GENIJUS, TAPĘS SAVOS LEGENDOS KALINIU

Veikiausiai nesuklystume, jei Ingmarą Bergmaną (1918-2007 m.) pavadintume ryškiausia 20 amžiaus asmenybe. Savo metu jis sukūrė tam tikrą kultūrinį monopolį, kuriuo valdė ir kino, ir teatro, ir televizijos rinkas. Sklando kalbos, kad kai kurie režisieriai vis dar jaučia apmaudą, kad praeito amžiaus pabaigoje jiems nepavyko iškilti, mat tuomet visur vešėjo vienintelis ir nepakartojamas I. Bergmanas.  Ir jis buvo itin įtakingas ne tik Švedijoje – garsusis danas Larsas von Trieras yra net išsakęs mintį, kad „vienintelis Bergmano trūkumas, kad jis tebėra gyvas“. Šiandien šie žodžiai pasako kur kas daugiau.

Gyvenimas kino juostoje

I. Bergmanu žavėjosi visi – tiek vyrai (kurie norėjo būti juo), tiek moterys (kurios norėjo būti su juo). Tačiau nedaug kas žino, kad režisierius gyveno be galo dramatišką, moterų, meilės romanų ir ašarų kupiną gyvenimą, taip nejučiomis kurdamas savotišką, žiūrovo reikalaujančią dramą.

„Nebūtina būti Bergmano gerbėju, kad prarytum šią knygą vienu prisėdimu. Asmeninis jo gyvenimas – visos tos žmonos, vaikai ir meilužės – pats primena muilo operą ir kartu aukščiausio lygio klasikinį filmą.“ – Norran

Išties, sakoma, kad Ingmaras net savo gyvenimo įvykius siedavo su kurtais kino filmais ar spektakliais. Tuo tarpu, ir pagrindinės, jo darbus iliustravusios, aktorės neabejotinai tapdavo režisieriaus meilužėmis. Rodos, jo kasdienybė ir kūryba buvo neatsiejamos, tarsi dvi tos pačios monetos pusės.

Kertinis klasikinio kino akmuo

Ingmaras Bergmanas, spėjęs sukurti per šešiasdešimt filmų ir kone tiek pat spektaklių, totaliai dominavo Švedijos kultūriniame gyvenime.  Už išskirtinį meninį indėlį į muziką, sceninius kūrinius ir literatūrą buvo apipiltas įvairiais apdovanojimais bei įvertinimais. Jo kūriniai buvo išversti į daugybę pasaulio kalbų – švedo darbais domėjosi visi. I. Bergmanas buvo Prancūzijos garbės legiono komandoras ir Stokholmo universiteto garbės daktaras. Apie šį vyrą, kaip režisierių ir dramaturgą, rašė nesuskaičiuojama gausybė tyrinėtojų ir rašytojų.

2007-taisiais I. Bergmanui ir M. Antonioniui (italų modernistinių filmų režisieriui) nužengus į amžinybę, pasaulio kino kritikai tarsi susitarė istorijoje braukti brūkšnį ir konstatuoti klasikinio kino pabaigą.

„Kol šie režisieriai buvo gyvi, kiekvienas kiną kuriantis žmogus turėjo bent hipotetinę tikimybę kada nors juos susitikti, ir tai vertė kritiškai žvelgti į savo darbus. Dabar rimtų autoritetų kine nebeliko.“ – A. Germanas

Atrasti istoriją iš naujo

Knygos autorius, išskirtinių asmenybių biografijomis išgarsėjęs švedų žurnalistas, Thomas Sjöbergas visų pirma norėjo atskleisti Bergmaną, kokio nepažįstame – kaip privatų asmenį: sūnų, meilužį, vyrą, tėtį. Ar tiesa, kad didesnę gyvenimo dalį I. Bergmanas režisavo ir savo paties paveikslą taip gerai, kad, regis, pats juo patikėjo? Ar tikrai buvo tapęs savo paties sukurtos legendos kaliniu?

Bandyti perprasti iš kraujo ir pieno plaukusį žmogų biografijos autoriui T. Sjöbergui atrodo įdomiau nei kapstytis to asmens pėdsakuose – Bergmano atveju, filmuose ir teatro spektakliuose.

Kita vertus, perpratus už darbų slypinčią asmenybę, jo kūriniai atsikleidžia kitoje, naujoje šviesoje. Esame tikri, kad perskaitę šią biografinę knygą, su mielu noru peržiūrėsite kino legendos Ingmaro Bergmano sukurtus filmus ir greičiausiai išvysite tai, ko anksčiau nepastebėjote!