Meilės romanas MŪSŲ ŠIRDŽIŲ CHEMIJA – taip mylėję tikrai esate ir jūs

Krystal Sutherland parašytas meilės romanas paaugliams „Mūsų širdžių chemija“, panašu, drąsiai gali būti pavadintas vienu šiuolaikiškiausių šio žanro kūrinių. Čia nėra jokių rožinių svajonių, Disnėjaus princesių ir princų, nepamatuojamos prabangos ar perdėto herojiškumo. Jei reikėtų apibūdinti paprastai – ši knyga kaip „Gossip Girl“ serialas, tik kur kas tikroviškesnis ir ne toks prabangus. Kitaip tariant, šitas romanas gali būti istorija apie kiekvieną iš mūsų.

„Mūsų širdžių chemija“ – pirmasis K. Sutherland romanas. Šviežios rašytojos braižas verčiant puslapį po puslapio tikrai juntamas, ypač – žvelgiant į pagrindinius veikėjus. Pastarieji – vidurinės mokyklos paskutinės klasės mokiniai, apgulti įprastų rūpesčių: pasiruošimo baigiamiesiems egzaminams, namų darbų, pataikavimo tėvams, kad išleistų į bendramokslių vakarėlius ir, žinoma, kankinami atsakytos ir neatsakytos meilės jausmų. Svarbiausi čia du: Henris Peidžas, 17-metis, svajojantis vieną dieną tapti rašytoju, ir Greisė Taun, 18-metė, mokyklos naujokė, pirmąją dieną spėjusi užsitarnauti keistuolės pravardę.

Išduosiu mažą detalę, išskaitytą tarp knygos puslapių. Henris Peidžas yra savotiškas K. Sutherland prototipas. Ne nuo A iki Z, tačiau sekant knygos herojaus gyvenimą puslapis po puslapio ir žinant šį bei tą apie rašytoją galima atsekti paraleles. Pavyzdžiui, norą būti rašytoju nuo mažens (K. Sutherland savo dienas leido bibliotekoje, nuo kurios gyveno per gatvę, ir jau 18-os buvo parašiusi romaną, kurio niekas neišleido), paskubomis užrašomus juodraščius, nenudailintas mintis (taip pat paskubomis, atradusi laiko tarp darbų ir per pertraukėles, K. Sutherland parašė ir „Mūsų širdžių chemiją“) ir pan.

Henris – visiškas gerietis, tikra savo vyresniosios sesers Seidės, kurią mokytojai prisimena lyg košmarą, priešingybė. Būdamas 17-os jis nei karto nėra įsivėlęs į jokį konfliktą, prikrėtęs eibių tėvams ar nusikaltęs. Ir nė karto nebuvo įsimylėjęs. Greičiausiai todėl apie pirmąją meilę jis galvoja taip, kaip turėtų galvoti daug knygų skaitantis žmogus:akimirka, kai jis sutiks sau skirtą žmogų, turėtų priminti filmą. „Dievulėliau. Štai ir ji. Galiausiai, prabėgus šitiek laiko, pasirodo ji“ – maždaug tokios mintys Henrio įsivaizdavimu turėtų suktis galvoje tą akimirką, kai jo horizonte pasirodys meilės objektas.

Tačiau kai į klasę pavėlavusi 10 minučių įžengia naujokė – Greisė Taun – jis nepajunta nieko, išskyrus susidomėjimą. Netgi susidomi jis ne merginos asmenybe. Jo dėmesio Greisė sulaukia, mat yra apsileidusi, murzė, šlubčiojanti taip, kad einant tenka pasiremti lazda, be to, vilkinti jai gerokai per dideliais vyriškais drabužiais. Ir gal net šiek tiek dvokianti.

Atrodytų, priežasčių jiems dviems bendrauti nėra daug, mat akivaizdu, kad Greisė nėra Henrio svajonių mergina ir dėl jos širdis jam ne akimirką nestabteli. Bet… kaip visada būna mokykloje, įsikiša mokytojai ir abiems tenka susipažinti artimiau. Jiems paskiriama bendra užduotis, net nepaklausus ar šiedu nori dirbti kartu. Ir čia keistuolė tėškia „Ne“. O po šito ne Henris akimirkai lieka nustėręs, o tada šoka vytis šlubčiojančios merginos.

Ugnis įsiliepsnoja perskaičius pusę

Ir tai yra kritinis taškas šioje istorijoje, kurią puikiai apibūdina gerokai vėliau Henrio Peidžo užrašytas sakinys apie vis dar besivejamas mergaites, kurios net negali bėgioti. Istorija lėtai pradeda rutuliotis, kai Henris ir Greisė žingsnis po žingsnio pradeda bendrauti. Jų draugystėje pilna keistenybių, kurias dažniausiai lemia Greisė. Ji neatsakinėja į klausimus, o jeigu ir atsako – tik į tuos, kuriuos nori pati. Ji nepasakoja apie tai, kaip gyvena ir kas jai nutiko, todėl Henris turi pasitelkti visą įmanomą kantrybę, išmonę ir netgi draugus, kad detalę po detalės išsiaiškintų merginos, į kurią kasdien vis labiau įsimyli, praeitį.

K. Sutherland šmaikščia kalba, pasitelkusi visas šiuolaikines technologijas, pradedant „Facebook“, baigiant „Snapchat“, atkuria atsargius knygos herojų dialogus, kurie, akylesnis skaitytojas pastebės, dažniausiai vienpusiai. Visgi maždaug iki knygos vidurio istorijoje, atrodytų, šiek tiek trūksta liepsnos ir yra kiek per daug kasdienybės. Įtampa ima augti istorijai persiritus į antrą pusę.

Nuo čia, atrodytų, galbūt neeilinė, tačiau kiek banali, meilės istorija atsiskleidžia visu grožiu ir spalvomis. O pastarosios, deja, ne pačios šviesiausios. Skaitai ir supranti, kad K. Sutherland nesiterliodama su tekstu, nesistengdama išrankioti pačių gražiausių frazių ir nuglostyti pasišiaušusių paauglių kalbos, sukuria tokį tekstą, kad skaitant ir kvapą užgniaužia, ir širdį paskausta taip, kad pasijunti susiėmęs už krūtinės.

Ir jeigu būčiau perskaičiusi tik pirmą pusę knygos, greičiausiai, žodžius, reikalingus šiai knygai nusakyti, rinkčiau gerokai sunkiau. Perskaičiusi viską iki paskutinio, 367, puslapio, knygą norėčiau rekomenduoti visiems, kurie kada nors mylėjo ir buvo pasijutę taip, kaip jautėsi vienas šios knygos herojų: „Nutrūko paskutinis siūlas, neleidęs man pažirti į šipulius. Negalėjau kvėpuoti <…>. Nebenorėjau kvėpuoti. Norėjosi atsigulti ant šaligatvio ir būti prarytam betono“ (293 p.).

K. Sutherland pavyko paversti „Mūsų širdžių chemiją“ kasdienišku, tačiau neįtikėtino jautrumo ir tikroviškumo pasakojimu, kurią skaitant išties, kaip ir žadama knygos anotacijoje, ne kartą norėsis ir juoktis, ir verkti.