Savas Margutis
Interviu

Pavasario pažadas margučio pavidalu

Kalbino Urtė Karalaitė,
„Greito gyvenimo lėtų pokalbių“ sumanytoja

Erzindamas retkarčiais pašildančiais spinduliais ir užuominomis į atgimimą, pavasaris šiemet savo pažadą įprasmino Eglės Bazaraitės ir Dalios Bazarienės knygoje „Savas margutis“. Knyga, kaip ir artėjantis metų laikas, kupina šviesos, jaukumo ir, be abejo, margučių marginimo patirčių. Po jų raštais besislepiančios prasmės, spalvų reikšmės, tradicinės lietuviškos marginimo technikos – tik dalis knygoje paliestų temų, maloniai ir poetiškai įpintų į asmenines patirtis bei istorijas. Beje, tai, kad autorių pavardės sutampa, nėra atsitiktinumas – moteris iš tiesų sieja kraujo ryšys. Mamos ir dukros tandemas, rodos, šioms šeimos papročių paslaptims atskleisti tinka tobulai. Apie viską, kas liko už knygos puslapių, šįkart kalbuosi su viena iš autorių – Egle Bazaraite.

Savas Margutis

Egle, kuo tave žavi rankų darbas ir kuo pati labiausiai mėgaujiesi jo procese?

Man įdomiausia pats iššūkis – sugebėjimas ne tik kažką padaryti, bet ir pačios technikos tobulinimas. Niekada nežiūrėjau į tokius užsiėmimus tik kaip į meditatyvią veiklą. Man patinka mezgimo procesas, bet smagu ir matyti, kaip mezginys auga, kaip pavyksta įgyvendinti kokią nors sudėtingą idėją, pavyzdžiui, mezgimo raštą. Margučių marginimui tai taip pat galioja – būna, kad vis kas nors neišeina, o tada staiga pavyksta, lyg viskas susidėliotų į vietas. Gražu–negražu yra sąlyginis dalykas, bet tai, kaip viskas sukrenta, kaip raštas susijungia kelia begalinį pasitenkinimo ir pilnatvės jausmą.

Ar tuomet galima būtų teigti, kad galutinis rezultatas tau svarbiau nei pats procesas?

Nevisai. Mamos požiūriu svarbu daryti praktiškus daiktus, kad jie turėtų savo tikslą ir nevyktų tik darymas dėl darymo. Man taip pat labai svarbus paskirties ir funkcijos klausimas. Jei siuvi ar mezgi drabužį, tai būtų smagu, kad galėtum jį daug metų dėvėti.

Įdomu tai, kad megzdamas sau, dažnai pasirenki geresnę vilną ir tikrai gali ilgiau tą drabužį dėvėti ir juo džiaugtis nei masinės gamybos produktu. Nemanau, kad orientavimasis į rezultatą yra šiems laikams būdingo produktyvumo požymis. Vis tik daikto praktiškumas yra archajiškesnis bruožas. Tada pagamintas daiktas turėjo ilgai tarnauti ir nesusidėvėti, kad tai nebūtų kaip fejerverkai – šimtus eurų iššovėme į orą, susprogo, pažiūrėjome ir baigta.

Daug kas dabar yra daroma dėl darymo. Iš vienos pusės, gali išreikšti save, pasimėgauti procesu, bet man asmeniškai, negalint to daikto niekur pritaikyti ir panaudoti, kyla klausimas: kam išvis tada sėdėjau, stengiausi ir kūriau jį? Net interjere atsiradęs nutapytas paveikslas tave džiugina, tau gražu į jį žiūrėti ir tai kelia tam tikrą gyvumo jausmą.

Savas Margutis

Kaip margučių marginime sąveikauja įkvėpimas ir technikos valdymas?

Man atrodo, tiek mene, tiek amatuose ar rankdarbiuose technika yra svarbi – vienur mažiau, kitur daugiau. Kai pavyksta pasiekti tam tikrą užsibrėžtą tikslą, tai taip pat yra sėkmingos technikos panaudojimo rezultatas. Nėra tik taip, kad kažką darai ir kažkas pavyksta. Žinoma, atsipalaiduoti yra taip pat svarbu. Jei paimsi kiaušinį įsitempęs, galvodamas ar čia pavyks, ar ne, nebeliks malonumo. Tobuliausia, kai stengiesi atsipalaidavęs.

Kalbant apie marginimą ir įkvėpimą, visuomet jaučiu, kad neturint noro marginti, tiesiog nepavyks. Margučiams reikia nuotaikos, todėl niekaip neišeina marginti rugsėjo mėnesį. Atsisėdi ir nė iš vietos. Turbūt yra kažkokios velykinės mūzos, kurios pasirodo tik prieš Velykas.

Savas Margutis

Kokius iššūkius sau keli margindama?

Mėginu įgyvendinti vis sudėtingesnius raštus, kuriuos iš kažkur nusižiūriu, nors jie niekad tokie patys neišeina. Arba bandau sukurti naujus raštus, tokius kad atrodytų harmoningi, logiški, ritmingi ir tiktų pačiai kiaušinio formai, nebūtų atsitiktinis elementų kratinys.

Kurdama naujus raštus pasiruoši juos eskizuose?

Ne, mama mokė iškart dirbti ant kiaušinio – niekada nepalaikė eskizavimo technikos. Tiesiog pradedu nuo pirmo elemento ir galvoju, kas prie jo tiktų ir pamažu tą raštą auginu. Nėra taip, kad sėdžiu, eskizuoju ir projektuoju margutį. Jei margutį matytume kaip drobę, tai ant jos ir reikia bandyti įgyvendinti idėją, nes iš plokščio A4 lapo ant kiaušinio jos perkelti nepavyks – visgi lapo ir margučio plokštumos skiriasi.

Savas Margutis

Knygoje taip pat yra ir šių raštų simbolikos paaiškinimai, kokie raštai tau pačiai vizualiai ar prasmiškai artimiausi?

Galima žaisti jų prasmėmis, galvoti, ką norisi pasakyti, bet man labiau patinka raštų formos, jų vizualumas ir kaip tai sąveikauja su kiaušiniu kaip objektu. Būna, kad prasmė lyg ir patinka, bet forma man nėra sava. Pavyzdžiui, paukštis – lyg ir gražu, bet pats elementas vizualiai manęs nedžiugina. Visų mėgstamas žalčiukas, kalbantis apie šeimą, man pirmiausia yra iššūkį keliantis raštas, nes suvesti jį yra tikrai sunku.

Keletą kartų paminėjai potraukį iššūkiams, kuo jie tave traukia?

Tai paaiškina taiklus angliškas posakis growth junky (iš angl. k. augimo narkomanas), kai vis norisi save peraugti, išbandyti, tapti geresniam nei esi ir nei tiki, kad gali būti. Vis mėgini save įtikinti, kad gali kažką įgyvendinti. Žinoma, yra ir kita pusė – turi išmokti priimti, kad kartais gali ir nepavykti kažko pasiekti ir viskas su tuo yra gerai.

Ilgai gyvenai užsienyje, galbūt ne kiekvienas Velykas leidai čia su šeima, kaip tai keitė tavo santykį su šeimos tradicijomis?

Tiesą sakant, per visus tuos metus esu praleidusi tik vienas Velykas ir vienas Kalėdas ne Lietuvoje. Mūsų šeimoje tai labai svarbu. Iš tiesų, tiek per Kalėdas, tiek per Velykas didžiausias malonumas man yra laukti, nes tas judėjimas link kažko yra žymiai įdomesnis ir turtingesnis nei pati diena. Kaip ir pavasario laukimas, jis sukuria labai malonų jausmą. Velykos ir Kalėdos yra laiko žymėjimo matai – gana abstraktūs, bet vainikuojantys ir šventiški. Tai ne tik kalendoriaus data, bet ir susitikimas, o per jį įprasminamas ir kalendorinis virsmas. Net jei tas susitikimas vyksta ne su savo šeima, jis vis vien vyksta. Portugalijoje praleistas šventes sutikau su doktorantūros vadovės ir draugų šeimomis. Tos datos pažymėtos lygiai taip pat – per susitikimą.

Savas Margutis

Knygoje aprašomų papročių šaknys labai gilios, o kaip margučio tradicija veikia jūsų šeimoje dabar?

Margučiai mūsų šeimoje visada buvo ir yra. Šis ritualas suvienija – atvažiuoja broliai su vaikais, visi kartu su mano mama margina. Ji jau būna suruošusi visus reikalingus įrankius. Tai vyksta labai natūraliai. Mama pradeda marginti ir visi paeiliui prisijungia – nuo anūkų ir marčių iki užsukusių draugių. Tokia Velykų piligrimystė kuria bendrumą. Man pačiai taip pat tai labai natūralios tradicijos, kurios šįmet tuoj prasidės – dienos metu nudirbame darbus, o vakare kartu sėdame marginti.

Knygos iliustracijose labai daug gamtos ir ji tokia tikra, gryna. Kaip gamta veikia tavo mąstymą, kūrybą apskritai?

Man gamta yra svarbi, malonu joje būti, bet gyvenu labai miestišką gyvenimą. Tos vasaros, kai du mėnesius praleisdavau basomis miškuose ir pajūriuose, būdavo labai stiprios patirtys ir primindavo, kad tas dirvožemis yra mano dalis. Gamtoje man nelabai patinka eiti sutvarkytais takais, todėl norisi važiuoti kuo toliau ir mėgautis nepramintais miškais. Būdama tarp žmonių ir girdėdama įvairiausių nuomonių, pametu, ką galvoju pati. O būnant gamtoje ateina vienatvė, kuri man suteikia labai daug jėgų, tada geriausiai girdžiu save, savo intuiciją, atsakymus į klausimus. Kadangi gamtą pasiekti kartais reikia daug laiko, o vienatvė man yra pasiekiama namuose, dažnai, kad ir labai miestišką, gamtą stebiu pro langą.

Savas Margutis

Kaip matai senuosius lietuvių papročius ir tradicijas šiuolaikiniame pasaulyje ir įpročiuose?

Dabar socialinėse medijose žmonėms svarbu parodyti, kad jie fainai gyvena. Gal tada patys patiki, kad iš tiesų taip yra. Man atrodo, čia labai didelis pavojus, nes vėlgi pradedi nebegirdėti savęs. Net per Velykas marginant margučius, svarbiau tampa publikuoti ir parodyti, kaip mes gražiai marginame, kaip mes visi kartu susibūrėme ir leidžiame laiką kartu. Norėtųsi, kad daugiau dėmesio būtų skiriama tikram buvimui kartu, kurio tuomet nebesinori transliuoti. Aš pati stengiuosi tuo vadovautis. Būti kartu su žmonėmis yra labai didelė dovana ir nebūtinai jie turi būti šeimos nariai. Tas bendrumas padeda išgyventi šiame pasaulyje.