė pirmasis Izraelio prezidentas Chaimas Weizmannas. Iki šiol išlikęs jo gimtasis namas, paverstas muziejumi. Vietos gyventojos pasidalijo su rašytoju vaikystės prisiminimais apie kaimynystėje gyvenusių žydų vestuves, apie išmintingą rabiną, pas kurį eidavo pasitarti ir ne žydai, nepaisydami katalikų kunigo pykčio. „Žmonės gali atsiminti kai kuriuos dalykus, kitus pamiršti, – suprato rašytojas. – Kapinės gali būti prižiūrėtos ar apleistos. Namai gali būti užimti naujų gyventojų ar paversti muziejais. Tačiau išvydus valtį supratau, kad vietos turi savo atmintį. Ir nors dabar nėra Motalyje žydų, iš tiesų jie vis dar tebegyvena“.

Meistriškai parašyta, plačią temų skalę aprėpianti „Skerdiko duktė“ yra šiuolaikinė klasikinės jidiš literatūros interpretacija, kupina tiek mums gerai pažįstamų Rytų Europos, tiek kur kas neįprastesnių žydų papročių ir kasdienybės detalių. „Skerdiko duktė“ Yanivui Iczkovitsui pelnė Ramat Gan ir Agnon premijas, romanas pateko į trumpąjį svarbiausio Izraelio literatūros apdovanojimo – Sapir premijos – finalą ir 2021 m. pagerbtas prestižine britų Wingate premija.

Yaniv Iczkovits

Skerdiko duktė

Jasoldos upė

1

Vargšelė Estera Hirš, mąstė Mendė Špaizman, išsitiesusi ant nugaros ir paskubomis kišdama po čiužiniu suglamžytą skelbimą, išplėštą iš seno Hamagid numerio. Nejau ji iš tikrųjų augina tris sveikus vaikus? Juk pati šitaip sakė. Ir jos kišenėje šimtas penkiasdešimt rublių? Mažų mažiausiai! Tai kurių galų tada šitokia skuba visiems apsigarsinti? Kurių galų prekiauti savo ir savo šeimos garbe? Juk už šitokią sumą vienas juokas nusamdyti gojų seklį, kuris jau netrukus pradėtų lipti jos Meirui Jankelei ant kulnų ir net sapnuose nebeduotų jam ramybės, iškultų visus dantis, tepaliktų vos vieną, kad anas žinotų, kas yra dantų skausmas.

Mendė darsyk atsargiai, kad nepabustų sūnus Jankelė, užsnūdęs jai ant peties, išsitraukė laikraščio skiautę ir nežymiai kilstelėjo galvą, kad išjudintų sustingusį kaklą, kurį duktė Mirlė per miegus aptalžė alkūnėmis. Iš gretimo kambario sklido dusulingas uošvių, tegu jie sulaukia ilgo amželio, alsavimas. Netrukus, atsitokėjo Mendė, teks keltis pakurti krosnį, aprengti niekaip nevaliojančius išsibudinti vaikus ir atnešti jiems po skardinį dubenėlį pieno su saujele speltų. Kaip visada jie ims aikštytis, esą srėbalas trenkia pelėsiais, ir ji nusižeminusi paprašys anytos Rochelės šaukštelio cukraus, tik vieno vienutėlio abiem. Raukšlėto veido Rochelė priekaištingai į ją pašnairakiuos ir pratrūks šaukti: „Nėra cukraus! Nit! Balius baigtas!“ Tiesa, jau po kelių akimirkų išleidusi atodūsį atlyš. Štai šitaip kasryt pro sukąstus dantis atseikimas šaukštelis cukraus.

Ir ką gi tos nelaimėlės Esteros Hirš skelbime ji tokio radusi, kad jau antra savaitė vos ištaikiusi progą jį varto ir iš naujo skaito? Nors ir sunku pripažinti, tas skelbimas jai teikė pasitenkinimą, kaip, beje, ir kiti du, iš ankstesnio Hamagid numerio, – vienas pavadinimu Pagalbos šauksmas, kitas – Didelis prašymas!!! – ir dar dešimtys panašių, diena iš dienos plaukiančių iš atokiausių žydų gyvenviečių. Vyrų paliktos žmonos, gyvanašlės, nelaimių persekiojamos varguolės, tuščių pažadų ir šaradų apkerėtos, o vėliau vyrų pamestos moterys.

Žiūrėk, vienas išdūmęs į Ameriką, di goldene medine, žadėdamas po kiek laiko į Niujorką atsivežti visą šeimyną, kitas išplaukęs į Palestiną kepintis saulėje; trečias pasakęs žmonai traukiantis į miestą mokytis prekybos amato, bet netikėtai galvą jam apsukęs Odesos intelektualų būrelis; tėvas pažadėjęs dukroms pargrįžti su „riebiu kraičiu“, bet lyg perkūnas iš giedro dangaus pasklidę gandai, kad jis „bučiuojantis Kijevo bordelių mezuzas“. Mendė suvokė, kad tik kvailiai gali guostis tuo, esą ir kiti kenčiantys ne mažiau nei jie, bet, kad ir kaip ten būtų, visa tai skaitant sielą užplūsta ramybė ir randasi bendrystės jausmas su visomis tomis nelaimėlėmis, kurioms išpuolė sunki moteriška dalia.

Ne, ji tikrai ne tokia, niekada tokia ir nebus. Kas jau kas, ji tai jau nieku gyvu nedės skelbimo, nepuls aimanuoti bendruomenių viršaičiams ir nepagarsins, kaip atrodo jos Cvi Meiras Špaizmanas, vyras, ne juokais apkartinęs jai gyvenimą. Ne, nieku gyvu ne. Nors ir ilsėjosi, Mendei maudė visą kūną, sakytum, kiaurą naktį būtų dėjusi didžiules pastangas. Iš gretimo kambario tvokstelėjo rūgštus senolių, tebūnie atseikėta jiems sveikatos, prakaito kvapas.

Net ir už uošvių tvaiką ji turinti dėkoti Viešpačiui. Nesvarbu, kad jų troba tik sukiužusi, padūmavusi sutrešusios medienos pirkelė, kurioje viso labo tik du nedideli kambariai ir virtuvėlė. Ką ir kalbėti, juk yra sienos, molinė asla, medinės čerpės ir drūto stiklo langai. Kartais ankštas būstas gali būti tikras išsigelbėjimas, ypač kai visą jį apšildo viena vienintele virtuvėje kūrenama krosnimi. Tiesa, kepti viščiukai čia toli gražu neplaukia, o penktadienio vakarą maltiniai gaminami tik iš menkos žuvelės ir krūvos svogūnų, bet štai barščiai, užkandami juoda duona, srebiami per kiekvienus pietus, ir čiunto troškinys, tegu ir be gabalėlio mėsos, – anokia čia tragedija – garuoja per kiekvieną šabą.

Juk Špaizmanai galėjo nuo Mendės nusigręžti, nes net savo tikro sūnaus Cvi Meiro nepakenčia. Kai dar buvo mažas, tėvas tikėjosi, kad sūnus atneš šeimai šlovę, ir išsiuntė į garsiąją Valažino ješivą, kad šis ten uoliai krimstų mokslus. Tiesa, jau po metų sūnus be užuolankų drėbė tėvams į akis, esą visi ješivos rabinai – apsišaukėliai, ir pats Gaonas būtų jų gėdijęsis.

– Ten tik šutvė veltėdžių, – pareiškė jis. – Veidmainių, kurie tik dedasi dideliais išminčiais.

Cvi Meiras metė Valažino ješivą nusprendęs, kad verčiau jau bus neturtingas prekijas nei Toros išminčius, jei išmintis reiškia tik veidmainystę, godumą ir abejingumą.

Šitaip savo valia jis ir tapo gatvės prekeiviu, bet net ir tada rasdavo priežasčių suversti kaltę kitiems ir nuolat skųstis. Cvi Meiras turėjo keistą įprotį – atvilkęs į turgavietę vežimaitį su prekėmis nesinerdavo iš kailio kviesdamas praeivius pirkti iš jo. Šie, būdavo, pagalvoja: jei jau prekijas nešoka saldės, kodėl turėčiau iš jo pirkti? – ir patraukia savo keliais. Cvi Meiras Špaizmanas, nė piršto nepakrutindamas, ilgai stypsodavo turgavietėje it bendruomenės rabinas, nėmaž neabejodamas, kad žmonės plūste plūs prie jo vežimaičio it prie sinagogos šabo išvakarėse. Tiesa, „maldininkams“ atrodė kitaip, todėl Špaizmanų šeima buvo viena skurdžiausių visame Motalyje. Dar iki Cvi Meirui pradingstant, jie jau buvo spėję pasiekti visišką dugną. Vietoj žvakių degino taukus, maitinosi vien juoda duona ir bulvėmis su lupenomis. Kai bandydama vyrą paprotinti Mendė davė jam keletą patarimų, kaip derėtų prekiauti, šis tik atšovė:

– Kai višta pradeda kudakuoti kaip gaidys, pats metas kirsti jai galvą.

Kitaip tariant, jis bandė pasakyti: Tai visai nesvarbu, viskas Dievo valioje, o mums belieka laukti.

Mendei slėgė krūtinę, darėsi sunku kvėpuoti, vaikai spaudėsi šalia vienintelėje lovoje. Ji tįsojo sustingusi it akmuo, kad šiukštu nepažadintų savo atžalėlių, o jos siela šaukte šaukė: Kas man šitie vaikai?, bet akimoju gėda nusvilino veidą – Apsergėk Viešpatie! Čia gi jos tikras kūnas ir kraujas! Tegu Dangus juos sergsti! – ir pratrūko karštai melstis, kad Aukščiausiasis ir toliau leistų jai naudotis savo kūnu, kad juo uždirbtų vaikams duoną ir jiems būtų prie ko prisiglausti, kad atimtų iš jos tas bedieviškas mintis, kurios stačiai pašėlo galvoje ir jau veržiasi per kraštus nelyg Jasolda pavasarį, kai jos per krantus išsilieję vandenys užtvindo Polesės laukus, ir šie pavirsta tamsiais pelkynais.

Štai ir dar vienas skurdu paženklintas rytas, sukiodamasis prie aušros vartų, jau tykojo jos ir vaikų. Jankelė keliaus į chederį, o Mirlė – pas Goldšmitus į Turgaus gatvę, kurioje tarpsta visi Motalio turčiai. Prabangiuose akmeniniuose namuose abi išsijuosusios šveis grindų plyteles ir šluostys dulkes nuo ponios Goldšmit trijų tūkstančių rublių vertės perlų vėrinio – iš savo skurdaus atpildo tokią sumą jai pavyktų sukaupti nebent per visą gyvenimėlį. Iš Goldšmitų abi patrauks tiesiai pas Tabaksmanus, o iš jų – į karčemą: pasiteiraus, ar ir ten nereikia darbo rankų, o jos savininkas Izraelis Teitas atiduos jai seną Hamagid numerį, kurio seniai niekas nebevarto.

Šluostės ir skudurai, šveitikliai ir kibirai, plytelės ir krosnys, skardiniai dubenys ir kriauklės. Šitaip keliaudamos iš namų į namus jos atgrubusiais nagais drasko laiką, o švaros priemonių kvapas gerte įsigėręs ne tik į odą, bet ir į sielą. Darbai baigiasi tik su saulės laida, kad pakaktų laiko sukaupti jėgų naujai dienai. Ratas užsiveria dar nė neatsidaręs, o Jasoldos vandenys kyla ir liejasi per krantus.

3

Turgavietės pakrašty, šalia Joškės Mendelio prekystalio, Mendė atsisveikino su Fania ir Mirle. Dar matė, kaip šios toldamos krizena, dirsčioja jos pusėn ir vėlei alpsta juokais. Trauk jas devynios, ji tikrai neis mėlyniauti. Ir nuotykių nesivaikys. Ir kur Mendė valiotų nukeliauti per savo šventę? Nebent nuo aguročių iki ridikų prekystalio.

Turgavietė ošte ošė. Aidėjo žmonių ir gyvulių keliamas erzelis. Abipus išdžiūvusios gatvės stūksojo sukrypę mediniai trobesiai. Neramiai mindžikavo galvijai, kaklus tiesė žąsys, sakytum, įspėdamos, kad žnybs kiekvienam, kas tik prie jų prisiartins. Iš rytų atlėkęs vėjas atginė bjaurų tvaiką. Garsiai beriamus žodžius miestelėnai patvirtindavo rankų mostais. Visur aplink vyko sandoriai: vienas trynė rankas, kitas rovėsi plaukus, įtampos pritvinkusiame ore sumišai sklendė pavydas ir sielvartas. Toks jau pasaulio surėdymas.

Stypsodamas už savo „krautuvėlės“, kitaip tariant, medinių karučių, ant kurių pūpsojo visokio plauko niekučiai: pieštukai, vinys, dantų krapštukai, nosinaitės ir galanterijos reikmenys, Joškė Mendelis pro akis nepraleisdavo nė vieno prašalaičio. Visi žinojo, kad Joškės Mendelio rateliuose rasi visko, ko tik nereikia. Štai ir Mendei jau šypso: pro barzdos šabakštyną kyšo ištrupėję dantys, nudrengtas elgetos žiponas, o ant galvos suglamžyta jarmulka.

– Būsiu gerai nugirdęs, ponia Špaizman, kad šiandien tamstos gimtadienis? Jei tai tiesa, sveikinimai! Nejau nepamaloninsi savęs Joškės Mendelio plaukų segtuku? Vos dvi kapeikos, atiduodu už pusę kainos, didžiai dėkingas.

Aplinkui buvo prekiaujama lininėmis suknelėmis, auliniais batais, gaidžiais ir šviežia mėsa, o Joškė Mendelis šiepė jai išgedusius dantis.

Toks tokį pažino. Išėjo Mendė per savo gimimo dieną pasilepinti ir atsidūrė ne kur kitur, o prie Joškės Mendelio karučių, ir štai jis jau dėkoja, nors ji dar nieko iš jo nepirko. Mendė net krūptelėjo, kai jai už nugaros pasigirdo Joškės šūksnis:

– Didžiai dėkingas, sugrįžk vėliau, mane visada čia surasi.

Mendė praėjo pro luftmenš, „oro žmones“, atitrūkusius nuo žemės, kurie, nors ir būriuodamiesi, atrodė lyg stovėtų po vieną. Paprastai į turgavietę jie atsliūkina laukti, kol kas jiems pasiūlys kokį

darbelį, kad galėtų išmaitinti šeimą. Stoviniuoja prašvinkusiose šalikelėse atsiduodami grogu ir višniaku. Juk visada prireikia pjaustytojų ir krovikų. Kai pasidarydavo visai riesta, ir Cvi Meiras prie jų prisišliedavo paniekinamai vadindamas juos mužikais ir čigonais. Kiaurą dieną jie postringauja apie pinigus ir didelius siekius, nors kišenėse švilpauja vėjas. Labiau už viską jie žavisi turčiais, kuriems ir tenka atsakomybė dėl jų skurdo. Jei paklaustumėt „oro žmonių“, ar jie rinktųsi garbingą gyvenimą, bet be mažiausios galimybės prasigyventi, ar vargingą, bet su galimybe, tegu ir miglota, gyventi geriau, tik paklausykit, ką jie jums atsakytų.

Mendė jautė, kaip visi tie Cvi Meiro sėbrai varsto ją, einančią pro šalį, akimis, tarsi būtų nusikaltimo bendrininkai. Kuris paseks Cvi Meiro pėdomis? Kuris vos prabrėškus išeis iš namų palikęs žmoną ir vaikus? Šis pasaulis marma tiesiai į pragarmę, mąstė Mendė, bet lyg niekur nieko visi tik ir ragina mėgautis jo malonumais, lyg būtų visai pamiršę apie Mirties angelus, tykančius jų Šeole.

Kitame turgavietės gale, netoli styrančio bažnyčios bokšto, stūksojo skerdiko Simchos Ziselio Rezniko krautuvė, įrengta trobos virtuvėje. Krautuvėlės vitrinoje, kitaip tariant, trobos lange, šalia mėsos gabalų, ketvirčių ir dešrų už šlaunelių sukabinti tabalavo nekapoti viščiukai. Įprastinėmis dienomis Mendė stengdavosi kaip galima greičiau praeiti pro šią krautuvę, nes iš jos sklindantys kvapai akimirksniu nublokšdavo į vaikystės metus Gardine, kada dar neteko pažinti nepritekliaus.

Nors skerdiko amatu vertęsis jų tėvas Meiras Anšilis Šechteris pernelyg ir nerodė dukroms šiltų jausmų, nemeilikavo, suruošdavo joms išties karališkas puotas. Per pastaruosius metus Mendei retai

kada pasitaikė skanauti mėsos, nebent iščiulpti viščiukų kaulelius, likusius šventinėse vaikų lėkštėse. Netikėtai ją pagavo nenumaldomas noras suvalgyti mėsos, regis, nebeįstengė atsispirti jautienos skoniui.

Skrandyje tarytum būtų atsivėrusi bedugnė, ėmė svaigti galva. Burnoje prisikaupė seilių, ir apimta silpnumo Mendė buvo priversta atsišlieti į netoliese stūksančios sinagogos sieną. Tebūnie tai gimtadienio dovana, kaip sakyta, taip bus padaryta. A mechaje. Gyvenk ir džiaukis. Bet iš kur šitoks noras išlaidauti, kur pasidėjo sveikas protas?

Dar neteko girdėti, kad rytmečio valandą žydė kirstų jautieną. Ir ką žmonės pagalvos apie šitokią valios stoką, staiga užvaldžiusią Mendę Špaizman, kuri dėl akimirkos silpnumo buvo pasiryžusi alkanus palikti net ir savo pačios vaikus? Tiesa, užplūdę sąžinės priekaištai tik dar labiau kurstė geismą ir jaukė protą, ir ji tekina leidosi į uošvių namus pasiimti daugiau pinigų.

Rochelė pasitiko ją neslėpdama įniršio: nejau marčiai Mendei Špaizman nė motais, kad jos anyta prieš šventišką vakarienę kruopščiai iššveitė visus namus? Tada kurių galų jai šitaip plėšytis? Ateik ir pažiūrėk, kaip išblizginusi visas lempas ir įpylusi naujo žibalo, kurį tamtyč tausojo tokiai progai.

– Kiaurą dieną šveitėm, o kurių galų? – įprastinę priekaištų tiradą pabėrė anyta.

Šįsyk Rochelė nė nemanė trauktis: jei Mendė surastų valandėlę laisvo laiko, reikėtų daugiau malkų krosniai pakūrenti. Tiesa, Mendė tik atsiprašė, pakštelėjo anytai į surauktą kaktą ir smuko į galinį kambarėlį pasiimti menkų savo santaupų, kurias visas laikė lovoje, pakištas po šiaudiniu čiužiniu.

Rublio turėtų pakakti nemenkam mėsos gabalui. Iš medinės dėžutės Mendė išsiėmė du rubliu: vieną įkišo atgal ir paskubomis ją uždarė, tada vėl atidarė ir dvejodama perskaičiavo santaupas – trisdešimt du rubliai ir septyniasdešimt viena kapeika – štai ir visas jos turtas. Kitaip tariant, du iš trisdešimt dviejų – ne taip jau ir mažai, bet, net jei ir išleistų du rublius, juk dar liktų daugiau nei trisdešimt. Staiga tarsi apsėsta, kamuojama alkio Mendė stvėrė iš dėžutės visas santaupas, susikaišiojo į suknelės kišenes ir pulte išpuolė iš trobos, o jai įkandin nuaidėjo Rochelės balsas:

– Visus kaulus laužo, ir kam reikėjo šitaip verstis per galvą?

Iš visų pašalių Mendę varstė smalsūs žvilgsniai. Ir bėdžiai elgetos godžiai įsikibo į ją akimis. Vengdama turgaus Mendė patraukė purvinu skersgatviu, kuriam abipus riogsojo mediniai trobesiai, tada išsigavo į gatvę priešais bažnyčios tvorą, pradingo kitapus Simchos Ziselio Rezniko krautuvės ir ne juokais nustebino prisnūdusį mėsininką, nors paprastai šis niekada nesinerdavo dėl jos iš kailio. Daugių daugiausia Mendė pas jį užsukdavo prieš šventes viščiuko ketvirčių, tai dėl tokių pirkėjų ir stengtis nevertėjo. Vyras pasitaisė jarmulką, apsilaižė lūpas ir paėmė peilį, skirtą plunksnoms pešti.

– Ko tau, Špaizman? Ar vištienos?

Mendė paprašė gabalo jautienos, ir Simcha Ziselis nejučia stvėrėsi už cicito kutų atsiklausti Aukščiausiojo. Kai keturi sidabriniai netikėtai žybtelėjo ant prekystalio, atsakymo ilgai laukti neprireikė, ir Simcha Ziselis nurūko į kiemo sandėlį, iš kur sugrįžo nešinas į popierių įsuktu mėsos gabalu. Neištvėrusi Mendė atvyniojo ryšulį. Nebuvo įmanoma svajoti apie sultingesnį gabalą, veikiausiai atrėžtą tiesiai nuo karvės šlaunies. Gabalas raudonas, bet neblizgus, visai toks, apie kokį kadaise jai kalbėjo tėvas, iš išorės apdžiūvęs, o viduje sultingas, padengtas nestoru riebalų sluoksniu. Tapšnodamas sau per pilvą Simcha Ziselis Reznikas gražbyliavo:

– Ko tik nepadarysi dėl Meiro Anšilio Šechterio dukros?

Nurijusi įžeidimą Mendė jam nusišypsojo: pasirodo, keturi rubliai net ir varguolę netikėtai paverčia to ir ano dukra.

Mendė sugrįžo į skersgatvį, lenkiantį šurmuliuojantį turgų. Alkis atrodė nebepakeliamas, virpėjo kiekvienas kūno raumenėlis. Spausdama prie pilvo vėsų mėsos gabalą, ji jautė, kaip krūtinėje vis sparčiau tvaksi širdis. Staiga Mendė sustingo iš siaubo: ir kaip dabar reikės tą mėsą paruošti? Juk nevalia lyg niekur nieko ateiti į uošvių namus, nešinai mėsos gabalu, vertu keturių sidabrinių; net jei priimtų viena iš draugių, kaip nepažadindama pavydo galėtų joms paaiškinti, iš kur staiga šitokia prabanga? Nejau valiotų lyg niekur nieko čirškinti šonkauliukus nekreipdama dėmesio į išblyškusius veidus ir alkanas akis, su niekuo nesidalyti atsineštu grobiu ir nieko niekam neaiškinti?

Sakytum, prieš savo valią Mendė atsišliejo į šoninę bažnyčios kiemo tvorą. Pats kūnas, regis, nuslydo ant juodos klampios žemės, veidą kepino saulė. Motalis nutvisko akinamai ryškia šviesa, užliejusia turgavietę perregima blyškuma. Ilgos barzdos, štreimeliai, galvos apdangalai tarsi nė nebuvę pradingo anapus langinių ir markizių.

Balsai ir kalbos zvimbė ore nelyg musių spiečius. Mendė pakėlė ryšulį, išvyniojo popierių ir ilgai nesvarstydama atkando gabalėlį žalios mėsos. Nuo šalčio gėlė dantis, dantenos sruvo krauju, akys išsiplėtė, kol ji įnirtingai galynėjosi su niekaip nenorinčia pasiduoti mėsa. Kraujo skonis aptemdė visus pojūčius, sustingo lūpos, ir Mendė įsikando liežuvį.

Laimė, Simcha Ziselis Reznikas, įtardamas, kad šis tas čia ne taip, žvilgsniu lydėjo ją pro langą. Palikęs žmoną už prekystalio, jis suskubo Mendei į pagalbą. Atsargiai pakėlė susmukusią moterį nuo žemės, įvyniojo mėsos gabalą į popierių ir parsivedė ją į sandėliuką savo kieme, galima sakyti, antrą virtuvę, kurioje buvo sukrautos malkos, sudėtos grūdų atsargos ir stūksojo sena krosnelė. Mėsininkas pasisodino Mendę priešais save ant suoliuko, užkūrė krosnelę ir plonais griežinėliais supjaustė savo parduotą jautienos gabalą, tada ištrynė juos taukais ir apibarstė prieskoniais. Galop viską sudėjo į keptuvę, pakurstė ugnį ir po kelių akimirkų ištiesė Mendei vieną gabalėlį.

Mendė nė nekramtydama nugurkė kepsnį, kurio šiaip būtų pakakę keturių asmenų šeimynai, šešiems varguoliams arba dešimčiai našlaičių. Susirūpinęs Simcha Ziselis vis ragino ją neskubėti, gerai sukramtyti ir mėgautis skoniu, bet tikrąjį malonumą teikė užvaldžiusi aistra. Mendė be perstogės dirsčiojo į duris, tarsi žvėris, sergstintis savo auką. Kai mėsa galiausiai perpildė skrandį ir ėmė kilti į viršų, apkramtytus gabalus ji prievarta grąžino atgal. Simcha Ziselis stebeilijo į ją apimtas siaubo ir slopinamos aistros. Iš krautuvėlės šūktelėjo Rezniko žmona, ir jis nenorom išėjo, sakytum, pats velnias būtų jį pakvietęs.

Mendė atsišliejo į kviečių maišą. Skrandis buvo sklidinai prikimštas, o mėsos skonis pripildė ją džiaugsmo. Staiga ji pratrūko kvatoti, jos juokas nuolat stiprėjo, kol pasidarė sunku kvėpuoti. Dar niekada nebuvo nutikę, kad šitaip nesivaldytų, juk padoriai moteriai, juolab žmonai ir motinai, nederėtų atsiduoti šitokioms gašlybėms. Akimirką Mendės širdį vėl persmelkė baimė ir nerimas: ką ji daro? O jeigu uošviai sužinotų? O kaipgi malkos, kurių išėjo parnešti? O pinigai?

Mendė čiuopė kišenėje sugrūstus banknotus ir monetas, bet labai jau nesinorėjo šitaip greitai ir vėl tapti senąja Mende. Tąja, kuri be perstogės save plaka, pyksta, kenčia, rūpinasi kitais ir visus kaltina: kur Mirlė, kur Jankelė, kodėl Fania, kaip ji, kiek laiko, kodėl čia, kur eina, kada sugrįš – pakaks! Visko jau per akis! Tik ne dabar! Mendė nupurtė nuo savęs mintis, atsistojo ir nosies tiesumu patraukė į turgavietę: ėjo nuo vieno prekystalio prie kito, nuo vieno vežimaičio prie kito, iš vienos krautuvės į kitą. Pas Grosmanus įsigijo naują nosinaitę, Lydermanų krautuvėlėje prisėdo nusipirkti prabangių odinių batų, iš kišenės ištraukė dvidešimt penkių rublių banknotą, kad Šnaideriai leistų pasimatuoti naują turkio spalvos suknelę su kutais – koks įžūlumas! – o Blumenkranco konditerijoje paprašė suvynioti gabalėlį torto su slyvomis. Visi tik graibstė jos pinigus, bet ir atgalios davė nešykštėdami: juk ne kasdien randasi nauja pirkėja ir dar šitokia dosni. Jie prašydavo dešimtinės, ji siūlydavo aštuonis, kol galop suderėdavo už devynis, ir jokių įprastinių priekaištų: „Neimčiau nė už dyką“ arba „Ir kodėl man turėtų rūpėti tamstos dukters kraitis?“ Mendė sukiojosi tarp jų it nuotaka vestuvių dieną, negailėdama šypsenų ir į visas puses gausiai dalydama pagyras. Mordechajus Šacas, knygų prekystalio savininkas, nesuvaldęs smalsumo pasiteiravo:

– Ką švenčiam, ponia Špaizman? Gal Cvi Meiras parsirado?

Mendė pratrūko juoktis, išsitraukė iš jo vežimo naują Hamagid numerį, išspausdintą vos prieš dvylika dienų, tikra šventė, todėl ir ne dykai. Bet jai nė motais, šiandien ji perka!

Mendė laikraštyje ir vėl aptiko vaitojančios gyvanašlės pagalbos šauksmą, šįsyk itin liūdna gaida: Padėkite! Kikendama skaitė Mendė Mordechajui Šacui balsu, koks paprastai skamba, kai raudama krokodilo ašaromis. Žemai lenkdamasi prieš garbingus Hamagid skaitytojus teiraujuosi, gal kas matė rebę Josefą Zilberšteiną, prieš devynerius metus išvykusį iš Minsko ir palikusį mane likimo valiai; nuo tada nieko iš jo negirdėti. Gal jam sutriko širdis ar užpuolė kosulys, apsergėk Viešpatie, ir jis kur pasimirė, gal pateko plėšikams į nagus? Juk antraip nebūtų nusisukęs nuo manęs ir dviejų sūnų, alkanų našlaičių. Be jo tenka misti vienomis ašaromis. Jo požymiai… Mordechajus Šacas spitrijo į Mendę neslėpdamas nuostabos, neišmanydamas, verkti jam ar juoktis, o ši tik klastingai šypsojosi:

– Devyneri metai, rebe Mordechajau, kaip jums visa tai?! Pasiligojo?! Pasimirė?! Paimtas į nelaisvę?! – Mordechajus nudūrė žemyn antakių stokojančias akis. Mendė patapšnojo jam per petį. – Kurvos bordelyje jį paėmė į nelaisvę!

Staiga Mendei plykstelėjo mintis, ir ji paprašė Mordechajaus Šaco popieriaus lapo, tada patraukė į Joškės Mendelio „krautuvėlę“, kur už ketvirtį pieštuko sumokėjo kapeiką. Viskas vyko žaibo greitumu, todėl Joškė Mendelis nė nespėjo tarstelėti „didžiai dėkingas“. Išsmukusi iš turgavietės tarp apgriuvusių lūšnų Mendė susirado pavėsį ir apimta jaudulio sėdosi rašyti savo pirmąjį skelbimą į Hamagid, pavadinusi jį „Linksmos ir geraširdės moters balsas“: „Norėčiau padėkoti Aukščiausiajam, tegu Jis būna Palaimintas, už gailestingumą ir gausias malones, kurių man nepašykštėjo suteikdamas pastogę virš galvos ir du brangius vaikučius. Aš, ponia Mendė Špaizman, Meiro Anšilio Šechterio duktė, nėmaž nelaukiu pargrįžtančio savo vyro Cvi Meiro. Jo bruožų jau beveik neatmenu, prieš akis nebeiškyla jo veidas, nebežinau, kaip nusakyti jo barzdą, o jo akių spalva seniai išbluko man iš širdies. Tiesa, kol kvėpuoju, esu ir toliau pasiruošusi vykdyti Pasaulio Sutvėrėjo, kurio malonės plika akimi matyti, valią.“

Akimirką Mendė dvejojo, ar apskritai jos skelbimas galėtų ką sudominti, ar sukels kokį atgarsį, be to, nebuvo tokia tikra, ką norėjo pasakyti, ar neįvėlė rašybos klaidų, bet galiausiai numeryje, kurį laikė rankoje, susirado visas smulkmenas ir užrašė – gerbiamam leidėjui Jakobui Šmueliui Fuksui. Šis viešas laiškas, kuždėjo širdis, ir yra tikrasis atgimimas, ir drebančiomis rankomis įteikė voką Mordechajui Šacui, nes jis su savuoju knygų vežimu keliaudamas tarp Pinsko ir Baranovičių galėjo įmesti voką Celiachanų pašto skyriuje.