Naujas S. Muratos „Kombinio moters“ leidimas – artėjant autorės viešnagei Vilniuje

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido naują Sayakos Muratos knygos „Kombinio moteris“ (iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė) leidimą, artėjant autorės viešnagei Vilniuje. Susitikimo su garsia japonų rašytoja lapkričio 19 d. 18 val. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje metu bus galima įsigyti knygą ir gauti S. Muratos autografą.

„Kombinio moteris“ – tarptautinis bestseleris, daugelio garsių literatūros leidinių išrinktas geriausia metų knyga ir apdovanotas Akutagavos premija. Romanas pateko į 2019 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos parengtą vertingiausių verstinių knygų sąrašą.
Sayaka Murata (gim. 1979) – viena žymiausių Japonijos rašytojų, pelniusi daugelį literatūros premijų. Ji baigė literatūros studijas Saitamos prefektūros universitete, tačiau dirba valandine darbuotoja „kombinyje“ – taip Japonijoje vadinama maisto ir būtiniausių buities prekių parduotuvė. Net ir laimėjusi prestižinę Akutagavos premiją, šio darbo neatsisakė. Taigi pagrindinės romano „Kombinio moteris“ veikėjos prototipu galime laikyti pačią rašytoją.

Keiko Furukura, 36-erių netekėjusi moteris, jau daugelį metų dirba „kombinyje“ ir nė nemano paisyti šeimos ir draugų spaudimo susirasti „normalų“ darbą ir vyrą. Keiko jaučia, kad jai dar toli iki tobulos visuomenės narės, bet ji sparčiai žengia tobulos parduotuvės darbuotojos idealo link. Keiko – neatskiriama parduotuvės dalis ir kartu… meilužė. Susisaisčiusi su kombiniu nepertraukiamais saitais, ji pajunta anksčiau nepatirtą pilnatvės ir prasmės jausmą.

Tai pribloškianti moters ir parduotuvės meilės istorija, pasakojanti apie kitokius, dažnai už visuomenės borto išmestus žmones. Knygos autorė klausia, ar įmanoma nuo materialistiškos visuomenės pasislėpti, išpildžius tos visuomenės diktuojamas taisykles iki maksimumo?

„Šis romanas – ir apie susvetimėjimą, šaltį, egzistencijos schematiškumą. Tai – kritika šiuolaikinei (ne tik) Japonijos visuomenei ir šlovinimas pasirinkimo laisvės, net jei tas pasirinkimas visiškai nesuprantamas kitiems. „Kombinio moteris“ – ir išdidintas groteskiškas sistemos veidas, ir struktūros pasirinkimas vis labiau labilėjančiame pasaulyje, ir drąsa matyti prasmę tame, kas kitam esti visiška beprasmybė“, – rašo knygos recenzijoje literatūrologė Lina Buividavičiūtė.

Viet Thanh Nguyen, Pulitzerio premijos laureatas, bestselerio „The Sympathizer“ autorius, taip atsiliepė apie „Kombinio moterį“: „Niūriai komiškas, iš vėžių gerokai išmušantis šiuolaikinio gyvenimo – susvetimėjimo, kapitalizmo, identiteto, konformizmo – portretas. Visi esame buvę tokioje parduotuvėje, nesvarbu, ar ši – Japonijoje, ar kur kitur.“

„Įkvepiantis, keistas ir smagus japonų autorės romanas apie ilgametę maisto prekių parduotuvės darbuotoją. Išmušanti iš vėžių ir visiškai nenuspėjama knyga – savajame egzemplioriuje tiek daug visko pasibraukiau“, – rašė Sally Rooney, bestselerio „Ordinary People“ autorė.
Jau pasirodžius romanui „Kombinio moteris“, S. Murata žurnalo „Bungeishinjū“ 2016 m. vasario 14 d. specialiame priede „Meilės laiškai“ paskelbė savąjį – atvirą – meilės laišką kombiniui. Nors tai nėra integrali kūrinio dalis, jis kaip priedas pridėtas prie lietuviškojo knygos leidimo.

Siūlome paskaityti ištrauką iš romano

Parduotuvė pilna garsų. Automatinių durų skambučių įėjus pirkėjams ir per kabelinę garso transliaciją naujas prekes reklamuojančių televizijos įžymybių balsų. Pardavėjų šūksnių ir brūkšninių kodų skenerių pypsėjimo. Į krepšius kraunamų prekių dunksėjimo, duonos maišelių šiugždėjimo ir po parduotuvę žingsniuojančių kulniukų kaukšėjimo. Šie garsai susilieja ir, virtę vientisu kombinio garsu, be paliovos virpina man ausų būgnelius.
Pakeliu galvą išgirdusi tylų dunkstelėjimą, kai iš vitrinos paėmus plastmasinį buteliuką į jo vietą automatiškai atrieda kitas. Mano kūnas įsitempia atsiliepdamas į šį garsą – daugelis pirkėjų šaltuosius gėrimus pasiima paskiausiai ir eina tiesiai prie kasos. Įsitikinusi, kad pirkėja su mineralinio vandens buteliuku rankose dar renkasi desertą, nuleidžiu akis prie darbo.
Rankiodamas informaciją iš gausybės po parduotuvę pasklidusių garsų, mano kūnas dėlioja ką tik į parduotuvę pristatytus nigirius[ Ryžių kukuliai. Gaminami su specialiai paruoštų daržovių ir jūrų gėrybių įdarais, būna įvyniotų į džiovintus jūrų dumblius. Japonijoje labai populiarus užkandis.]. Šiomis rytinėmis valandomis daugiausia perka nigirių, sumuštinių ir salotų. Priešais mane valandinė darbuotoja Sugavara nešiojamu skeneriu tikrina prekes. Tvarkingai rikiuoju automatų pagamintus švarius maisto produktus. Į patį vidurį dviem eilėmis dedu naują prekę – nigirius su menkių ikrų ir sūrio įdaru, iš abiejų jų pusių dviem eilėmis dėlioju mūsų parduotuvėje geriausiai perkamus su tunų ir majonezo įdaru, o iš kraštų – nelabai paklausius su džiovintų tuniukų drožlėmis. Svarbiausia – greitis, mano galva beveik neveikia, kūnui nurodymus duoda manyje seniai įsišaknijusios taisyklės.
Išgirdusi silpną smulkių monetų žvangtelėjimą, atsisuku ir nukreipiu žvilgsnį į kasą. Metalo skambesiui esu itin jautri, nes daugelis delnuose ar kišenėse monetomis žvanginančių pirkėjų skuba nusipirkti cigarečių ar laikraščių. Kaip ir tikėjausi, matau prie kasos stoviniuojantį vyriškį, vienoje rankoje laikantį skardinę kavos, o kitą įsikišusį į kišenę. Skubiai perėjusi per parduotuvę, įstūmiu savo kūną už prekystalio su kasa ir pasitempusi laukiu kliento, kad jo nesugaišinčiau.
– Sveiki atvykę, labas rytas!
Linktelėjusi paimu vyro ištiestą skardinę kavos.
– Ir dar pakelį penkto numerio cigarečių.
– Minutėlę.
Mikliai ištraukusi mentolinį „Marlboro Lights“, skenuoju pakelį.
– Prašome priliesti asmens tapatybės kortelę.
Pastebėjusi, kad vyrui priglaudus prie ekrano kortelę, jo žvilgsnis slysteli į vitriną su greituoju maistu, liaujuosi dirbusi pirštais. Galėčiau jo paklausti: „Ar dar ko nors pageidautumėte?“, tačiau matydama, kad pirkėjas dvejoja, paprastai atsitraukiu per žingsnį ir laukiu.
– Ir dar amerikietišką dešrainį.
– Tuoj pat. Dėkui, kad perkate.
Nusivaliusi rankas dezinfekuojamuoju skysčiu, atidarau vitriną ir vynioju amerikietišką dešrainį.
– Ar šaltą gėrimą ir karštą maistą supakuoti į atskirus maišelius?
– Ne, nereikia. Sudėkit kartu.
Mikliai dedu skardinę kavos, pakelį cigarečių ir amerikietišką dešrainį į S dydžio maišelį. Tuo metu monetas kišenėje žvanginęs vyras, tarsi kažką prisiminęs, tiesia ranką į vidinę švarko kišenę.
Iš šio judesio akimirksniu sumoju, kad jis mokės elektroniniais pinigais.
– Mokėsiu „Suica“[ Viešojo transporto bendrovės JR („Japan Railways“ – Japonijos geležinkeliai, angl.) išankstinio apmokėjimo kortelė, kuria galima atsiskaityti už prekes kioskuose ir kai kuriose parduotuvėse.].
– Gerai. Prašome priliesti kortelę čia.
Automatiškai nuskaitęs menkiausią pirkėjo gestą ar žvilgsnį, mano kūnas veikia atitinkamai. Akys ir ausys yra jautrūs sensoriai, pagaunantys mažiausius pirkėjų judesius ar ketinimus. Atidžiai save kontroliuodama, kad neimčiau stebėti pirkėjų akyliau, negu to reikia, ir jų netrikdyčiau, pagavusi reikiamą informaciją, imu mikliai darbuotis rankomis.
– Štai jūsų čekis. Dėkoju!
Paėmęs čekį vyras tarsteli „Ačiū“ ir išeina.
– Dėkoju, kad palaukėte. Sveiki atvykę, labas rytas.
Linkteliu kitam pirkėjui, moteriai, laukusiai eilėje. Jaučiu, kad laikas, vadinamas rytu, šioje švytinčioje dėžutėje teka sklandžiai.
Už išblizginto, be menkiausių pirštų atspaudų lango stiklo matyti skubantys praeiviai. Dienos pradžia. Metas, kai pasaulis nubunda ir įsisuka jo krumpliaračiai. Esu vienas tų besisukančių krumpliaračių. Esu pasaulio detalė ir nesustodama sukuosi šiame laike, vadinamame „rytu“.
Jau ruošiuosi bėgti toliau dėlioti nigirių, kai mane užkalbina valandinių darbuotojų vadovė Idzumi.
– Furukura, kiek anoje kasoje penkių tūkstančių jenų banknotų?
– Tiktai du.
– Oi, negerai, šiandien kažkodėl gaunam daug dešimttūkstantinių. Seife irgi mažai belikę. Pasibaigus rytiniam pikui, kai sutvarkysime prekes, iki pietų nueisiu į banką.
– Dėkoju!
Šiuo metu trūksta naktinės pamainos darbuotojų, todėl naktimis dirba parduotuvės direktorius, o dieną, tarsi būtume etatinės bendrovės tarnautojos, parduotuvę prižiūrime mudvi su Idzumi – bendraamžės valandinės darbuotojos.
– Ką gi, apie dešimtą nubėgsiu iškeisti pinigų. Ak, tiesa, šiandien pagal užsakymą atvežė inaridzušių[ Sušių rūšis. Ryžiai sukemšami į aliejuje apvirtus sojų pupelių varškės – tofu – maišelius.], aptarnauk, jeigu ateis klientų.
– Supratau!
Laikrodis rodo devynias trisdešimt. Metas, kai netrukus atslūgs rytinis pikas, ir skubiai išdėliojus naujas prekes, reikės ruoštis pietų antplūdžiui. Išsitiesiau, ir grįžusi prie lentynų ėmiau dėlioti nigirius.

Metas iki man užgimstant kombinio darbuotoja kažkoks miglotas, negaliu jo aiškiai prisiminti. Gimiau eilinėje šeimoje, augau priemiestyje, mylima, kaip įprasta mylėti vaikus. Vis dėlto buvau keistokas vaikas.
Pavyzdžiui, kartą, kai lankiau vaikų darželį, parke radome negyvą paukštelį. Tikriausiai kažkieno namie augintą, gražų mėlyną paukštelį. Vaikai verkė sustoję ratu aplink paukštelį užmerktomis akimis, į šoną nusuktu kaklu. Vienai mergaitei paklausus, ką su juo darysime, vikriai paėmiau jį į delną ir nunešiau prie suoliuko besišnekučiavusiai mamai.
– Kas nutiko, Keiko? Ak, paukštelis… Iš kažkur atklydo… vargšelis. Palaidokime jį, – tarė. – Ką?
– Tėtis mėgsta jakitorį[ Ant iešmelių kepti vištienos gabalėliai.], išsikepkime šiandien.
Pamaniusi, kad manęs nenugirdo, pakartojau aiškiai tardama žodžius, tada mama loštelėjo, o šalia sėdėjusi kito vaiko mama, matyt, irgi iš nuostabos, išpūtė akis ir nosies šnerves ir išsižiojo. Jos veidas buvo toks juokingas, kad vos nesusijuokiau, bet pamačiusi, kaip šaltai ji žvelgia man į delną, pamaniau, kad, aišku, vieno paukščio neužteks.
– Ar sugauti daugiau?
Man žvilgtelėjus į netoliese striksinčius kelis žvirblius, mama galų gale atitoko ir suriko iš visų jėgų lyg kaltindama: „Keiko!“
– Paruoškime paukšteliui kapelį ir palaidokime. Pažiūrėk, visi verkia. Tavo draugai liūdi, kad jis mirė. Gaila paukštelio, ar ne?
– Kodėl? Juk jis jau miręs.
Mano klausimas mamai atėmė žadą.
Negalėjau liautis įsivaizdavusi, kaip linksmai susėdę su tėčiu, mama ir mažąja sesute valgysime paukštelį. Tėčiui patiko jakitoris, o mes su seseria labai mėgome karaagę[ Miltuose ar krakmole apvolioti, riebaluose virti vištienos gabalėliai.]. Nesupratau, kodėl negalima prigaudyti ir parsinešti namo paukštelių, kodėl reikia laidoti, užuot suvalgius.
Mama mane įtikinėjo: „Paklausyk, paukštelis toks mažytis, toks mielas. Paruoškime kapelį, visi drauge priskinkime jam gėlių“. Galiausiai taip ir padarėme, bet aš niekaip negalėjau to suprasti. Visi sutartinai gailėjo paukštelio, raudojo, draskė aplink žydinčias gėles, šitaip jas nužudydami. „Kokios gražios gėlės. Paukštelis turėtų džiaugtis“, – kartojo jie, ir tas buvo panašu į beprotybę.
Paukštelį užkasė duobutėje, išraustoje už tvorelės su užrašu „Eiti draudžiama“, į žemę įsmeigė kažkieno iš šiukšlių dėžės ištrauktą ledų pagaliuką ir sudėjo kalną atnašautų gėlių lavonų. „Pažiūrėk, Keiko, kaip liūdna, kaip gaila“, tarsi stengdamasi išaiškinti kelis kartus sušnabždėjo mama, tačiau man šitaip visai neatrodė.
Panašūs dalykai nutiko ne sykį. Kartą, vos pradėjau lankyti pradinę mokyklą, per fizinio lavinimo pamoką susipešė berniukai ir kilo didžiulis sąmyšis.
– Kas nors pakvieskit mokytoją!
– Kas nors juos išskirkit!
Šauksmai stiprėjo ir pamaniau, aha, reikia juos išskirti, tada puoliau į įrankių sandėliuką šalimais, pastvėriau kastuvą, ir pribėgusi prie besimušančių berniukų trenkiau vienam per galvą. Kilo riksmas, susigriebęs už galvos berniukas sukniubo vietoje. Pamačiusi, kad jis nejuda ir vis dar laiko susiėmęs galvą, pamaniau, kad reikia sutramdyti ir kitą berniuką, bet kai jam virš galvos iškėliau kastuvą, mergaitės verkdamos ėmė šaukti:
– Keiko, liaukis! Liaukis!
Atskubėjęs ir pamatęs šiurpų vaizdą mokytojas neteko žado ir pareikalavo pasiaiškinti.
– Man sakė juos sutramdyti, tad ir sutramdžiau kaip galėdama greičiau.
Sutrikęs mokytojas sumišusiai tarstelėjo, kad negalima smurtauti.
– Bet juk visi šaukė, kad reikia juos sutramdyti. Aš tik pamaniau, kad šitaip Jamadzakį su Aokiu išskirsiu.
Mandagiai aiškinau, nesuprasdama, kodėl mokytojas pyksta, tačiau buvo nuspręsta sušaukti mokyklos posėdį, į kurį iškvietė mamą.
Matydama, kaip mama kažkodėl susirūpinusiu veidu lankstosi prieš mokytojus ir kartoja „Atleiskite, atleiskite…“, pamaniau, kad, regis, padariau kažką neleistina, bet ką, negalėjau suprasti.
Kaip ir tąkart, kai klasėje į isteriją puolusi mokytoja trankydama per stalą dienynu be paliovos šaukė, ir visi vaikai ėmė verkti.
– Mokytoja, atleiskite!
– Liaukitės, mokytoja!
Nepaisant susirūpinusių vaikų prašymų, ji nenusiramino, todėl nusprendusi, kad reikia ją nutildyti, pribėgusi iš visų jėgų patraukiau žemyn jai sijoną su kelnaitėmis. Apstulbusi jauna mokytoja pravirko ir nutilo.
Iš gretimų klasių subėgus kitiems mokytojams ir paklausus, kas atsitiko, paaiškinau, kad filme per televizorių mačiau, kaip suaugusios moterys nurimsta, kai jas nurengi, ir tada vėl sušaukė posėdį.
– Kaip tu nesupranti, Keiko…
Mums beeinant namo, bejėgiškai sumurmėjo į mokyklą iškviesta mama ir mane apkabino. Regis, aš ir vėl kažkuo nusikaltau, tik negalėjau suprasti kuo.
Tėvas su mama jautėsi suglumę, bet mane mylėjo. Nenorėjau, kad tėvai liūdėtų ar turėtų atsiprašinėti žmonių, todėl nusprendžiau, kad už namų sienų daugiau nepraversiu burnos. Mėgdžiosiu kitus ar vykdysiu kieno nors nurodymus, bet pati veikti nesiimsiu.
Suaugusiems, regis, palengvėjo, kai jie pamatė, kad ėmiau kalbėti tik tada, kai būtina, ir pati nebesiėmiau jokių iniciatyvų.
O kai perėjau į vidurinę mokyklą, iškilo problemų dėl to, kad buvau pernelyg tyli. Man tylėjimas buvo aukščiausias gėris, išmintingiausias būdas išgyventi. Ir nors dienyne man rašydavo „Susirask daugiau draugų ir su jais linksmai leisk laiką už mokyklos ribų“, likau nuosekli ir kalbėdavau tik tada, kai būdavo būtina.
Dvejais metais už mane jaunesnė sesuo, priešingai nei aš, buvo „normali mergaitė“. Tačiau ji nė kiek manęs nevengė, veikiau netgi žavėjosi manimi. Kai seserį, priešingai nei mane, mama dažnai bardavo dėl kokio nieko, prieidavau prie mamos ir klausdavau: „Kodėl tu pyksti?“ Paklausta, mama nustodavo pamokslavus, o sesuo, turbūt manydama, kad ją užsistojau, visada sakydavo „Ačiū.“ Manęs itin netraukė nei saldumynai, nei žaislai, tad dažnai juos atiduodavau seseriai. Dėl to ji visados sekiodavo man iš paskos.
Šeima mane globojo ir mylėjo, ir būtent dėl to nuolatos dėl manęs nerimavo.
– Ką mums daryti, kad ji „pasveiktų“? – prisimenu, sykį išgirdusi mamą kalbantis su tėvu pamaniau, kad, matyt, pati turėčiau ką nors ištaisyti. Pamenu, ir kad mane vežė tėvo automobiliu į tolimą rajoną pas psichologą. Pirmiausia šiam kilo įtarimų, ar tik nebus kokių nors problemų šeimoje, tačiau tėvas, banko tarnautojas, buvo ramus ir rimtas žmogus, mama silpnoka, švelni, o ir jaunesnioji sesuo – labai prisirišusi prie manęs, vyresnėlės. „Kaip bebūtų, apgaubkite ją meile ir akylai saugokite“, davė nei žudantį, nei gelbstintį patarimą, bet tėvai ir šiaip kaip išgalėdami augino mane rūpestingai ir su meile.
Mokykloje nesusiradau draugų, bet ir patyčių nepatyriau, ir kažkaip, sėkmingai laikydamasi nuostatos nekalbėti nereikalingų dalykų, baigiau pradinę ir pagrindinę mokyklas.
Nepasikeičiau nė baigusi vidurinę ir įstojusi į universitetą. Apskritai per pertraukas būdavau viena, beveik niekada nesileisdavau į asmeninius pokalbius. Nors tokių problemų kaip pradinėje mokykloje nebekildavo, mama su tėvu nuogąstavo, kad jeigu nepasikeisiu, negalėsiu sklandžiai įsilieti į visuomenę. Pamažu augau galvodama, kad „privalau pasveikti“.