Kiekvienas galime siekti daugiau

Kalbino
Algė
Ramanauskienė

Knygos „Vakaro istorijos Lietuvos mergaitėms“ autorės Viktorija Aprimaitė ir Viktorija Urbonaitė per dvejus rašymo metus prikaupė tiek emocijų ir išgyvenimų, kad, rodos, galėtų jais dalytis dar mažiausiai dvejus metus, o gal ir visą likusį gyvenimą… Tas laikas, nors emociškai be galo jautrus, joms suteikė ne vieną gyvenimišką pamoką ir suvokimą, kad dosnumas turėtų būti kiekvieno mūsų duotybė, kad mokslas – tai visa ko pamatas, kad prigimtis neturėtų mūsų stabdyti siekti aukščiausių tikslų ir kad kiekvienas galime tapti tuo, kuo norime, jei tik apsikabinsime savo baimę ir išdrįsime rinktis ne visada lengviausią bei saugiausią kelią.

---

Kaip susiėjo jūsų, dviejų Viktorijų, duetas?

Viktorija Aprimaitė: Kaip tik neseniai atsiverčiau vieną savo užrašinių ir perskaičiau, kad pirmą kartą su leidyklos „Dvi Tylos“ įkūrėja Drasida Žemaite susitikome 2017-ųjų birželio 2 d. Lapkričio 1 d. parašiau pirmąją istoriją. Tie dveji metai man buvo be galo ilgas laikotarpis su be galo daug išgyvenimų. Viktorija prie mūsų prisijungė po metų. Pamenu, kaip susitikusios pirmą kartą vaikščiojome po Bernardinų parką.

Viktorija Urbonaitė: Tuo metu, kai sulaukiau Drasidos laiško, kuriame ši rašė, kad knygai praverstų papildomos rankos, kaip tik buvau atsakinga už popiežiaus vizito Lietuvoje komunikaciją – Drasida parašė pačiame darbų įkarštyje. Atsimenu, kaip šiaip ne taip išplėšusi pertraukėlę nubėgau susitikti su leidėja. Po mėnesio, vos gyva nuo darbų maratono, parašiau pirmąsias tris istorijas.

Su Viktorija iki šiol nesame skaičiusios viena kitos parašytų istorijų. Kad rašymo stilius labai nesiskirtų, rūpinosi „kontrolės postas“ – Drasida ir jos dešinioji ranka Adelė Galdikaitė.

Su Viktorija dažnai pasikalbėdavome apie panašias emocijas ir išgyvenimus, kuriuos abi patyrėme rašydamos. Arba skambindavome viena kitai, kai rašymo procesas užstrigdavo, ar pagautos didelio įkvėpimo. Vis dėlto mūsų darbas buvo labai individualus.

V. A.: Net keista – juk dirbome dėl bendro tikslo, ėjome vienu keliu, bet abi labai savarankiškai. Tik retkarčiais tame kelyje susikibdavome rankomis.

V. U.: Pirmąsias dešimt istorijų rašyti buvo labai lengva, o tada atėjo mintis, kad, štai, jau surašiau visus galimus istorijų scenarijus…

V. A.: Man taip nutiko gal po dvidešimtos istorijos. Nebežinojau, kokius pasakojimo elementus dar galėčiau panaudoti, tad tiesiog ėjau į mišką, važiavau prie jūros, pasiimdavau užrašų knygelę ir užsirašinėdavau viską, ką gražaus pavykdavo pastebėti: kaip linguoja žolė, kaip jūrą nutvieskia saulės blyksnis, kaip kažkas ant smilgos veria žemuoges. Vėliau tas užfiksuotas akimirkas naudojau rašydama.

Norėdamas sukurti istoriją, kuri būtų ne tik sausas įvykių atpasakojimas, o mažas kūrinys, turintis jausmą ir žinutę, privalai taip įsijausti, lyg tuo metu gyventum moters, apie kurią rašai, gyvenimą. Net juokauju, kad per tuos dvejus metus buvau įsikūnijusi į 50 skirtingų moterų. Kai užbaigusi paskutinę istoriją išvykau į Veneciją, atrodė, pirmą kartą vėl sugrįžau į save… Supratau, kad visų savo herojų gyvenimus jau nugyvenau, atėjo metas jas paleisti ir gyventi savąjį.

Apie kurias moteris – istorines ar gyvenančias dabar – rašyti buvo lengviau?

V. U.: Ko gero, pasakoti apie istorines moteris kiek lengviau, nes jos neprieštarauja, jei parašai ne taip… (Juokiasi.) Kita vertus, apie daugelį tų moterų, nuveikusių neįtikėtinus dalykus, galima atrasti vos keletą sakinių. Tad buvo istorijų, prie kurių prasikankinau labai ilgai – dėliojau po sakinį per savaitę. Kai trūkdavo informacijos apie konkrečią asmenybę, atlikdavau to laikotarpio, kuriuo ji gyveno, tyrimą. Teko daug domėtis partizanų judėjimu. Ieškojau mažiausių užuominų apie jų kasdienybę senuose straipsniuose ir dokumentuose – apie herojų vyrus, brolius, tėvus, ir bandydavau atkurti unikalų paveikslą.

V. A.: Kartais atrodydavo, kad su tomis moterimis eini ir miegoti, ir valgyti, ir keliauji. Rašymas nėra tik fizinis darbas – ilgą laiką išgirstą istoriją nešiojiesi savyje, kartais grįžti prie jos iš naujo, nes nori pamatyti kitu kampu. Tai lyg nuolatinis vidinio indo pildymas, kad kiekvieną galėtum iš tiesų išjausti.

Man teko pradėti nuo istorinių moterų, vėliau perėjau prie gyvenančių šiais laikais. Pajusti istorines asmenybes buvo kiek sudėtingiau, juk negalėjau su jomis pasikalbėti, negirdėjau jų balso, nemačiau emocijų. Su kai kuriomis dabartinėmis herojėmis susitinkame iki šiol – istorijos peraugo ir į gražias draugystes.

Ar buvo lengva rašyti vaikams?

V. U.: Nuolat primindavau sau, kad rašau ne norėdama įtikti pačiai herojei ar sukelti pasididžiavimą jos tėvams, bet pirmiausia – vaikams, kurie skaitys šią knygą. Trejus metus esu dirbusi mokytoja ir man tai labai padėjo rašant knygą. Taip pat daug skaičiau ir domėjausi, konsultavausi su pažįstamais vaikų psichologais. Tarkime, kaip vaikui papasakoti apie karą? Gavau patarimą karo per daug nevizualizuoti, rašant vengti aštrių emocijų, kad jos nesukeltų skaitančiam vaikui papildomo streso.

Kaip atrinkote būsimąsias šimtą knygos herojų?

V. A.: Pamenu, kai pirmą kartą kalbėjau su D. Žemaite, ji papasakojo į lietuvių kalbą verčianti visame pasaulyje populiarią knygą „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“ ir turinti sumanymą kartu išleisti nedidelę, lankstinuko tipo knygelę apie savo pavyzdžiu įkvepiančias Lietuvos moteris. Pradėjusios ieškoti, kas galėtų būti tos potencialios herojės, supratome, kad su lankstinuko formatu niekaip neišsiteksime. Tų moterų buvo tiek daug, kad net šimtuką atrinkti pasirodė gana nelengva…

V. U.: Tai buvo komandinis darbas. Pagrindinį frontą laikė Drasida Žemaitė ir Adelė Galdikaitė. Mes su Viktorija taip pat siūlėme savo kandidates.

V. A.: Aš dvejojau, kad mano pasirinkimai gali būti subjektyvūs – juk natūraliai rinkčiausi tas, kurios man patinka asmeniškai. O norėjosi rašyti ne apie tai, kas patinka mums, bet į vieną knygą surinkti šimtą skirtingomis veiklomis užsiimančių moterų. Beje, pirminė mintis buvo rašyti vien apie istorines asmenybes, tačiau pradėjus rašyti lyg koks ženklas vis ateidavo tai viena, tai kita šiuolaikinės moters istorija, kuri užkabindavo ir nepaleisdavo. Tada ir pasiūliau knygą padalyti pusiau – dalį jos skirti istorinėms herojėms, dalį – dabartinėms. Juk visai nebūtina laukti, kol žmogaus nebeliks, kad įvertintume jo atliktus darbus.

V. U.: Norėjosi, kad jų istorijos kalbėtų apie pamatines vertybes. Ir kad tai nebūtų sausas gyvenimo aprašymas, bet vienas kitas epizodas, pasakojantis apie herojės kelionę, sunkumus, su kuriais jai teko susidurti, ir tai, kaip pavyko juos įveikti. Norėtųsi, kad perskaitęs vieną ar kitą istoriją vaikas jaustų motyvaciją ieškoti ir atrasti daugiau, pasikapstyti giliau.

Kas sieja visas į knygos puslapius patekusias moteris?

V. U.: Dalies moterų pasiekimai ar nuopelnai buvo apdovanoti ir įvertinti, pavyzdžiui, olimpiniais medaliais. Tačiau buvo ir tokių, kurios neturi jokių svarių apdovanojimų, tačiau yra išskirtinės, nes jų profesijos netikėtos. Norėjome parodyti vaikams, kad ir jie gali siekti savo svajonių ir tapti kuo tik nori.

V. A.: Dalį herojų sieja pirmumo aspektas – tai pirmoji moteris mašinistė, pirmoji arboristė, pirmoji įkopusi į Everesto viršūnę ar nusileidusi giliausiai po žeme. Beje, gavusi užduotį parašyti apie arboristę, net sutrikau – niekada nebuvau girdėjusi apie tokią profesiją. Teko susipažinti: arboristas – tai žmogus, besirūpinantis medžiais ir juos supančia ekosistema.

V. U.: O man teko nemažai moterų, dirbančių jėgos struktūrose: tai ir laivavedė, ir jūros ar sausumos kariūnės, ir saugumo srities atstovės. Tai buvo nemenkas iššūkis – kaip jų istorijas aprašyti taip, kad šios ne šiurpintų, o priešingai – suteiktų saugumo jausmą.

Žinoma, ne kiekviena istorija verčia išgyventi dramą, juk yra moterų, kurios gyvena tyliai ir ramiai, bet savo veikla užsiima su tokia meile ir tiek širdies į ją sudeda, kad būtent tai ir norėjosi parodyti – to paprasto, ne visada viešai matomo gyvenimo grožį.

V. A.: Kaip sakė viena mano herojų, kūrybinių technologijų akademijos „bit&Byte“ įkūrėja Monika Katkutė-Gelžinė, visai nesinori pakeisti visos sistemos, norisi tik daryti pokytį, tą mažą žingsnį, kuris kada nors sukels didelį sprogimą.

V. U.: Iki šiol negaliu pamiršti apsilankymo pas mokslininkę, literatūros ir teatro kritikę Ireną Veisaitę. Man tai – vienas brangiausių susitikimų, tikroji dovana, kurią gavau rašydama šią knygą. Išėjusi supratau, kad gavau lyg kokią šviesos injekciją, nors ką tik kalbėjau su žmogumi, išgyvenusiu tikruosius karo siaubus. Scena, kurią aprašau jos istorijoje, kalba apie tą dieną, per kurią Kauno IX forte buvo sunaikinta 9000 žmonių, iš jų – keli tūkstančiai vaikų. Irena, tuomet trylikametė mergaitė, stovėjo eilėje, iš kurios žmonės buvo rūšiuojami – į kairę ir į dešinę…

Atėjusi į susitikimą išvydau absoliučiai ant nieko nepykstančią, kupiną atleidimo ir susitaikymo moterį. Ji pasakojo, kaip susitiko su savo priešo, žmogaus, rūšiavusio, kam gyventi, o kam mirti, anūke. Ir koks stiprus buvo jų apsikabinimas bei atleidimas… Klausydama I. Veisaitės tvardžiausi, kad tik neapsipilčiau ašaromis. Išėjus norėjosi išbučiuoti kiekvieną sutiktą žmogų ir garsiai rėkti: ar jūs suprantat, kokia vertybė yra gyvenimas?! Kai Irena, perskaičiuosi mano istoriją, pasakė neturinti ko pridėti ar atimti, man tai buvo pats didžiausias įvertinimas.

Kokį jūs pačios matote šios knygos tikslą?

V. U.: Nenorėčiau sakyti, kad knyga galėtų tapti vertybiniu vadovėliu, tikiuosi, ji taps priežastimi ieškoti ir skaityti dar daugiau, nes visos moterys, apie kurias rašėme, yra be galo įkvepiančios. Ir tas įkvėpimas – gilus, asmeninis, pamatinis. Man pačiai norėjosi kalbėti apie tai, kas gyvenime yra svarbiausia. Parodyti, kad gyvenimas yra trapus ir labai trumpas, tad laiko tuštiems dalykams tiesiog neturime.

V. A.: Rašant apėmė jausmas, kad pamažu buriasi graži moterų bendruomenė. Mūsų herojės bendrauja tarpusavyje, gatvėje susitikusios užkalbina viena kitą. Ne viena yra išreiškusi norą veikti dar daugiau – važiuoti į mokyklas, susitikti su vaikais, pasakoti, kalbėtis ir mūsų istorijas perkelti į kitą lygmenį. Juk joms pačioms kadaise buvo nelengva, kai teko rinktis – eiti drąsiu keliu ar rinktis saugų. Būtent tuo momentu labai reikia žmogaus, kuris padrąsintų, pasakytų, kad baisu yra tik tol, kol gyveni su savo baime, kol jos neapsikabini.

Nesinorėjo knygos herojų paversti stabais, autoritetais, prie kurių būtų nedrąsu prieiti. Juk iš tiesų visos tos moterys yra labai paprastos, žemiškos, jų veikla joms tėra kasdienis darbas, kelias, kuriuo jas veda ryžtas, tikėjimas ir drąsa. Ir kiekvienas mūsų gali tapti tokiu žmogumi.

V. U.: Kita vertus, tas jų didumas ne visada yra matomas. Juk ne visos aprašytos istorijos yra apie besąlyginę sėkmę. Yra daug graudžių pasakojimų, kaip žmonės įveikė vieną ar kitą sunkumą. Buvo tokių istorijų, kurios mane asmeniškai tiesiog sukrėtė. Kad ir Vladislavos Grigaitienės, tarpukario primadonos, gyvenimas. Prasidėjus karui ji vis dar keliavo po Lietuvą ir rengė pasirodymus, grįždavo iš koncertų su didžiulėmis puokštėmis gėlių, turėjo nepaprastą pasisekimą. Bet vėliau emigravo į Vokietiją, iš ten – į Ameriką. Ir nustojo dainuoti. Žmonės klausdavo – kodėl? O ji atsakydavo: „Nenorėčiau, kad vėliau jūs manęs klaustumėte, kodėl aš vis dar dainuoju…“ Taip nuo afišų nužengusi primadona savo gyvenimą baigė fabrike kaip paprasta siuvėja.

Arba štai kita moteris – Jadvyga Teofilija Juškienė, slapta rinkusi pinigus ir šelpusi knygnešius, leisdavusi vadovėlius, rinkusi lietuvių liaudies padavimus ir padariusi kitų neįtikėtinų žygdarbių. Senatvėje žmonės ją rado badaujančią ir apėjusią utėlėmis. Išklausęs šios istorijos supranti, kad visi tie apdovanojimai ir įvertinimai tėra puiku šiandien, bet gyvenimas ne visada pasibaigia fejerverkais. Ir šis motyvas atsikartoja ne vienoje istorijoje.

V. A.: Tai, ką šiandien laikome žygdarbiu, anuomet dažnai tebuvo nuokrypis nuo normos, ėjimas prieš srovę, begalinis liūdesys, kraujas, net mirtis. Mane tai privertė susimąstyti – o kas šiandien yra tas tikrasis žygdarbis? Ar tavo nuotrauka ant žurnalo viršelio ir yra tai? O gal vis dėlto mėginimas daryti pokytį, kad ir ne visada matomą?

Žinoma, nereikia gretinti praeities ir dabartinių laikų. Tačiau prieš akis turėdamas kadaise ir šiandien kuriančias moteris supranti, kad „herojiškumo“ sąvoka gerokai transformavosi.

V. U.: Kalbant apie knygos vertę, norėjosi parodyti visą puokštę skirtingų moterų. Ir atkreipti dėmesį, kad jų yra ne šimtas, jų – tūkstančiai, tad pradėkime jas pastebėti.

V. A.: Kartais atrodo, kad gyvename savotiškame burbule, visuomenę matome tokią, kokie esame patys. Bet užtenka grįžti į gimtuosius Šiaulius ir pamatai visai kitokią Lietuvą, čia vis dar egzistuoja vyriški ir moteriški darbai, tarkime, autobuso vairuotojas visada bus vyras, o kasininkė – tik moteris…

Knygai subūrėte net 19 talentingų Lietuvos iliustruotojų. Kas gimė pirma – istorijos ar moterų portretai?

V. U.: Beje, visos knygos iliustruotojos yra moterys! Buvo ir taip, kad pirmiausia gavome iliustraciją, o tik tuomet gimė istorija. Viena iliustruotoja susisiekė su manimi ir pasiūlė atsiųsti piešinį – gal jis mane įkvėps rašant istoriją. Ir iš tiesų – būtent iliustracija užvedė ant kelio rašant apie oro balionų pilotę.

V. A.: Keista, juk rašydamas istoriją viduje tarsi nusipieši būsimą vaizdą – kaip savo heroję matytum pats. Pamenu, išvydus pirmąsias iliustracijas man net kvapą užgniaužė. Rodos, net spalvos buvo parinktos būtent tokios, kokias įsivaizdavau aš pati… Parašyti istoriją ir vėliau pamatyti iliustraciją – nenusakomas jausmas. Beje, vaizdinė dalis šioje knygoje turi ypatingą svarbą. Tekstas ir iliustracija tarsi papildo vienas kitą.

Kaip dažniausiai rašydavote, kas įkvėpdavo jus pačias?

V. U.: Mums abiem ne vieną istoriją teko rašyti keliaujant. Istorijos rašytos ne tik Lietuvoje, bet ir Maroke, Ispanijoje, Portugalijoje. Teko rašyti ir lankantis šalyse, kuriose mergaitėms išsilavinimas privalomas tik iki šeštos klasės, kur joms sąmoningai rašomi žemesni balai, kad tik jos nesimokytų toliau, taip tarsi skatinamas jų neraštingumas. Arba specialiai neskatinama mokytis užsienio kalbų, kad mergaitės negalėtų skaityti „The Times“, „The Economist“ ar „The New Yorker“ ir neturėtų galimybės pažinti kitokio pasaulio. O juk dauguma mūsų knygos herojų kalbėjo būtent apie išsilavinimo svarbą. Jos visos pabrėžia, kad mokslas – tai visa ko pamatas.

V. A.: Anksčiau buvau tikra, kad ribas patys susikuriame savo viduje, o iš tiesų esame beribiai. Tačiau nuvykusi į Jordaniją pajutau, kaip vien aplinka gali tave apriboti. Net juokinga – kelios draugės išvykome kaip tikros europietės, o grįžome apsimuturiavusios nuo galvos iki kojų, nes tiesiog negalėjome atlaikyti vyrų žvilgsnių gatvėje… Tada ir supratau, kaip stipriai mus veikia visuomenė ir kultūra.

Dveji metai – gana ilgas laiko tarpas. Ar buvo istorijų, kurias teko pakeisti, nes pasikeitė pačių herojų gyvenimai?

V. A.: Per dvejus metus pasikeitė ne vienos herojės gyvenimas, laikas iš tiesų nestovi vietoje. Kol priartėjome prie finišo tiesiosios, man teko pakeisti net kelias istorijas! Pavyzdžiui, istoriją apie plaukikę Rūtą Meilutytę parašiau dar iki jos sprendimo pasitraukti iš profesionalaus sporto, tad ir teksto pabaigą teko šiek tiek pakoreguoti.

Ir visuomenininkės, gerumo fondo „Ne apie mane“ steigėjos Ievos Krivickaitės istoriją norėjosi keisti vos ne kas savaitę – kartais net atrodydavo, kad Ieva gyvena kažkokioje kitoje plotmėje ir jos diena turi daugiau valandų nei įprastų žmonių. Jai – vos dvidešimt, bet širdyje ji turi tiek daug dosnumo ir atjautos, kad sunku net įsivaizduoti. Dažnai galvojame, kad mūsų laikas priklauso tik mums, o Ieva visiškai neskaičiuoja laiko sau, ji tik nori kuo daugiau duoti kitiems.

Tos istorijos – dinamiškas procesas, kartais atrodo, kad išleidus knygą po kelių dienų jau norėsis ją vėl rašyti iš naujo…

V. U.: O aš stengiausi istorijas išnešioti savyje iki paskutinio lašo, ir jei jau parašydavau – tiesiog paleisdavau. Buvo istorija, kurią nešiojausi gal tris mėnesius, kol galiausiai išdrįsau atsisėsti ir viską užrašyti. Tai partizano Adolfo Ramanausko-Vanago žmonos Birutės istorija. Vos atsisėsdavau prieš tekstą, širdis imdavo vartytis krūtinėje… Žinių apie pačią Birutę labai maža, tad teko daug skaityti apie Vanago gyvenimą – visus tuos siaubus ir kankinimus, kuriuos jam teko patirti. Jo istorija – tikra sadizmo viršūnė. O greta ėjo judviejų su žmona meilės linija, jų priverstinis išsiskyrimas, slapstymasis. Smegenys tiesiog sproginėjo bandant įsivaizduoti visą tą siaubą. Galiausiai istoriją užrašiau būdama Liepojoje, tiesiog supratusi, kad daugiau atidėlioti nebegaliu. Ją rašiau verkdama, o paskui pasikūkčiodama skaičiau draugei. Gal būtų kitaip, jei būčiau rašiusi suaugusiems žmonėms, tačiau privalėjau papasakoti vaikams.

V. A.: O man teko verkti ne iš liūdesio, bet iš džiugesio ir pasididžiavimo Edita Horel, pirmąja moterimi lietuve, įkopusia į Everesto viršukalnę. Toli dairytis net nereikia, kad suprastum, jog stereotipai vis dar gajūs: moterys negali kopti į kalnus, negali dirbti jėgos struktūrose, negali rūpintis medžiais… Tačiau prigimtis neturėtų mūsų stabdyti siekti didesnių dalykų. Rašydama supratau, kad Lietuvos istorija be galo sodri. Nors patyrėme daug istorinio skausmo, visada pasižymėjome gebėjimu nenusisukti nuo to, kuriam reikia pagalbos, ir ryžtingai spręsti kritines situacijas. Moterys, apie kurias rašėme – puikiausias to pavyzdys.

V. U.: Ir mudvi dabar jau esame įmestos į tą balą. Juk nebegali patylėti, kai matai neteisybę! Jaučiu, kad ir mūsų užrašytos istorijos išėjo labai asmeniškos, nors ir pasakojome ne apie save, nors ir ne visada mūsų bei herojų požiūriai sutapdavo, bet į kiekvieną jų stengėmės pažvelgti su didžiule meile. Man asmeniškai tie metai buvo didelis davimo periodas. Juk daugelio herojų nepažįstu ir niekada nesutiksiu, tačiau jaučiu, kokios artimos jos man tapo, kaip už jas sergu ir išgyvenu.

V. A.: Ir aš visas jas apgyvendinau savyje. Per tuos metus suvokiau, kiek daug gali tilpti žmoguje. Mūsų viduje slypi beribiai klodai, ten kunkuliuoja be galo daug jausmų ir emocijų. Rašydama jaučiau, kaip kartu su kiekviena istorija augu pati.