Psichologinių trilerių autorė Teresa Driscoll: „Praradimas ir praradimo baimė – pagrindinės mano knygų temos“

„Šiuo sunkiu metu jaučiuosi išskirtinė, nes mano žodžiai tebesklinda po pasaulį“, – feisbuke pasidžiaugė britų rašytoja Teresa Driscoll, pristatydama lietuviškai pasirodžiusio savo psichologinio trilerio „Pažadas“ viršelį. Tai jau trečioji autorės knyga, kurią galima perskaityti lietuviškai: anksčiau išėję jos trileriai – pasauliniu bestseleriu tapęs „Aš stebiu tave“ ir „Draugė“. Romanus išleido BALTO leidybos namai.

Naujojo psichologinio trilerio „Pažadas“ siužetas įtraukia nuo pirmo puslapio: trys paauglės pasižadėjo tiesą apie siaubingą įvykį nusinešti į kapus. Bėga metai, Betė ir Salė – vis dar geriausios draugės, padeda viena kitai ištverti slogius prisiminimus ir sunkias akimirkas. Tačiau Kerol visiškai atsiriboja ir nuo praeities slepiasi Prancūzijoje. Kol vieną dieną ateina laiškas, pranešantis naujieną, dėl kurios kyla grėsmė jų paslapčiai. Beviltiškai bandžiusios surasti Kerol, draugės kreipiasi pagalbos į privatų seklį Metjų Hilą. Ir iš paskutiniųjų stengiasi nuslėpti tai, kas gali sugriauti jų gyvenimus.

Kodėl sėkminga spaudos ir televizijos žurnalistė Teresa Driscoll nutarė atsidėti knygų rašymui, o išleidusi porą moteriškų romanų ėmėsi psichologinių trilerių? Apie tai – interviu specialiai Lietuvos skaitytojams.

Viename interviu esate minėjusi, kad nuo vaikystės svajojote rašyti knygas, tačiau pasukote kitu keliu. Ką jums davė metai žurnalistikoje?

Visuomet norėjau rašyti romanus, bet mokykloje karjeros patarėjas nukreipė mane į žurnalistiką. Patarimas buvo labai išmintingas, nes jau nuo dvidešimties galėjau užsidirbti pragyvenimui, – visi žinome, kaip tai būtų buvę sudėtinga, jei būčiau bandžiusi iškart tapti rašytoja. Iš pradžių dirbau laikraščiuose ir man labai patiko. Išmokau disciplinos rašyti kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo nuotaikos, užmezgiau pažinčių ir rašiau apie įvairiausius žmones – gerus ir blogus – iš skirtingų visuomenės sluoksnių. Buvau didžiulės drąsos ir didžiulio skausmo liudininkė, tad tas laikas padėjo puikų pagrindą mano rašytojos karjerai, nes daug sužinojau apie žmogaus prigimtį.

Ar dažnai kirbėdavo mintis – štai ši istorija galėtų būtų pagrindas pribloškiančiam romanui? Gal sukaupėte daug tokių ir dabar po vieną traukiate?

Niekada savo romanuose neaprašau tikrų istorijų, bet emocinė aplinka yra iš mano, kaip žurnalistės, patirties. Daugybę metų rašydama straipsnius perpratau, kuo žmonės gyvena. Mane jie nuolat stebino, šiuos prisiminimus panaudojau kurdama personažus ir siužetus. Mano aprašytos istorijos iš esmės negali būti tiesa… Bet noriu, kad jos būtų lyg iš gyvenimo, tad metai, praleisti stebint žmones, buvo puikus pasiruošimo rašytojos karjerai laikas.

Pradėjote nuo jausmų romanų, kas lėmė, kad parašiusi dvi knygas pasukote į visiškai kitą žanrą – ėmėtės psichologinių trilerių? Pajutote, jog skaitytojai laukia knygų, kurios labiau kaitintų kraują?

Man prireikė mažai laiko, kad pasijusčiau tvirta įvaldydama šį žanrą, iš dalies todėl, kad būdama žurnaliste rašiau įvairias istorijas – straipsnius jautriomis žmogiškomis temomis, taip pat kriminalus. Kartais – ir viena, ir kita tą pačią dieną. Tad man neatrodė sunku keisti rašymo pobūdį. Kurdama ir jausmų romanus, ir trilerius rašau apie blogus dalykus, kurie paliečia gerus žmones: moteriškuose romanuose tai buvo gyvenime nutinkančios tragedijos – liga ar avarija, o idėjos, susijusios su nusikaltimais, tapo psichologiniais trileriais. Abiem šiais atvejais išbandoma žmogaus prigimtis, tik skirtingu būdu.

Iš pradžių pasirašiau sutartį sukurti du moteriškus romanus ir jais labai didžiavausi. Kai romanai buvo išleisti keliomis kalbomis, savo agentei pristačiau psichologinio trilerio „Aš stebiu tave“ idėją ir iš jos išgirdau „oho!“. Kas įvyko paskui, kaip sakoma, jau yra istorija. Man patinka rašyti abiejų žanrų knygas, bet šiuo metu koncentruojuosi į trilerius, nes jie labai populiarūs.

Tobulo trilerio paslaptis?

Man svarbiausia – sukurti personažus, kurie skaitytojus įtrauktų. Po to reikia tempo, nuostabos ir nerimo, tad turi būti nuolatinis srautas klausimų, į kuriuos reikia atsakymų.

Skaitytojas turi malonumą žingsnis po žingsnio, puslapis po puslapio, artėti link istorijos viršukalnės. Kaip jūs rašote knygas – iškart žinote, kaip baigsis istorija?

Pradedu nuo herojų ir pagrindinės minties. Visada žinau, kaip knyga prasidės ir kuo baigsis. Pasidarau apytikrius istorijos apmatus ir tuomet leidžiu personažams eiti savo keliu. Nemėgstu tiksliai suplanuoti kiekvienos scenos – tai nebūtų smagu, bet ilgai ir daug galvoju, apie ką noriu papasakoti.

Viename interviu minėjote, kad jūs domina motinystės tema, vaikų praradimo skausmas. Kodėl?

Praradimas ir praradimo baimė – pagrindinės mano knygų temos. Manau, todėl, kad būdama paauglė praradau mamą, ji mirė nuo vėžio, ir aš labai anksti turėjau išmokti artimo žmogaus praradimo pamoką. Kaip jau minėjau, nenaudoju faktų iš savo gyvenimo ar darbo žurnalistikoje, bet naudoju emocinę patirtį, taip atskleisdama, kad tas temas išmanau, suprantu ir esu tai išgyvenusi.

Dažnai rašytojams priekaištaujama, kad per daug prisigalvoja, nes taip gyvenime nebūna…

O Dieve, tikiuosi, savo knygose nenutolstu nuo gyvenimo! Dirbdama žurnaliste buvau liudininkė tokių dalykų, kuriais sunku patikėti. Dažnai pagaunu save sakant savo vyrui (jis taip pat žurnalistas): „Jei tai įdėčiau į knygą, niekas tuo nepatikėtų!“

Nutarėte pabėgti iš Londono ir gyvenate provincijoje. Ne vieno jūsų romano veiksmas vyksta miesteliuose. Kuo žavus gyvenimas už didmiesčio ribų?

Jau pradėjau ilgėtis darbo Londone, kaip ir kiti mano kolegos žurnalistai. Man patiko dirbti mieste, kai buvau jauna ir vieniša, bet ištekėjus ir susilaukus vaikų kilo noras persikelti į provinciją. Daug mano draugų pasitraukė iš miesto vos tapę tėvais, tad mane žavi skirtingi pasirinkimai tam tikrais gyvenimo tarpsniais. Tai man ir patinka atspindėti knygose.

O gal miestelis yra ir ideali aplinka mįslėms bei nusikaltimams – kaip čia neprisiminus Agathos Christie ir jos detektyvų…

Be abejo! Mažuose miesteliuose ir kaimuose yra tiek neįtikėtinų istorijų. Nuostabus prieštaravimas: jūs matote namus šiaudais dengtais stogais ir akmenimis grįstas gatves, tikitės ramybės, bet šešėliai gali būti kur kas tamsesni, nei manote.