Romano „Išvykėliai“ auotorius Mario Desiati „Patriarchalinė visuomenė ‒ spąstai mums visiems“

Mario Desiati (gim. 1977), italų rašytojas ir žurnalistas, gimė ir užaugo Apulijos miestelyje Marina Frankoje – jį ir aprašo naujajame savo romane „Išvykėliai“.

Svarbiausia Italijos literatūros premija „Strega” 2022 apdovanotą knygą iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Mario Desiati 2000 m. baigė teisės studijas Bario universitete, kurį laiką dirbo advokatų kontoroje. 2003 m. viską metė ir persikėlė į Romą, čia kuravo garsų literatūros žurnalą „Nuovi argomenti“, įsidarbino leidyklose. Šiuo metu rengia straipsnius dienraščiams „La Repubblica“ ir „L’Unità“. Pagal jo romaną „Nelaimingų nuotakų šalis“ (2008) pastatytas vaidybinis filmas. Rašytojas gyvena tarp Apulijos ir Berlyno.

Mario Desiati romanas „Išvykėliai“ – vienas ryškiausių ir įdomiausių šiandienos italų literatūros kūrinių – pasirodė Italijoje 2021 m. ir iškart sulaukė audringų skaitytojų ir kritikų reakcijų. Kai kas kūrinį gyrė kaip puikų šiuolaikinės Italijos visuomenės gyvenimo portretą, kiti peikė prikišdami rašytojui „išsigalvojimą“. Visgi giriančiųjų balsai nusvėrė ir kūrinys 2022 m. buvo apdovanotas garsiausia Italijos literatūros premija – Premio Strega.

Išvykėliai – taip Apulijos tarmėje vadinami emigruojantys tautiečiai, o drauge nepritapėliai, keistuoliai ir visi kiti marginalai, savotiški vidiniai emigrantai, sunkiai brendantys per gyvenimą uždaroje, griežtas socialines normas primetančioje Pietų Italijoje. Apulija, kaip ir visa Pietų Italija, – atskiras pasaulis, sakytum, tebegyvenantis kitame, archajiškame laike. Stebėdami byrančias savo tėvų santuokas, du romano protagonistai vienas kitame atranda duris į autentišką išsilaisvinimą. Jų maištas – daugiau nei paaugliška nerimastis ar nesitaikstymas su nykiu provincijos gyvenimu: Frančeskas ir Klaudija trokšta ištyrinėti ir iki galo patirti savo tapatybės įtrūkius.

Klaudija – vienišė, tačiau savimi pasitikinti, o aplinkinių akimis ekstravagantiška mergina, mėgstanti persirenginėti vyriškais drabužiais ir dažyti plaukus raudonai. Frančeskas, giliai įkalintas religinių ir šeimyninių ritualų rutinoje, lieka pakerėtas jos būdo ir nuolatinės saviieškos, atvedančios merginą pirma į modernųjį Milaną, tada į multikultūrišką Berlyną, kur liaujasi galioti visos iki tol jiems skiepytos neišsišokėliško gyvenimo taisyklės.

Abu romano veikėjai drauge užauga ir subręsta kaip asmenybės, paženklintos takios savasties ir geismo: abu užmezga tos pačios lyties porų santykius, abu pasiklysta ir vėl atranda save margoje Berlyno žmonijoje. Klaudija įtikina Frančeską persikelti į šiaurę ir pagaliau stoti akistaton su savo baimėmis, tačiau pietų ilgesys nepagydomas – tai amžinoji nostalgija ir priekaištas palikus tai, kas brangu, nors ir skausminga.

Italų literatūros pasaulyje Mario Desiati vertinamas už poetišką, bet į lyrines klišes nenuslystančią sodrią prozą. Romane autorius piešia savotišką visos savo kartos freską: emigracija kaip galimybė, bet ir skaudus atotrūkis.

Siūlome Biagio Castaldo interviu su Mario Desiati apie jo romaną.

Romane „Išvykėliai“ veikia ne tik Frančeskas su Klaudija, emigravę į Berlyną, bet ir migrantai albanai, rumunai ar Apulijos krantuose išsilaipinę somaliečiai, į kuriuos vietiniai žvelgia įtariai ar net su atvira panieka. Ar dar prasminga literatūroje nagrinėti tėvynės kaip kintančios gimtinės temą?

Bet kuri tema įgauna svorio ir prasmingumo, jei nagrinėjama iš naujo, originalaus žiūros kampo. Tikiu skirtingų žiūros taškų suma, siūlančia skaitytojui dar kitokią visumą. „Išvykėliuose“ bandžiau papasakoti egzistencinius ir psichologinius šios sąvokos atspalvius. Galiausiai pagrindinis personažas suvokia priklausąs ne tiek konkrečiai vietai, kiek žmogiškiems ryšiams: Frančeskas išpažįsta Klaudijai, kad tikroji jo tėvynė ‒ tai ji.

Frančeskas Velenas ‒ giliai katalikiškas personažas. Bažnyčia jam yra toji vieta, kur užgimsta homoerotinis potraukis ir jį lydinčios fantazijos, nors ir bandoma jas užgniaužti. Kaip pasakoti apie religinį dvasingumą ir maldos ritualo svarbą romane, propaguojančiame liberalias vertybes?

Klaudija ir Frančeskas atranda meno dovanojamą amžinybės potyrį aplankę Martina Frankos miesto Šv. Martyno baziliką ir joje saugomą mistinį paveikslą, vaizduojantį apaštalų supamą Kristų, virš kurio sklendžia mįslinga liepsna. Vienam jų ši ugnies šviesa primena šviestuvą, kitam ‒ skraidantį diską. Menas yra patirtis, kurią dauguma italų pirmąkart patyrė bažnyčioje, katedrų freskos ir drobės amžių amžiais buvo galinga evangelizacijos priemonė. Frančeskui apeigos ir ritualai yra tai, kas priartina jį prie gyvenimo tėkmės. Apeigos atsiranda kaip tik tam, kad parengtų sielas permainoms, dvasiniam virsmui, leistų pasiruošti Evangelijos pasijai ir priimti kančią sąmoningai.

„Išvykėliuose“, manau, galime kalbėti ir apie kitokio tipo rituališkumą ‒ klubinį fetišizmą, crossdressing’ą. Persirengimai ir dekoracijos taip pat slepia savyje šį tą sakralaus…

Man labai įsiminė viena knyga, prie kurios kartais grįžtu dėl asmeninių priežasčių: didžios C. G. Jungo minties tęsėjos Marie-Louise von Franz knyga, kurioje ji rašo apie Apulėjaus „Aukso asilą“, sudėtingiausią ir integraliausią romaną, pasiekusį mus iš klasikinės lotynų literatūros. Autorė aptaria skirtingas Apulėjaus romano scenas pabrėždama, koks svarbus jose ritualinis momentas. Ritualai reikalingi tam, kad užčiuoptų ir padarytų priimtinais tam tikrus žmogiškus impulsus, antraip laikytinus netinkamais ar net pavojingais. Tai gili tema, reikalaujanti išmanaus sukontekstinimo, visgi dalykai, nutinkantys tam tikruose fetišizmo vakarėliuose, kuriuos bandžiau papasakoti romane „Išvykėliai“, perteikia daugiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Frančeskui patinka dažytis, taip jis pajunta „kitokį žmogiškumą, kitokią vyriškumo esatį, nieko daugiau, nei buvimą žmogumi“. Klaudijai patinka dažyti savo vyrus, vieni tame žaidime dalyvauja, kiti dėl to ją atstumia. Manai, kad leidybos požiūriu tai tinkamas metas kelti klausimus apie estetinį kitokio vyriškumo vaizdavimą?

Tiesą sakant, nemanau, kad leidyboje egzistuoja tinkami momentai. Netikiu algoritmais. Puikus leidėjas ir rašytojas Antonio Franchini juokauja, kad jeigu būtų įmanoma žinoti, kurios temos pritrauks daugiausia skaitytojų, visi leidėjai jų griebtųsi. Tuo tarpu knygos rašymas primena kelionę per dykumą, su itin retomis oazėmis. Galbūt šiandien esame jautresni temoms, kurios leidžia suabejoti galios sistema, kurią identifikuojame kaip Patriarchatą. Frančeskas Velenas „Išvykėliuose“ suvokia, kad prisitaikymas prie kitų primetamų elgesio normų, užsimaskavimas žymiai palengvina gyvenimą, tačiau daro jį mažiau laisvą. Nuoširdžiai tikiu, kad patriarchalinė visuomenė su jos nustatytais galios svertais yra spąstai taip pat ir vyrams.

„Išvykėliai“ ‒ romanas, turintis sodrų intertekstinį pagrindą, su įaustomis citatomis, muzikinėmis, poetinėmis ir popkultūrinėmis nuorodomis, kurias atskleidi baigiamajame Autoriaus komentare, arba pamėklių kambaryje. Kodėl būtent tokia atomazga?

Man senokai norėjosi suteikti kūną pamėklių kambariui, kaip jį vadina Robert Walser įstabiame pasakojime Pasivaikščiojimas. Pamėklės ‒ tai mūsų patirčių brizas, tai, kas išgyventa, regėta, perskaityta, ir kas lieka mumyse amžinai, nors kartais ir be pavadinimo. „Išvykėliai“ man rodėsi tinkama knyga pabandyti įvardyti mane lydinčias pamėkles.

Kiek režisieriaus Bertolucci yra tavo „Išvykėliuose“?

Bernardo Bertolucci ‒ viena svarbiausių mano intelektualinį išsilavinimą ir skonį paveikusių asmenybių. Pamenu, išėjau iš filmo The Dreamers lyg pritrenktas, neramia siela. Tuomet politinė filmo finalo žinutė įsuko visas diskusijas su bičiuliais, nepalikdama vietos kitkam, vis dėlto man nepaprastai įsiminė toji lengvybė, poezija ir juslingumas pasakojant trijų personažų istoriją. Kas žino, galbūt šis vaizdinys liko kažkur giliai įstrigęs mano pasąmonėje ir galbūt virto viena iš manųjų pamėklių, kurių dar nespėjau įvardyti.

Parengė Toma Gudelytė