Knygos „Kaktusas ar pienė“ autorė kviečia mokytis psichologinio atsparumo

„Nors gyvenimas pamažu grįžta į įprastas vėžes, pastebėjau, kad žmonės tapo atsargesni bendraudami, palaiko didesnį atstumą, greičiau nuvargsta, o kai kurie netgi ir toliau vengia susitikti, nes jaučia nerimą. Bent artimiausiu metu bendravimas išliks atsargesnis“, – pastebi Jungtinėje Karalystėje dirbanti psichologė, meno psichoterapeutė Evelina Savickaitė-Kazlauskė.

Psichologė pastebi, kad jau prieš pandemiją vis daugiau žmonių kreipėsi į specialistus dėl depresijos ir nerimo, tad tai viena iš priežasčių paskatinusių parašyti knygą apie psichologinį atsparumą „Kaktusas ir pienė“. Galime išmokti būti psichologiškai atsparesni ir tvirtesni. Gyvenimas nė vienam iš mūsų negaili iššūkių. Kad ir kaip bandytume apsisaugoti patys ar apsaugoti tuos, kuriuos mylime, ligos, netektys ir kitokie likimo smūgiai užklumpa netikėtai ir nepelnytai. Kaip nesileisti sugniuždomiems arba kaip atsitiesti ir gyventi toliau?

Knygoje „Kaktusas ar pienė“ autorė kviečia geriau suprasti, kas vyksta mūsų smegenyse ir visame kūne, kai patiriame stresą ar nerimą, pažinti savo pojūčius ir elgesį, sugebėti kasdienybėje rasti ramybę ir pusiausvyrą. Knygoje pateikiamos ir savotiškos treniruotės psichologiniam atsparumui ugdyti. Tapsite stipresni ir atsparesni, suprasite, kas esate labiau – prie atšiauriausių sąlygų prisitaikanti ir žydinti pienė ar viską ištveriantis, tačiau spygliais visus atstumiantis kaktusas. Plačiau apie tai kalbamės su knygos „Kaktusas ar pienė“ autore E. Savickaite-Kazlauske.

Kodėl psichologinio atsparumo tema tokia svarbi šiandien?   

Psichologiniu atsparumu pirmiausiai susidomėjau vedama asmeninės patirties. Kai su vyru išsirengėme į pusantrų metų kelionę aplink pasaulį, jos metu patyrėme ne tik nuotykių ir šiltų įspūdžių, bet ir eilę iššūkių. Kilo klausimų: kaip nepasiduoti sunkumams, kaip išlikti kelyje, atsispirti ir judėti tolyn. Stebėjau, kas teikia stiprybės ir ištvermės, žymėjausi atmintyje ir popieriniame dienoraštyje, kas grąžina jėgas ir kas labiausiai jas atima. Kelionėje sekiau, kaip skirtingos tautos ir kultūros žvelgia į sunkumus ir kaip su jais susidoroja. Tai buvo stipriausia ir turtingiausia asmeninė atsparumo mokykla.

Po kelionės sugrįžome į Jungtinę Karalystę, kurioje jau ir anksčiau gyvenome ir studijavome. Su šiuo reiškiniu ypač stipriai susidūriau vesdama psichologinio atsparumo kursus greitosios pagalbos, policijos, ugniagesių ir gelbėtojų personalui. Jungtinėje Karalystėje psichologinio atsparumo sąvoka sparčiai populiarėja švietimo sistemoje, sveikatos ar organizacijų kultūroje. Ji kur kas platesnė ir skamba pozityviau nei streso valdymas, apima daugiau veiksnių ir teikia įrankių, galinčių padėti tiek kasdienybėje, tiek itin sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Pasaulis labai greitas: sistemos sudėtingėja, santykių mozaika tankėja, bet nebūtinai gilėja, emocijos aštrėja, stimulų daugėja. Ir nors dabartinės kartos gyvena patogiau ir turtingiau, turi daugiau pasirinkimų ir galėtų labiau mėgautis tuo, apie ką protėviai būtų galėję tik pasvajoti, statistika rodo, kad net ir prieš pandemiją sparčiai augo depresija ir nerimas, ketvirtadalis žmonių jau dabar susiduria su psichologiniais sunkumais.

Dabar gyvename nežinomybės kupiname laikotarpyje. Ir nors tai galimybių metas, kartu ir sunkiausia, ką žmogus gali patirti. Todėl tie, kurie pramoksta gyventi neapibrėžtomis aplinkybėmis, ne tik prisitaikyti prie aplinkos, bet ir ją aktyviai keisti, gebės lengviau atsispirti.  

„Kaktusas ar pienė“ – taip pavadinote knygą. Kaip atsirado toks žmonių tipų skirstymas ir kuo jis paremtas? Įmanoma „pereiti“ iš vieno tipo į kitą?  

Tai žaismingi simboliai, iliustruojantys dvi psichologinio atsparumo perspektyvas. Užsienio literatūroje jos apibūdinamos kaip „išgyventi“ (angl. survive) arba „klestėti“ (angl. thrive) sunkumų metu. Kaktuso simbolį pasufleravo viena kursų dalyvė, kuri pripažino, kad piene savęs pavadinti negalėtų. Ji sakė, kad išgyventi sugeba, bet aplinkiniai jaučia jos spyglius. Ji man tapo dėlionės dalele, kaip galėčiau taikliau iliustruoti tokią išgyvenimo strategiją. Kaktuso tipo žmonės prisitaiko prie aplinkos, yra atkaklūs, ištvermingai išgyvena sunkumus ir yra atsparūs, tačiau sekina savo vidinius išteklius, o tai nepraeina be pėdsakų. Kai kurie patiria ir psichologinį perdegimą. Tuo tarpu pienės taip pat puikiai prisitaiko prie aplinkos, bet jų ryškūs žiedai simbolizuoja gebėjimą savo išteklius pildyti įvairiausiais būdais. Jų optimizmas, humoro jausmas ar gebėjimas žvelgti iš perspektyvos leidžia  kelti galvą į saulę.

Ir taip, kaktusas taip pat gali sužydėti. Girdžiu nuostabių istorijų, kaip pradėję labiau rūpintis savimi, pakeitę požiūrį į save, sušvelninę vidinį dialogą, žmonės iš esmės pakeitė ir savo elgesį. Dėl to jie netampa mažiau atsparesni, bet geba labiau džiaugtis gyvenimu.

Ar įmanoma išmokti psichologinio atsparumo, būti tvirtesniems? Ar tiesiog vieni žmonės iš prigimties lengviau pakelia sunkumus nei kiti?  

Šis klausimas tikrai nėra vienareikšmiškas, jis įtraukia į klasikinę diskusiją, kas daugiausiai daro įtakos psichologiniam atsparumui: prigimtis ar aplinka bei ugdymas. Taip, genetinis faktorius yra vienas iš veiksnių ir kai kurie žmonės iš prigimties gali būti atsparesni. Ypač tai pasakytina apie kai kuriuos vaikus, kurie, regis, gyvendami net ir nepalankiomis sąlygomis, sugeba atsilaikyti ir išauga į nuostabias, visuomenei daug dovanojančias asmenybes. Apie 50% optimistinių, į laimę orientuotų nuostatų yra genetiškai paveldimos. Tad kai kuriems lengviau matyti situacijas iš šviesesnės perspektyvos, ir, kaip britai sako, įžvelgti sidabro pamušalą tamsiame debesyje.

Tačiau esu liudininkė istorijų, kai žmonės, užuot plakę save už klaidas, pradeda draugauti ir bendradarbiauti su savo vidiniu pasauliu, ima keisti mintis, kurios nebūtinai yra naudingos, realistiškos ar logiškos, ima plačiau žvelgti į save, kitus ir pasaulį. Juk dažnai nė nepastebime, kaip kartojame sau iracionalias nuostatas, atsineštas iš vaikystės, mokyklos ar šeimos: „koks esu kvailys“, „visi jie tokie“, „nieko iš manęs neišeis“ ar „žiūrėk, kiek pasiekė kiti, ir kiek nedaug sugebu aš“. Šios ar kitos nenaudingai sau transliuojamos mintys gali vesti į nuolatinę kovą su savimi ar kitais, bėgimą nuo savęs, o kartais ir į emocinį sąstingį.   

Galbūt žmonėms, kurių nuostatos ypač įsisenėjusios, užtruks ilgiau tai pakeisti, tačiau pastebėjau, kad įvairiausi asmenys, nežiūrint profesijos ar amžiaus, geba išsilaisvinti iš šių nuostatų, tampa labiau patenkinti gyvenimu, jaučiasi pajėgesni ir tvirtesni. O tie, kurie išsikelia ir įveikia net ir mažiausius iššūkius, išsivaduoja iš bejėgiškumo ir tampa optimistiškesni. Gal todėl ir sunkesnės kelionės taip įkvepia žmones, nes jų metu gali netikėtai atrasti, kad iššūkiai įveikiami.

Yra ir manančių, kad taip bandome bėgti nuo problemų, bandome nuo to apsaugoti vaikus ir taip visuomenė tampa silpna, trapi ir pažeidžiama. Koks skirtumas tarp to bėgimo nuo problemų ir atsparumo?

Kaip ir kiti gyvi organizmai instinktyviai stengiamės vengti skausmo. Daug kančios patyrusi visuomenė stengiasi apsaugoti vaikus nuo tokio pat skausmo, tačiau taip net ir nesąmoningai galima pasiduoti kitam kraštutinumui: siekti apsaugoti juos nuo bet kokių rūpesčių ar nemalonumų. Tačiau taip atimame svarbią galimybę treniruoti atsparumo raumenį, kuris dažniausiai formuojamas per patirtį. Taip kyla pavojus tapti orchidėjomis, kurios klesti tik geromis sąlygomis, o skersvėjui papūtus, reaguoja jautriai.  

Mums reikia iššūkių, kad galėtumėme augti, stiprėti – kaip ir dantenų stiprumui palaikyti neužtenka valgyti tik košę. Tad tėvai, kurie lyg sraigtasparniai gelbėja vaikus nuo bet kokių sunkumų, rizikuoja palikti juos be atsparumo įrankių. Pradėję savarankišką gyvenimą ir susidūrę su kliūtimis, kritika, nesėkmėmis, vaikai nebežino, kaip su tuo kovoti, pasimetę griebiasi ne pačių geriausių būdų nerimui numalšinti. Ir atvirkščiai, tie, kurie mokosi susidoroti su problemomis, nepasimes susidūrę su sunkumais, nes jau yra tai patyrę ir yra pajėgūs įveikti. Iš patirties su jaunimu, galiu tik paantrinti, kad tie, kurie leidžiasi į žygius, imasi teigiamos rizikos, atkakliau siekia savo tikslų, susidūrę su kliūtimis, neišsimuša iš vėžių.   

Turbūt psichologinės sveikatos mums neprideda ir tai, kad nuolat galvojame, ką apie mus pagalvos kiti, jūs tai vadinate „prožektoriaus efektu“. Kaip išmokti mažiau imti į galvą kitų nuomonę?

„Prožektoriaus efektas“ – tai lyg įsivaizduojamos rampos šviesos, įsijungiančios tik peržengus namų slenkstį. Ką apie mane pasakys giminės ar kaimynai, bendradarbiai ar bendraklasiai? Kaip mes apsirengę, kaip susišukavę, ką pasakėme, ką „nusišnekėjome“. Neretai žmonės pasiduoda įsivaizduojamam vertinimui, manydami, kad juos nuolat kas nors stebi. Tačiau mes visi sukamės savo orbitose, esame užmaršūs ir tikrai nepastebime visų detalių.

Baimė būti atmestam labai stipri. Ypač iš jaunų žmonių dažnai girdžiu, kad kitų vertinimas, dažnai tik įsivaizduojamas, tampa kliūtimi svajonėms ir tikslams įgyvendinti. Kai kurie jų vengia imtis naujų idėjų tik dėl to, kad nesėkmės atveju iš jų bus pasišaipyta, jie nuvils kitus. Bet net jei mus ir vertina nepalankiai, galbūt galime tai ištverti: ar vienas kitas nemalonus įvertinimas privalo apibrėžti mūsų savastį? Ir taip, nors tai nesmagu, tačiau ištveriama. Pravartu pažvelgti ir į savo praeitį – kaip anksčiau sugebėjau įveikti sunkius etapus? Kas man padėjo? Svarbu puoselėti tikrąjį švyturį – vidinę misiją, tikėjimą, kad tai, ką darai, svarbu tau ir bendruomenei. Tai suteikia ištvermės, atkaklumo, o kartu ir psichologinio atsparumo.

Pandemijos metai mums visiems labai sunkūs, psichologai sako, kad nebespėja padėti visiems, kurie kreipiasi pagalbos. Knygoje rašote, kad ateityje su psichologinėmis problemomis susidurs kas antras žmogus. Ką pastebite iš savo praktikos, kaip karantinas mus paveikė? Kas labiausiai kamuoja žmones?  

Šalia Covid grėsmės gyvybei ir sveikatai, sunkiausia, kas įvyko paskelbus karantiną, tai nutrūkęs įprastas žmonių socialinis gyvenimas. Bendrystė itin svarbi psichologiniam atsparumui. Parke ant suolelio, kontoroje prie kavos aparato ar svečiuose susitikę žmonės galėdavo pasidžiaugti darbo vaisiais ar išsipasakoti sunkumus, taip galėjo pažvelgti į savo problemas iš perspektyvos. Pandemijos metu neretai likę vieni su mintimis bei išgyvenimais, negalėdami patirti svarbių apsikabinimų, teikiančių oksitocino, kai kurie jautėsi be galo vieniši. Pastebėjau, kaip žmonės siekdavo susitikti: jie šnekučiuodavosi net atskirti tvorų ar sėdėdami parkuose ant skirtingų suolelių. Visi buvo išsiilgę žmogiškojo ryšio. Žinoma, nuotolinio bendravimo platformos tapo labai svarbiu kanalu bendravimui, bet jos toli gražu neatstoja tikrų susitikimų, apkabinimų, atsitiktinių pokalbių parduotuvėje ar rytinio pasilabinimo su kaimynu. Juolab, kad per atstumą kur kas sunkiau įvertinti kito žmogaus kūno kalbą ir intencijas, tad nuotolinis bendravimas gali varginti.  

Kita vertus, girdžiu ir kitą pusę: pavyzdžiui, jei santykiai kolektyve buvo toksiški, darbas namuose apsaugojo nuo šių grėsmių, liko daugiau laiko ir jėgų svarbiems darbams nuveikti. Be to, kai kurie sukūrė daugiau pusiausvyros kasdienybėje – užuot į darbą keliavę automobiliu, šį laiką išnaudojo pasirūpinimui savimi: poilsiui, reguliarioms pertraukoms, pasivaikščiojimams, pasižvalgymui per langą ar į dangų.

Vis dėlto istorija ir girdėti pasakojimai byloja, kad po karo ar kitų traumų net ir sugrįžus į saugią kasdienybės rutiną, stiprūs išgyvenimai palieka psichologinius randus. Žmonės juk susidūrė su netektimis, didžiuliu neapibrėžtumu dėl sveikatos, ekonominių sąlygų. Kai kurie nusivylė dalies visuomenės abejingumu ir empatijos trūkumu. Ši situacija patikrino ir visuomenės solidarumą, sutelktumą ir bendrąjį supratimą. Kita vertus, tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėje Karalystėje, stebėjau nuostabias iniciatyvas, sutelkusias žmones kovoti vieniems dėl kitų.

Daug kalbate apie meno ir gamtos galią žmogaus psichinei sveikatai. Atrodo, kad daug kam per karantiną gamta buvo išsigelbėjimo šaltinis, gal dalis net iš naujo ją atradome. Galima sakyti, kad pandemija mums padėjo kai kuriuos dalykus įvertinti iš naujo?

Jau pandemijos pradžioje buvo galima pastebėti, kaip žmonės atsisuko ir net veržėsi į žaliąsias erdves. Gamtoje galime jausti palengvėjimą, laisvę, atsipalaidavimą, sugrįžtančias jėgas, lengviau sustyguoti mintis, įveikti nerimą. Žmonės pripažįsta, kad gamtoje jie gali rengtis laisvai ir nevaržomai, elgtis taip, kaip nori, nes medžiai ar paukščiai jų neteis, neapkalbės. Žmonės iš naujo atrado augalus namuose ir balkonuose, puoselėjo gėlynus bendrose erdvėse. Tad tie, kurie geba naudotis neišsenkančiais gamtos slėpiniais, jaučiasi tvirčiau ir sunkumų metu.  

Kultūra pandemijos metu taip pat išryškėjo kaip itin svarbus atsparumo šaltinis. Ji svarbi ne tik dėl estetinės vertės ar pasitenkinimo. Sunkiu laikotarpiu, pasak britų specialistų, ji tarnavo kaip šešėlinė sveikatos ministerija: spektakliai, muzika ir meno kūriniai tapo sielos priebėga ir pastiprinimu. Istorija byloja: ar holokausto metu piešiantys vaikai, ar karo griuvėsiuose pianinu skambinanti moteris, ar vergų gospelas, ar per karantiną balkonuose smuikuojantys kvartetai – visa tai leidžia žmonėms ne tik išgyventi, bet ir palengvinti kančią. Tikiuosi, kad šie atradimai nepasimes sugrįžus į „normalaus gyvenimo“ vėžes.  

Vasarą pandemija kiek atsitraukia, galbūt šiek tiek nuo jos atsipūsime. Kaip gyvensime po karantino arba artimiausiu metu, nes neaišku, kada jis baigsis? Ar sugebėsime grįžti į įprastas vėžias, o gal pandemija negrįžtamai pakeis mūsų psichinę sveikatą?

Žmonės gali būti atsparūs ir adaptyvūs. Nuostabu matyti, kaip sparčiai dauguma prisitaikė, kaip kūrybiškai keitė savo aplinką, įpročius, ieškojo ir kūrė galimybes. Tačiau reikia pripažinti, kad net ir atspariausius ši pandemija palietė. Ypač gaila vaikų, kuriems šis visuotinis nerimas galėjo padaryti sunkiau atitaisomos žalos: vaikų išminties smegenų zona dar tebesiformuoja, tad jie į reiškinius daugiausiai žiūri iš jausminės perspektyvos. Nežinomybė, neapibrėžtumas yra sunkiausiai žmonėms ištveriama būsena, o vaikai, neturintys patirties, į tai žiūri kaip į sunkiai pakeliamą, nuo jų mažai priklausantį procesą. Tačiau taip pat tikiu, kad jų gebėjimas prisitaikyti su reikiama tėvų, auklėtojų ar specialistų pagalba gali padėti sustiprėti.

Tokie, kokie buvome iki šiol, ko gero, nebebūsime. Bet jei į šią patirtį žvelgsime kaip į svarbią gyvenimo pamoką, būsime stipresni, ištvermingesni, empatiškesni ir kuriantys daugiau prasmės gyvenime. O vasaros laikas gamtoje ir bendraujant su savais tikrai leis atsipalaiduoti ir susigrąžinti jėgų.