Lietuvių psichoterapeutės knygos skinasi kelią į Prancūzijos rinką

Kartu su šeima išsikėlusi gyventi į Prancūziją, psichoterapeutė, septynių vaikų mama Aurima Dilienė ėmė rašyti knygas. Be abejo, apie tai, kas jai svarbiausia – šeimą, profesinę veiklą ir net pačią Prancūziją. Kol Lietuvos skaitytojai pažindinasi su naujausia Aurimos knyga „Privati praktika. Psichoterapeutės užrašai“, jos galvoje jau dėliojasi ketvirtosios knygos planas, o netrukus lietuvės knygas skaitys ir prancūzai. Apie viską plačiau pasakoja pati psichoterapeutė ir knygų autorė A. Dilienė.

„Privati praktika“ – jau trečioji jūsų knyga. Kas paskatino ją parašyti? Apie ką pirmosios dvi?

Ši knyga – savotiškas pirmųjų dviejų knygų tęsinys. „Laiškai iš Bordo“ – tai trumpas pasakojimas apie pirmųjų gyvenimo metų Prancūzijoje patirtis ir išmoktas pamokas, o „Šeima – komandinis žaidimas“ – tai mano profesinės ir asmeninės patirties mišinys, kuris laisvai galėtų tapti santykių vadovėliu jaunimui, ruošiantis gyvenimui. „Privačioje praktikoje“ – penkios istorijos.

Viena iš jų mano – dvejų metų klajonės po pasaulį dirbant ir ilsintis, vedant seminarus ir konsultuojant lietuvių bendruomenėse Europoje ir JAV. Ir keturių išgalvotų personažų, bet neišgalvotų gyvenimo iššūkių sprendimas psichoterapinių konsultacijų metu – žvilgsnis pro rakto skylutę, kaip vyksta ta terapija, kaip prasideda ir kaip gali baigtis, kiek tęsiasi, kokios užduotys skiriamos tarp susitikimų. Ši knyga kviečia išdrįsti kreiptis pagalbos sunkiu metu, drąsina net ir pačioje, atrodytų, beviltiškiausioje situacijoje ieškoti išeities, nes ji būtinai turi būti.

Knyga tiesiogiai susijusi su jūsų profesine veikla – esate gydytoja psichoterapeutė. O kuo skiriasi psichologas nuo gydytojo psichoterapeuto?

Šis klausimas labai aktualus daugumai. Skirtumas slypi išsilavinime: gydytojas psichoterapeutas – tai medikas su psichoterapiniu išsilavinimu, jis gali būti psichiatras-psichoterapeutas arba kokios nors kitos srities gydytojas, bet dirbantis psichoterapiškai, įgijęs specialų išsilavinimą. Psichoterapeutais gali būti ir psichologai arba tiesiog žmonės, įgiję specialų psichoterapinį išsilavinimą. Psichologai – tai psichologijos studijas baigę žmonės. Paprastai jie ruošiami humanitarinės krypties fakultetuose, tai nėra medikai.

Neretai vien tik žodžio pradžia „psicho-“ nuteikia bauginamai, tarsi tai būtų susiję tik su intelekto trūkumu ar dar kuo nors labai žeminančiu žmogaus orumą – keistai ir neracionaliai verčia užsisklęsti ir saugotis. Iš tiesų, psichika yra mūsų visų dalis šalia kūno. Kūnas – tai kaip ir normalu, o štai jau psichika – kažkas neapčiuopiamo, todėl tarsi ir nėra, išgalvota. Tiesa? Yra tokie stereotipai?

Ar atskleisdama savo darbo užkulisius norite žmones padrąsinti ieškoti pagalbos, jei jie gyvenime susiduria su vienokiais ar kitokiais iššūkiais?

Būtent toks ir yra šios knygos tikslas – padrąsinti kreiptis pagalbos, nelikti vieniems su savo mintimis ir bėdomis, taip pat nebijoti savigalbos – mėginti mokytis iš knygų, seminarų, paskaitų. Dabar internete jų apstu.

Ką labiausiai mėgstate savo darbe?

Labiausiai myliu žmones. Savo šeimą. Visus savo klientus, kolegas, savo knygų skaitytojus. Konsultuojant įdomiausia pati pradžia – išsiaiškinti, kas, kodėl, kur tos šaknys. Aš truputį detektyvė.Tuomet kartu su klientu sukuriu strategiją ir taktiką. Ir galiausiai – pasidžiaugiu mažais ir didesniais pasiekimais.

Ką patartumėte žmonėms, sunkiai išgyvenantiems pandemijos laikotarpį?

Gyventi. Nors ir sunku, bet eiti pirmyn. Būti čia ir dabar. Pasidžiaugti šia diena, ieškoti, kas džiugina, džiuginti save, kitus. Dėkoti už tai, kad esame. Visuomet randame, kuo skųstis ir ko neturime, – pandemija ar ne. Prisiminkime – tai mokesčiai dideli, tai oras blogas, tai valdžia netikusi… Tad gyvenkime ir nesiskųskime, rūpinkimės pirmiausia savimi, o tuomet ir kitais.

Kur, jūsų nuomone, slypi raktas į laimę? Ar yra koks vienas universalus patarimas?

Rūpinimasis savimi. Tada pasauliu – aplinka, šeima, gamta. Visos emocijos turi paskirtį – taigi visas ir patirkime, ieškodami PUSIAUSVYROS. Mano galva, tai ir yra laimė.

Gal vaikystėje svajojote rašyti knygas, ar jos daugiau papildo jūsų profesinę veiklą?

Vaikystėje svajojau daug ir nuolat keliauti, todėl norėjau būti stiuardese arba žurnaliste. Nė viena iš jų netapau, tačiau keliauju labai daug – aistra niekur nedingo.Nuo ketverių skaitau knygas – taigi knygos mane lydi visą gyvenimą: bibliotekos ir knygynai iki šiol yra mano mėgstamiausios erdvės. Knygų rašymas šiuo metu yra mano profesijos dalis – jos padeda dalytis žiniomis su daugiau žmonių, nei galėčiau fiziškai pakonsultuoti.

Ar tiesa, kad jau greitai jūsų knygas skaitys ir prancūzai? Pasirašėte bendradarbiavimo sutartį su viena iš Prancūzijos leidyklų. Kaip manote, ką skaitytojas prancūzas atras aktualaus ir įdomaus jūsų knygose?

Taip, pirmoji knyga jau leidykloje. Antroji jau išversta ir laukia savo eilės, o trečioji pradėta versti. Taigi visai netrukus prancūziškoji pasaulio dalis, t. y. prancūzai, dalis kanadiečių ir šveicarų, jau galės skaityti mano kūrinius ir taip pat kaip lietuviai pasisemti drąsos bei įkvėpimo. Visos knygose aprašomos idėjos tinka bet kurios kultūros žmonėms – emocijos visiems vienodai svarbios, santykiai – pagrindinė žmogaus gyvenimo varomoji jėga. Taigi, manau, jos atras savo skaitytojus visame pasaulyje.

Gal rašydama ir pati atradote ką nors naujo ar netikėto?

Rašydama trečią knygą atradau tai, kad sugebu ir fantazuoti, – ne tik aprašyti tai, kas iš tikrųjų įvyko: tai buvo tie keturi mano išgalvoti personažai, kuriuos kaip koks daktaras Frankenšteinas „sulipdžiau“ ir man jie labai patiko. Ateityje svajoju rašydama dar daugiau pafantazuoti ir galbūt gims koks psichologinis romanas ar netgi detektyvas.

Apie ką dar norėtumėte parašyti knygą?

Šiuo metu rašau knygą apie gyvenimą su vaikais. Jau dvidešimt aštuonerius metus esu mama ir gyvenu su vaikais, taip pat esu vaikų gydytoja ir vaikų bei paauglių psichiatrė – taigi, mano žinios ir asmeninė motinystės patirtis susilies į vieną pasakojimą, kaip įvairiais gyvenimo tarpsniais galima rasti išeitį iš sudėtingų, painių, neraminančių situacijų ir džiaugtis gyvenimu. Gyvenimu su vaikais.

Kalbino Giedrė Pūrienė