Rašytojas Adamas Kay: „Maniau, kad buvau vienintelis gydytojas, verkęs tualete“

Adamas Kay‘us – rašytojas, komikas, išbandęs ir jaunojo gydytojo rolę, savo bestseleriu tapusiuose memuaruose „Dabar tau skaudės: slapti jaunesniojo gydytojo dienoraščiai” ir neseniai lietuviškai pasirodžiusioje knygoje „Naktinę pamainą prieš Kalėdas“ pasakoja apie medicinos darbuotojo kasdienybės aukštumas ir žemumas, gyvenimiškus nutikimus, kurių nemato ligoninių pacientai.

Šiuo metu pagal neregėto populiarumo susilaukusią rašytojo knygą „Dabar tau skaudės“ yra ruošiama „BBC Two“ serialo ekranizacija, o jis pats tęsia gastroles Didžiojoje Britanijoje su žiūrovų pripažinta humoro šou programa. Naujausioje leidyklos „Jotema“ išleistoje knygoje „Naktinę pamainą prieš Kalėdas“ autorius su skaitytojais dalijasi netikėčiausiomis istorijomis, išgyventomis per šešis kalėdinius laikotarpius, praleistus dirbant ligoninėje.

Su šių dviejų knygų autoriumi kalbamės apie kūrybą ir ką, jam kaip rašytojui, davė darbo ligoninėje patirtis.

Jūsų knyga „Dabar tau skaudės“ tapo tikru fenomenu D. Britanijoje. Kaip manote, kodėl ji susilaukė tokio didelio skaitytojų susidomėjimo?

Manau, iš dalies skaitytoją pavyko sudominti būtent dėl medicinos temos. Be to, žmonės knygą pamėgo dėl šmaikštumo, ji kupina juokelių – iš tiesų, humorą panaudojau siekdamas nupasakoti, ką reiškia būti jaunuoju gydytoju. Manau, kad daugeliui yra nuoširdžiai įdomu sužinoti, kas slepiasi po paslaptinga uždanga: televizijoje rodomų dramų temos dažniausiai susijusios su nusikaltimais, medicina arba seksu. Kita vertus, ši knyga tai tarsi meilės laiškas Didžiosios Britanijos nacionalinei sveikatos tarnybai. Mano nuomone, galime ja pagrįstai didžiuotis.

Abi atsiminimų knygos yra parengtos pagal dienoračio užrašus, kurie atsirado Jums dirbant jaunesniuoju gydytoju. Ar jie iš tiesų buvo tokie juokingi?

Taip, aš tokiu būdu išliedavau visą patiriamą stresą ir spaudimą. Kadangi mažai yra kalbama apie tai, kaip medikams reikėtų ištverti sudėtingas, įtemptas darbe patiriamas situacijas – rašymas buvo tapęs mano asmenine terapija. Turėdamas laisvą minutę, rašydavau ligoninės personalo poilsio kambaryje. Ten prisimindavau ir užfiksuodavau atėjusias kvailas mintis, bjaurius nutikimus ar juokingus įvykius. Iš tiesų, tuomet dar gerai nežinojau, kodėl taip elgiausi, bet dabar, atsigręžus į praeitį, tampa aiškiau – ieškojau krislo šviesos tamsoje.

Kai kurie jūsų užfiksuoti atsiminimai ir šmaikštūs, ir veriantys širdį…

Būtent toks buvo mano darbas. Aš neišradau medicinos memuarų žanro, bet spėčiau, kad knygos, susijusios su šia tema, dažnai tampa dramomis arba situacijų komedijomis. Nemanau, kad kažkurios iš jų papasakoja visą tiesą apie ligonines ar medikų darbą.

Kokia buvo kitų kolegų, jaunųjų gydytojų, reakcija, perskaičius „Dabar tau skaudės“?

Pribloškianti. Labiausiai mane sujaudinusios nuomonės – išsakytos sveikatos priežiūros specialistų, kurie prieš perskaitydami knygą manė, kad tik jiems vieniems šitaip sunkiai sekasi tvarkytis darbe. O pats galvojau, jog tai aš buvau tas vienintelis žmogus, kada nors darbo metu verkęs tualete. Reikėtų suprasti, kad gydytojai taip pat yra žmonės. Mano knygos yra būtent apie tai. Gydytojai nėra robotai – jie tokie patys, kaip ir visi – kartais jų neaplenkia liga, kartais padaro klaidų, o kartais jiems tiesiog liūdna.

Kaip manote, kodėl dirbantiesiems medicinos įstaigose nėra suteikiama pakankama emocinė ir psichologinė parama?

Tai mane glumina. Medicina vis dar yra labai senamadiška specialybė. Ji ir militaristinė, ir hierarchiška, ir buržuazinė. Su tuo susijusi ir šiuolaikinė santūrumo bei tvirtumo darbe „kultūra“, kuri neleidžia sunkumus išgyvenančiajam liūdėti ar reikšti neigiamas emocijas. O pakeisti tokią kultūrą – lyg bandyti suvaldyti milžinišką laivą.

Ar kada nors nerimavote, kad jūsų knygos gali atbaidyti žmonės rinktis gydytojo profesiją?

Kartais gaunu žinučių, kuriose pasipiktinę skaitytojai lieja nusivylimą: esą sūnus norėjo tapti gydytoju, tačiau perskaitęs mano knygą persigalvojo. Na, tai puiku. Turiu omenyje, ar būtumėte patenkinti, jeigu jis tai būtų supratęs po septynerių sunkių studijų metų jau dirbdamas ligoninėje? Jei mano knyga jus atgrasys nuo tapimo gydytoju, tuomet iš tiesų jais patapę tikrai baidytumėtės šios profesijos.

Ar pasiilgstate darbo ligoninėje?

Labai pasiilgtu. Pasiilgtu pagalbos žmonėms. Nors ir dažnai namo grįždavau vėlai, vis dar vilkėdamas medicininę aprangą, kūnas būdavo papuoštas kraujo likučiais, kurių nusivalyti neturėdavau laiko, riedėdavau automobiliu pravirais langais, kad neužmigčiau… Nepaisant to, šypsena veide išlikdavo. Nėra jokio panašaus jausmo į tokį, kurį jauti išgelbėjęs gyvybę. Pasiilgstu to, pasiilgtu jausmo, kad esu naudingas.

Esate išsakęs kritišką nuomonę apie netinkamą medicinos studentų atrankos procesą šiems stojant į universitetus. Kaip jį būtų galima patobulinti?

Reikėtų atsisakyti studentų skirstymo pagal aukščiausius pažymius, nes tai nėra „genijų profesija“. Nereikia būti filosofu Alainu de Bottonu – žmogui tereikia turėti loginį ir analitinį mąstymą. Šioje profesijoje svarbiausia yra komunikacija: geriausi jūsų sutikti gydytojai bus tie, kurie tą sugeba daryti itin gerai, o ne tie, kurie geriausiai įsiminė biocheminius reakcijų kelius.

Ar turite mėgstamiausią medicinos memuarų knygą?

Amerikiečių gydytojas, Paulas Kalanithi, yra parašęs puikią knygą – „Įkvėpti tylą“. Autorius, nuostabus neurochirurgas, joje pasakoja apie savo akistatą su mirtimi, kai jam buvo kiek daugiau nei 30 metų. Ši istorija ne tik paliečia ir priverčia susimąstyti, tačiau tikiu, sugeba ir įkvėpti.

Kaip vertinate dabartinius medicinos memuarus, ar jaučiatės atsakingas už jų įvaizdį?

Man atrodo, nuostabu, kad skaitytojai siekia daugiau sužinoti apie sveikatos apsaugos sistemos profesijas, ir, kad tiek puikių žmonių dalijasi savo istorijomis. Šiek tiek mažiau nuostabu yra tai, kad kartais leidėjai sugalvoja nukopijuoti mano knygos priekinio ar galinio viršelio dalis, tačiau, spėju, jog kopijavimas yra pati nuoširdžiausia buvimo sukčiumi forma.

Parengė Goda Gavėnaitė