Jaunojo gydytojo užrašai
Biografijos ir prisiminimai

Michailo Bulgakovo „Jaunojo gydytojo užrašai“ atgimę „Netflix“ serialu

XX a. antrasis dešimtmetis, carinės Rusijos gūduma. Michailo Bulgakovo apsakymų rinkinys „Jaunojo gydytojo užrašai“ pradedamas pasakojimu apie ką tik medicinos mokslus baigusį jauną gydytoją Vladimirą Bomgardą, kuris atvyksta į provinciją ir pradeda gydytojo karjerą. Knygos istorija nėra iš piršto laužta – M. Bulgakovas yra ne tik pripažintas rusų klasikos autorius, jis pats baigė medicinos kursą Kijevo universitete ir dirbo provincijos gydytoju Smolensko gubernijoje – būtent ten ir surinko daugumą istorijų, vėliau pasirodžiusių knygoje „Jaunojo gydytojo užrašai“.

Beje, jeigu norėtumėte išvysti šios knygos ekranizaciją, siūlome peržiūrėti 2012 m. britų serialą tuo pačiu pavadinimu – „A Young Doctor’s Notebook“. Tiesa, čia rasite kiek daugiau komedijos ir, kad ir kaip keistai skambėtų, kiek daugiau bulgakoviško siurrealizmo nei pačiame rašytojo kūrinyje. Taip pat geros žinios „Hario Poterio“ gerbėjams – jaunąjį gydytoją Vladimirą Bomgardą įkūnija pagrindinis šio filmo aktorius Danielis Radcliffas.


Pagrindinio herojaus V. Bomgardo neįmanoma nepamilti, jis panašus į mus, artimas tiek Bulgakovo knygos skaitytojui, tiek serialo žiūroui. Turbūt dauguma mūsų tam tikru savo gyvenimo laikotarpiu jautėsi nepritapusiais, sutrikusiais, tarsi ne savo vietoje, savošitkais apsišaukėliais.

Pagrindinis knygos herojus taip jaučiasi nuolatos, prieš užmigdamas galvoja apie savo darbą, išvaržas ir nepavykusius gimdymus, kartkartėmis vis prakeikdamas mediciną. Gydytojui nuolat tenka susidurti su savo baisiausiais košmarais: pasukti kūdikio kojytę ir atlikti tracheotomiją. Tiek kiekvienas „Jaunų gydytojo užrašų“ skyrius, tiek serialo serija – vis nauja istorija, nauja mįslė pagrindiniam veikėjui.

Gydytojas Vladimiras, padedamas savo felčerių, vieną po kito išnarplioja ligonių bėdas ir nusiskundimus – taip pamatome, kad jis įgauna vis daugiau patirties ir pasitikėjimo savimi. Tačiau kaskart gydytojui tenka kovoti ne tik su kiekvieno paciento liga, bet ir su pačiu savimi. Bomgardas nėra geležinio charakterio herojus, bet turi nemažai užsispyrimo, kantrybės, o tai jam padeda įveikti savo baimes.

Jaunojo gydytojo kova su vėjo malūnais


„Ko tiktai aš negydžiau?! Iš tikrųjų? A?.. Psichikos ligų negydžiau…“ – svarsto gydytojas Vladimiras jau po savo tarnybos provincijoje. Išties jis rūpinosi ne tik sergančiais pacientais, bet gydė ir psichikos ligas, galbūt tik pats to nesuprasdamas.

Bulgakovo apsakymų herojui dažnai tekdavo susidurti ne tik su liga, bet ir su žmonių kvailumu: „Aš sutikimo neduodu, neduodu. Lašais sutinku gydyt, o gerklės pjaut neleisiu“ – taip viena moteriškė siūlo lašais gydyti jo pacientę, dūstančią mergaitę.

Gydytojui ne kartą tenka įtikinti žmones savo sprendimų teisumu ir kovoti su jais dėl to, kas turėtų būti savaime aišku. Turbūt tokia kova su vėjo malūnais pažįstama ne vienam šių laikų medicinos įstaigų darbuotojui. Ir nors operuoti išvaržą ar trachėją atsirado kur kas modernesnių būdų nei XX a. pradžioje, tačiau su pacientų užsispyrimu ar net kvailumu kovoti, ko gero, šiandien vis dar tenka ne vienam gydytojui.

Jeigu esate skaitę kitų autoriaus kūrinių, pradėję skaityti „Jaunojo gydytojo užrašų“ apsakymų ciklą, labai tikėtina, nustebsite. Ši pusiau autobiografinė istorija išsiskiria iš kitų autoriaus kūrinių, čia nėra siurrealizmo ar kalbančių šunų. Tačiau antra knygos pusė primena, kad visgi skaitome būtent šį rusų klasiką. Apsakymai „Užrašai ant rankogalių ir Šėtoniada“ – groteskiški, siurrealistiniai, juose pilna aliuzijų į to meto istorinius įvykius, kultūrinį gyvenimą. Šie kūriniai primena, kad Bulgakovas – ne tik gydytojas, kaip buvome įpratę skaitydami pirmuosius ciklo apsakymus, bet ir rašytojas.

Mėgstantiems klasikinę literatūrą M. Bulgakovo „Jaunojo gydytojo užrašus“ rekomenduojame paimti į rankas tuomet, kai atrodo, jog gyvenime viskas klostosi ne taip, kaip norisi, šioje knygoje tikrai rasite paguodą. Juk galiausiai, kaip ir knygos ar serialo pagrindiniam herojui, viskas išsisprendžia – tereikia šiek tiek aplinkinių pagalbos ir pasitikėjimo savimi.

Parengė Evelina Kriaučiūnaitė