Liudas Dapkus: kokių kelionių knygų mes ieškome?

Knygos „Žuvis, kuri supainiojo duris“ autorius, žurnalistas ir kelionių vadovas Liudas Dapkus svarsto, kas mus verčia blaškytis po pasaulį ir kokių kelionių knygų ieškome.

…

Vienas mano draugas skaito kelionių gidus tik tam, kad sužinotų, kurių vietų kitoje šalyje reikia vengti. Jeigu kas nors įtraukta į „būtinų aplankyti“ vietų dešimtuką, ten knibždės turistų minios, kurios jam labai nepatinka. Aš jį gerai suprantu, nes vis dažniau jaučiuosi labai panašiai.

Nes pasaulis, kuris kadaise atrodė toks didelis ir nepažintas, kažkaip susitraukė. Beveik viską galima pasiekti jei ne per kelias valandas, tai per parą ar panašiai. Baltos dėmės žemėlapyje – seniai nuspalvotos, viskas atrasta. Bet juk keliavimas – tai ne užkariavimas. Tai patirtis, kurios įgyji, kad galėtum pasidalyti su kitais.

Kodėl keliaujame į tolimas ir nepažįstamas vietas? Nuvykę fiksuojame, ką matome aplink, grįžę pasakojame įspūdžius. Tokie klausimai XXI amžiaus žmogui gali skambėti keistai. O atsakymai atrodyti akivaizdūs. Juk visi keliauja, fotografuoja ir dalijasi! Tačiau ne viskas taip paprasta. Dar visai neseniai pramoginės kelionės buvo nedidelių visuomenės grupių privilegija. O kiek anksčiau minčių vykti į kitus kraštus ilsėtis apskritai niekam nekildavo.

Turizmas yra neatsiejama modernaus žmogaus ir jo globalaus pasaulio fenomenas. Viena greičiausiai augančių ūkio šakų, kurios įtaka persmelkusi vartotojų įpročius, kultūrą, šalių politiką ir ekonomiką. Milijardų eurų apyvarta, milijonai turizmo sektoriuje tiesiogiai dirbančių ir su juo netiesiogiai susijusių žmonių. Masinio turizmo pasekmės civilizacijos paminklams, planetos biologinei įvairovei, rūšių nykimui ir klimato kaitai.

Tai, kas dabar atrodo monumentalu ir savaime suprantama, prasidėjo palyginti neseniai. Žodis „turizmas“ į Oksfordo terminų žodyną įrašytas 1811 metais, tačiau tai jokiu būdu nereiškė masinių kelionių pradžios. Tiesiog anglai įtraukė sąvoką, kildinamą iš graikų kalbos ir turinčią dvi reikšmes: apvalų bokštą ir kelionę, besibaigiančią tame pačiame taške, kur prasidėjo. Kitaip tariant, judėjimą ratu, tarytum apvalaus bokšto apžvalgos aikštele.

Kita mažiau žinoma šios sąvokos versija – iš senovinio anglų žodžio „travail“, reiškiančio kankinimą. Kitaip tariant, išmėginimą, kuris tekdavo į dvasinę pažinimo kelionę pasiųsto piligrimo. Koks paradoksas: tam tikrų šios senovinės sąvokos bruožų išliko ir mūsų laikais, nes beveik visos kelionės tampa kantrybės, ištvermės išbandymu, o kai kurios – tikra kankyne. Bet juk gyvenimas kupinas paslapčių, jų prasmę užčiuopti leista per išmėginimus, o ne malones, kurių esame įpratę siekti.

Tamsiaisiais viduramžiais žmogus keliaudavo iš reikalo. Kareiviai, studentai, elgetos judėjo tarp gyvenamųjų vietų turėdami labai aiškų tikslą – nuo taško A iki taško B. Tačiau būtent tais laikais ėmė plisti kitas keliavimo būdas, kuriam prasmę teikė ne galutinis tikslas, o pats judėjimas. Piligrimai suprato, kad pažindami aplinkinį pasaulį galbūt geriau suvoks patys save. O gal – ir Dievo planus. Buvo ir tokių, kurie derino šias dvi kelionės prasmes: vykdavo dvasinių studijų į to meto kultūros centrus. Bolonijos, Oksfordo, Prancūzijos mokyklas.

Apie šį judėjimo erdve ieškant prasmės fenomeną neseniai teko kalbėtis su garsiu rašytoju Tahiru Shahu, gerai žinomu ir Lietuvoje. Aš jam priminiau anksčiau gyvenusius žinomus keliautojus – Kristų, Budą, Konfucijų. Visi jie kelyje atrado tai, kas žmonėms svarbu ir šiais laikais.

Rašytojas atsakė, kad daugelis religijų turi svarbų kelionės, ieškojimo komponentą. Tarkime, sufijai ar dervišai judėjimą naudoja dvasinėms praktikoms, turi specialų mokymą. Tai veikia ne tik kūną, bet ir pasąmonę. Tahiras ir pats pastebėjo, kad judant smegenys ima veikti visiškai kitaip, nei sėdint prie darbo stalo ir mėginant rasti įkvėpimo ar naujų idėjų.

Jam kelionė yra ne tik judėjimas erdvėje, tai švietimas, mąstymo būdas, sielos būsena. Kaip ir kiekvienas mokymasis, judėjimas turi daug lygių. Tai – tarsi vaistas nuo daugybės problemų, kurių gyvenime turi (ar įsivaizduoja turintis) kone kiekvienas.

Kelionė traukiniu į kitą miestą, skrydis į kitą šalį suteikia įkvėpimo, pateikia atsakymus į kamuojančius klausimus. Kartais – dar kelionei nepasibaigus. „Net jei neturiu laiko kur nors toliau nukeliauti, einu laukais, miškais – ir kažkas galvoje nutinka, ima dėliotis į vietas.“ Tai – Tahiro Shaho receptas tiems, kurie jaučiasi paklydę tarp trijų kasdienybės pušų ir neranda jėgų prisiversti bent trumpam atsisakyti jau pakyrėjusių, bet tokių saugių ir gerai pažįstamų gyvenimo ritualų.

Ši mintis toli gražu nėra nauja. Ją mąstytojai išgrynino dar XVI amžiuje, kai formavosi tradicija siųsti jaunus didikus į „turą“. Kelionę ar kankynę – priklauso nuo požiūrio ir konkrečių aplinkybių, tačiau būsimieji valdovai ir užkariautojai leisdavosi į pažintinę kelionę kartu su vasalais ir mokytojais, o maršrute būdavo numatyta apsistoti vienuolynuose, svarbiose pilyse ar prie išskirtinių gamtos objektų.

Vienas tokių keliautojų – Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Šis smalsus LDK didikas 1582–1584 metais ne tik aplankė tolimus, keistus, pavojingus kraštus, bet ir parašė apie tai knygą, kas įkvėpė daugybę kitų. Jo „Kelionė į Jeruzalę“ – tai pastabos ir atradimai iš Pietų Europos, Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų. Labirintai, hipopotamai, chameleonai, mumijos – galima tik įsivaizduoti, kaip visa tai stebino XVI amžiaus žmogų iš mūsų ūkanotų lygumų. Pastabos dažnai buvo naivios (bepigu dabar taip sakyti) ir netikslios, tačiau asmeniškos ir nuoširdžios.

Aristokratų kelionės buvo tarytum ankstyvoji šiuolaikinio turizmo versija. Žinoma, niekas neidavo lankyti „etninių gyventojų“ dūminėse pirkiose, nedalijo stalo įrankių pakelėje sutiktiems vaikams ir nepaišė jų portretų. Tačiau esmė liko nepasikeitusi iki šių dienų: keliavimas gali teikti ir nematerialią naudą. Žinoma, geležinkelis buvo tiesiamas, kad pervežtų prekes, o ne turistus. Tačiau masinio turizmo aušra ėmė brėkšti būtent tada, kai tolimas žemes sujungė metaliniai bėgiai.

XIX amžiaus industrijos proveržis sukūrė dar daugiau prielaidų kritinei keliautojų masei atsirasti. Auganti vidutinė klasė turtėjo, pirko, vartojo. O svarbiausia – atsirado žmonių, kurie turėjo laiko pramoginėms kelionėms. Jiems buvo skirta nauja specifinė literatūros kryptis. Tų knygų paskirtis buvo sužavėti skaitytojus tolimų šalių paslaptimis, ten laukiančiais įspūdžiais ir malonumais. Čia pirmavo vokiečiai, kurie spausdino labai praktiškus kelionių vadovus, pateikiančius daugmaž patikimą informaciją, kokia tik buvo įmanoma tais lėtų naujienų laikais.

1827 metais įkūręs savo vardo leidyklą, Karlas Baedekeris publikavo daugybę vadovų po užsienio šalis ir pats tapo bendriniu žodžiu. Net kitų leidėjų išspausdintos panašios knygos dar ilgai buvo vadinamos „badekeriais“. Būtent jis sukūrė metodiką – tarsi sukramtyti informaciją ir viską pateikti skaitytojui ant lėkštutės. Lankytini objektai, gražiausios bažnyčios, įdomiausi gamtos objektai. Panašia kryptimi leidyba vystėsi Didžiojoje Britanijoje, kur žmonės graibstė Johno Murray leidžiamus gidus po Vakarų Europos šalis.

1601 metais lotynų kalba išleista Radvilos Našlaitėlio „Kelionė į Jeruzalę“ buvo įspūdžių rinkinys, o ne kelionių vadovas. Tačiau kaip tik šia kryptimi pastaruoju metu ir juda visa kelionėms skirta literatūra. „Lonely Planet“ bei kiti, metų metus buvę reikšmingi, informacijos šaltiniai praranda svarbą. Detalūs vietų aprašymai, smulkūs žemėlapiai, patarimai užleidžia vietą interneto forumams, kur akimirksniu galima gauti daugelį atsakymų, sužinoti, ar dar veikia tas geras restoranas, viešbutis, ar nepasikeitė keltų grafikas.

Žmonės keliauja vis daugiau, tačiau kelionių knygų jiems reikia mažiau. Informacijos pertekliaus amžiuje vis didesnę vertę įgyja asmeninės patirtys, tampančios įkvėpimu kitiems, – visai kaip kadaise Radvilos Našlaitėlio knyga.