Kodėl spaustuvininkai laikydavo kates? Knygų tendencijos tada ir dabar

Vis daugiau knygų puikuojasi margaspalviais knygų krašteliais. Ar tai naujas mados klyksmas, o gal ir mūsų protėviai taip jas puošė? Į šiuos klausimus atsakė istorikė Milda Kvizikevičiūtė ir BALTO įmonių grupės įkūrėjas Artūras Karosas.

Tik renka dulkes!

Tik tie, kurie nežino knygos istorijos, stebisi dažytais krašteliais ir vadina juos naujove, tačiau taip knygos buvo puošiamos ir anksčiau. „Viskas jau sugalvota, mes tik pasitelkiame šiuolaikines technologijas ir pateikiame kur kas moderniau“, – pastebi istorikė Milda Kvizikevičiūtė. Ji buvo priblokšta, kai pirmąsyk pamatė XVI a. knygą, kurios krašteliai ne tik švytėjo auksu, bet buvo ir išraižyti ornamentais: „Nieko gražesnio nebuvau mačiusi. Tačiau žinau, kad yra ir kitokių stebuklų – turiu svajonę pamatyti dar įmantresnę puošybą: paslėptą iliustraciją, kai piešinys pasirodo tik tuomet, kai perbrauki pirštu per knygos kraštelį ir pakreipi puslapius reikiamu kampu.“

Kadaise spaustuvininkai ištraukdavo iš spausdinimo įrenginių šūsnį popieriaus lakštų, sudėdavo raidėmis išmargintus puslapius į blokus ir tokius „pusgaminius“ (dabartiniu požiūriu) siūlydavo pirkėjams. O šie jau ieškodavo knygrišių, kurie brangųjį pirkinį įrišdavo ir uždėdavo viršelį. Kad šis būtų tvirtas ir saugotų trapius puslapius, knygrišiai sukosi kaip išmanydami: supresuodavo atlikusias popieriaus atraižas, nereikalingus dokumentus, iš jų pagamindavo tvirtą pagrindą viršeliui. „Kartais viršelyje slepiasi daug įdomių dalykų. Tad ir tvarumas nėra šių dienų išradimas, – šypteli Milda. – Taip pat mes pamirštame, kad viskas kadaise turėjo praktinę reikšmę: baltų knygos kraštelių nepalikdavo, nes norėjo kuo labiau knygą apsaugoti. Dažymas šiek tiek uždaro popieriaus poras, kur kas sunkiau prasibrauti įvairiems kenkėjams, bet lengviau nuvalyti dulkes. Auksuoti krašteliai slidūs, dulkės nuo jų tiesiog atšoka, tereikia jas nubraukti. Knygos tuomet ne tik švaresnės ir ilgaamžiškesnės, bet ir kur kas gražesnės.“

Kadaise spaustuvininkai laikydavo dirbtuvėse kates, kad jos išgaudytų peles – šias viliojo popieriaus lakštai. Augintinės nebuvo drausmingos, netyčia įkišdavo letenėles ir į dažus, o tuomet jau sprukdavo ir per atspausdintus lakštus. Popierius buvo brangus, kiekvieną puslapį saugojo, todėl įrišdavo ir taip „papuoštus“ puslapius – istorikai tokių yra aptikę. Tiesa, maisto dėmių senose knygose nėra tiek daug, kiek rastume šiuolaikinėse: knygos buvo brangios, jų valgydami neskaitydavo.

Iš XV amžiaus mus pasiekė iliustracija – bibliotekos prižiūrėtojas su šepečiu nuo knygų braukia dulkes. Pasirodo, juokiasi istorikė, ne nauja ir dar viena aktuali tema. „Vos knygos pradėtos spausdinti, kai amžininkai ėmė dejuoti, kad jų leidžiama per daug, jos spausdinamos nekokybiškai, niekas nespėja jų skaityti, tad šios tik renka dulkes lentynose, jas bibliotekų prižiūrėtojai tik ir valo.“ Ar neprimena dabartinių atodūsių?

Biblioteka – vizitinė kortelė

Populiariausias knygų kraštelių dengimo būdas – auksavimas – buvo ir pats brangiausias. Bet ir knygos anuomet buvo prabangos prekė. XVI–XVII amžiais krašteliai taip pat dažyti raudonai ar mėlynai. Jei senos knygos krašteliai kitokios spalvos, tarkim, violetiniai, galima spėti, kad ilgainiui dažai nubluko arba ne taip jau ir seniai knyga perdažyta. „Knygos gyveno savo gyvenimą, jos buvo remontuojamos ir rekonstruojamos – ne tik norėta panaikinti laiko žymes, bet ir pagražinti pagal to laiko madą, – paaiškina Milda. – Perėjo knygos į kito savininko rankas, reikia sutvarkyti biblioteką – juk ji reprezentuoja šeimininką.“

Istorikė rankose laikė ir tyrinėjo ne vieną seną knygą, kurios dešimtmečiais, o gal netgi ir šimtmetį, lentynoje stovėjo atsuktos ne nugarėle, o krašteliu. Didžiulių bibliotekų savininkai siekė, kad visos jų knygos būtų įrištos vienodai, tuomet svečiams išdidžiai galėdavo mostelėti ranka į stilingas lentynas. Tačiau kaip tarp daugybės knygų atrasti norimą? Juk anuomet ant knygų nugarėlių, netgi viršelyje dažnai nebūdavo jokių užrašų – nei autoriaus pavardės, nei pavadinimo. Sprendimą dažnai rinkosi paprastą: užrašydavo pavadinimą ant kraštelio.

Tyrinėtojai randa daugybę užrašų knygų puslapiuose, dažniausiai paraštėse. „Ne kartą esu mačiusi nupieštą mažą rankutę – dėmesiui atkreipti, – atradimais dalijasi Milda. – Dažnai sulaukiu klausimo: ar galiu knygoje žymėti ir rašyti, juk taip nepagarbu… Į bibliotekos knygas – šiukštu, netgi negalima klijuoti lapelių, dažnas net nesusimąsto, kad klijai pažeidžia popierių. Tačiau kas gali uždrausti daryti pastabas savo knygoje? Po kelių šimtų metų tyrėjui pastabos paraštėse bus labai įdomios.“ Kaip ir viskas, ką aptinka atvertę knygą. „Randame visko, net musių, – juokiasi istorikė. – Vienoje Lietuvos bibliotekoje saugomoje knygoje gulėjo auksinė moneta.“ Dažniausiai tarp puslapių kaip skirtukus skaitytojai palieka receptus, lapelius su maldelėmis, užrašais, sudžiovintus augalus.

Kaip dėti į lentyną?

„Visos knygos dalys vertos būti ne tik kokybiškos, bet ir gražios. Kai kurių detalių funkcijos neišliko, bet iki šiol tai tėra knygos dalis: tarkim, pirmasis knygos puslapis tik su autoriaus pavarde ir pavadinimu – kadaise jo reikėjo, kad knygrišiai nesusipainiotų tarp knygų blokų. Dažnai tik dėl grožio dabar naudojamas kaptalas – juostelė iš medvilninio ar šilkinio audinio, klijuojama prie storesnių knygų bloko nugarėlės galų.“

Ko tik nedarydavo dėl grožio: knygų kraštelius auksuodavo ar dažydavo, viršelyje įtaisydavo puošnius segiklius. Jei jau kraštelis bus matomas, gal galima pasirūpinti, kad jis dar labiau trauktų akį? O kur dar šilkinės juostelės, skirtos pasižymėti svarbius puslapius ar jų kraštuose priklijuoti odiniai spurgeliai, žymintys svarbias knygos vietas – dažniausiai religiniuose tekstuose.

XVIII a. ant knygų nugarėlių imta dėti kitos spalvos odos intarpus – plaketes, kuriose įspausdavo autoriaus pavardę ir jos pavadinimą. XIX a. išpopuliarėjo marmuriniu vadinamas popieriaus dažymo būdas – taip puošdavo ir kraštus. „Specifinė iš Osmanų imperijos atkeliavusi technika: ant vandens paviršiaus išpilami dažai, jie sumaišomi, sukuriamas norimas raštas, tuomet įmerkiamas smarkiai suspaustos knygos kraštas“, – pasakojo istorikė.

Gal knygą lentynoje reikėtų atsukti ne nugarėle? Tikriausiai ne vienas taip pagalvojo, rankose vartydamas knygą, kurios krašteliai papuošti piešiniais. „Kodėl ne? Jei taip gražiau, – ragina Milda. – Su savo knygomis galime elgtis taip, kaip tik norime.“

Knyga turi būti graži!

BALTO įmonių grupės įkūrėjas Artūras Karosas neabejoja, kad knyga yra ir meno objektas: „Knyga turi būti graži, tada kils noras ją paimti į rankas ir, reikia tikėtis, ne tik pavartyti. Gražūs gali būti ne tik įvairūs albumai, dažnai pavadinami stalo knygomis.“

Leidėjui, be abejo, svarbu, kad prekė – šiuo atveju knyga – būtų kuo patraukliau įpakuota. Tai padeda ją parduoti: juk ranka nejučia tiesiasi prie dailesnių daiktų. „Kurį riešutų pakelį – akį traukiančio dizaino ar neskoningame maišelyje – paimtumėte? Esu įsitikinęs, kad dėmesį reikia patraukti ne tik turiniu, todėl knygos ir transformuojasi, vis daugiau dėmesio skiriama jų išvaizdai. Antra vertus, technologijos tobulėja, galima padaryti daug gražių dalykų už prieinamą kainą.“

Jau ir anksčiau iš „BALTO print“ spaustuvės užsakovams iškeliaudavo knygos, kurių krašteliai buvo išskirtiniai – auksuoti ar su piešiniais. Tačiau taip papuošti knygą buvo brangu, į pagalbą reikėjo pasitelkti šilkografiją. „Šios technologijos imlios laikui, naudojamos brangios medžiagos, tad tokie užsakymai buvo itin reti“, – paaiškina pašnekovas.

BALTO leidybos namai prieš porą metų pradėjo leisti išskirtinę trilerių ir detektyvų seriją – šių knygų krašteliai dažomi juodai. „Vieni pirmųjų pradėjome Lietuvoje dažyti kraštelius, dabar vis daugiau leidėjų pageidauja taip gražinti knygas. Ypač tai madinga Vokietijoje ir Skandinavijoje. Modernūs rašaliniai spausdintuvai gali ant kraštelių atspausdinti bet kokį piešinį, smulkiausias detales. Spaustuvei atsirado progų pademonstruoti savo galimybes, bet noriu atkreipti dėmesį: kaip ir verdant sriubą per daug prieskonių nereikia berti. Viršelio, nugarėlės, kraštelių dizainas turi susijungti ir skambėti“, – įsitikinęs BALTO įmonių grupės įkūrėjas.