J. Batalion „Dienos šviesa“: drąsių moterų kovą už laisvę Holokausto akivaizdoje

Amerikiečių rašytojos Judy Batalion romanas „Dienos šviesa“ — tai sukrečianti Holokausto istorija, pasakojanti apie moterų, priklaususių nacistinių getų pasipriešinimo sąjūdžiui, kovą už laisvę, draugystę ir didžiulius išbandymus fašistinės grėsmės akivaizdoje. Pagal šią autorės knygą, kurią išleido leidykla „Jotema“, o vertė Arvydas Malinauskas, kuriamas režisieriaus S. Spielbergo filmas. Įspūdingas, jautrus ir skausmingas pasakojimas atskleidžia nepaprastus, mažai kam žinomus drąsių moterų žydžių, pasipriešinimo kovotojų Lenkijoje, likimus. Bandydama kuo objektyviau pažvelgti į Antrojo pasaulinio karo įvykius, kuriuos esame linkę per daug greitai pamiršti, J. Batalion remiasi interviu, dienoraščiais ir begale kitų istorinių šaltinių.

Rašytoja — Holokaustą Lenkijoje išgyvenusių senelių anūkė — yra baigusi Mokslo istorijos studijas Harvardo universitete ir apgynusi meno istorijos daktarės laipsnį Londono universitete. Gimė Monrealyje, užaugo daugiakalbėje aplinkoje, todėl moka anglų, prancūzų, hebrajų ir jidiš kalbas. Jos esė spausdinami New York Times, Washington Post, Forward, Vogue ir kituose leidiniuose. J. Batalion nukelia skaitytojus į 1939 metus ir supažindina su viena iš pagrindinių knygos herojų Renia Kukielka, organizacijos „Laisvė“ ginklų kontrabandininke ir kurjere, pėsčiomis ir traukiniais keliaujančia per okupuotą Lenkiją. Prie jos prisijungia ir kitos žydės merginos, neretai dar tik paauglės: Civją Liubetkina – viena aktyviausių „Laisvės“ ir Žydų kovos organizacijos kovotojų, Varšuvos geto sukilimo dalyvių; Gusta Dawidson – viena iš aktyviausių jaunųjų sionistų organizacijos Krokuvoje „Akiva“ narių, kurjerė; Anna Heilman – Varšuvos organizacijos „Jaunasis sargybinis“ narė, dalyvavusi Aušvico kalinių pasipriešinimo judėjime. Akylesni skaitytojai pastebės ir su tuometine Lietuva susijusių kovotojų vardų, pavyzdžiui, Ružka Korczak ir Vitka Kempner – vienos iš Vilniaus kovinės grupės „Jaunasis sargybinis“ vadovių ir aktyviausių partizaninio pasipriešinimo dalyvių.
Šios „geto mergaitės“ tampa ginkluotomis kovotojomis, žvalgybos agentėmis, kurjerėmis ir diversantėmis — slepia ginklus duonos kepaluose, sukuria ištisą pasipriešinimo tinklą, slaugo ligonius ir moko vaikus, likviduoja ne vieną priešo kareivį… Jos rizikuoja gyvybe, aukojasi gelbėdamos savo tėvynainius. Autorė seka realių moterų pėdsakais, vedančiais nuo jų arešto iki gestapo kalėjimų ar koncentracijos stovyklų, o vėliau — ir iki gyvenimo pokario metais, kurio sulaukia vos keletas laimingųjų. Siūlome susipažinti su J. Batalion knygos „Dienos šviesa“ ištrauka.

Žydiška rašytojos tapatybė ir įkvepiančių moterų portetai

Trečiojo tūkstantmečio pradžioje, būdama dvidešimties su viršum, gyvenau Londone, dienomis dirbau meno istorike, o vakarais — aktore komike. Abiejose veiklose mano žydiška tautybė kėlė problemų. Juokelius man už akių apie mano semitišką išvaizdą ir manieringumą laidė ir profesoriai, ir meno galerijų savininkai, ir žiūrovai, ir kolegos atlikėjai, ir prodiuseriai. Galiausiai ėmė aiškėti, kad britams akis bado mano visiškai atviras, be jokio drovumo reiškiamas žydiškumas. Buvau užaugusi stipriais tarpusavio ryšiais susijusioje Kanados žydų bendruomenėje, vėliau studijavau koledže Jungtinių Valstijų šiaurės rytuose.
Nei vienur, nei kitur mano kilmė nekrito į akis; man nereikėjo savo asmenybės dalyti į privačią ir viešą. Tačiau atviras savo kitoniškumo demonstravimas Anglijoje prilygo akiplėšiškumui ir trikdė žmones. Suvokusi tai, patyriau stiprų sukrėtimą, o savimonė mane paralyžiavo. Nežinojau, kaip su tuo susidoroti. Ignoruoti? Atsakyti sąmoju? Pasisaugoti? Reaguoti pernelyg jautriai? Reaguoti atsainiai? Užsislaptinti ir prisiimti dvilypę tapatybę? Atsitraukti?
Tikėdamasi išspręsti šią dilemą, atsigręžiau į meną ir tyrinėjimus ir po kurio laiko parengiau vaidinimą apie žydžių tapatybę bei iš kartos į kartą perduodamą traumuojantį emocinį palikimą. Bebaimės žydės idealu man tapo Hanna Senesh, viena iš nedaugelio moterų Antrojo pasaulinio karo metų rezistenčių, palikusių pėdsaką istorijoje. Vaikystėje lankiau pasaulietinę žydų mokyklą, — jos pagrindiniai principai perimti iš Lenkijos žydų judėjimo, — kurioje studijavome hebrajų poeziją ir jidiš kalba rašytus romanus. Penktoje jidiš kalbos klasėje sužinojome apie Hanną ir apie tai, kaip ji, tuo metu dvidešimt dvejų mergina iš Palestinos, prisidėjusi prie Britanijos desantininkų, kovojusių prieš nacius, sugrįžo į Europą padėti pasipriešinimo kovų dalyviams. Jos misija baigėsi nesėkmingai, tačiau jai pavyko padrąsinti kitus. Prieš pat mirties nuosprendį ji atsisakė akių raiščio, pareikšdama, jog nori žiūrėti tiesiai į kulką. Hanna žvelgė tiesai į akis, gyveno, laikydamasi įsitikinimų, mirė už savo įsitikinimus ir didžiavosi, viešumoje būdama savimi.

Ginkluotos žydų pogrindžio grupės Rytų Europos getuose

Lenkijos žydų pasipriešinimo sąjūdis, vertinant jo veiklą karinės sėkmės, nacių aukų ir išgelbėtų žydų atžvilgiu, pasiekė tik sąlygiškai mažyčių pergalių. Bet jų pastangos priešintis buvo gerokai didesnės ir labiau organizuotos, nei aš kada nors būčiau galėjusi įsivaizduoti, o lyginant su pasakojimais apie Holokaustą, kuriuos girdėjau augdama, jos buvo tiesiog milžiniškos. Ginkluotos žydų pogrindžio grupės veikė daugiau kaip devyniasdešimtyje Rytų Europos getų. „Nedideli bruzdėjimai“ ir sukilimai vyko ne tik Varšuvoje, bet ir Bendzine, Vilniuje, Balstogėje, Krokuvoje, Lvove, Čenstakavoje, Sosnovece ir Tarnuve. Ginkluotas žydų pasipriešinimas kilo bent penkiose didžiosiose koncentracijos ir mirties stovyklose, įskaitant Aušvicą, Treblinką ir Sobiborą, bei aštuoniolikoje priverstinio darbo stovyklų. Trisdešimt tūkstančių žydų įstojo į miško partizanų gretas. Žydų organizacijų tinklas teikė finansinę paramą dvylikai tūkstančių tautiečių, buvusių Varšuvos pogrindyje. O prie viso to dar reikėtų pridėti ir nuolatinius kasdieninio nepaklusnumo veiksmus.
Kodėl, nesilioviau klausinėjusi savęs, niekada nebuvau girdėjusi šių istorijų? Kodėl nebuvau girdėjusi apie šimtus, netgi tūkstančius žydžių, kurios visais būdais dalyvavo šiame pasipriešinime ir dažnai būdavo jo priešakyje?

Nutylėta moterų – pasipriešinimo kovotojų istorija

Vėliau išsiaiškinau, kad pasakojimų apie Holokaustą sklaidą lėmė nemažai veiksnių, asmeninių ir politinių. Mūsų kolektyvinę atmintį formavo viena kitą sekančios pasipriešinimo kovos. O tyla — tai priemonė, padedanti keisti suvokimą ir jėgų balansą, kuri daugelį dešimtmečių skirtingai reiškėsi Lenkijoje, Izraelyje ir Šiaurės Amerikoje. Tyla, beje, yra ir įveikos bei išgyvenimo būdas.
Netgi tada, kai pasakotojai, priešindamiesi vyravusiai tendencijai, imdavo kalbėti apie pasipriešinimo kovas, jie labai mažai dėmesio skyrė moterims. O tais išskirtiniais atvejais, kai pasakotojai į savo pasakojimus įtraukdavo ir jas, moterys dažniausiai būdavo vaizduojamos prisilaikant pasakojamojo žanro stereotipų. Jaudinančiame 2001 metų televizijos filme „Sukilimas“ (Uprising), pasakojančiame apie Varšuvos getą, matome ir kovojančias moteris, deja, jų portretai tradiciškai iškreipiami. Moterys vadės filme vaizduojamos kaip nereikšmingos sukilimo dalyvės, protagonistų „merginos“. Vienintelė moteris, kuri filme pavaizduota kaip viena iš vadovaujančių kovotojų, yra Tosia Altman, tačiau, nors jame ir pasakojama apie tai, kaip ji be baimės slapta gabeno ginklus, Tosia parodoma kaip daili, drovi ir naivi mergina, slaugiusi savo sergantį tėvą ir be didelio entuziazmo atsidūrusi pasipriešinimo kovų sūkuryje. Tikrovėje Tosia dar prieš karą vadovavo jaunimo sąjūdžiui „Jaunasis sargybinis“, o jos biografas pabrėžia, kad ji buvusi užsispyrusi „žavi mergina“ ir „akiplėša“. O filmo kūrėjai, perrašydami Tosios biografiją, ne tik iškreipia jos charakterio savybes, bet ir nutyli ją formavusius žydų moterų lavinimo, ugdymo bei darbo ypatumus.
Savaime suprantama, žydų pasipriešinimas fašistams Lenkijoje nebuvo feministinė misija, kurioje dalyvavo vien tik radikaliai nusiteikusios moterys. Be abejo, vyrai taip pat ir kovojo, ir vadovavo. Vis dėlto dėl savo lyties ir gebėjimo nuslėpti žydiškumą moterys labai tiko vykdyti kai kurias kritiškai svarbias užduotis, ypač eiti kurjerių pareigas. Pasipriešinimo sąjūdžio kovotoja Chajka Grossman yra pastebėjusi: „Žydės merginos buvo mūsų sąjūdžio nerviniai mazgai.“
Praėjus septyniasdešimt penkeriems metams, šios neeilinės moterys iš esmės ir toliau lieka nežinomos, o joms skirti puslapiai amžinosios atminties knygoje vis dar tušti. Iki šiol.