Miško maudynės
Interviu

Gydantis miškas

Kalbino Algė Ramanauskienė

Ar kada susimąstėte, kodėl paprasčiausias pasivaikščiojimas miške taip teigiamai veikia ne tik emocinę, bet ir fizinę mūsų būseną? Ar gali būti, kad mūsų imuninę sistemą taip akivaizdžiai suaktyvina natūrali miško aromaterapija – kvėpavimas augalų išskiriamomis cheminėmis medžiagomis – fitoncidais? Japonų imunologas dr. Qing Li miško terapijos, arba shinrin-yoku, tyrimams skyrė didelę savo gyvenimo dalį. Knygos Miško maudynės“ vertėja, pirmoji sertifikuota miško terapijos gidė Lietuvoje Mila Monk ieškoti vidinės ramybės miške pradėjo vedina asmeninių patirčių – perdegusi profesionaliai ir emociškai, patyrusi, ką reiškia depresyvi būsena ir panikos atakos. Miškas tapo jos išsigelbėjimu, nusiraminimu ir išmokė vėl jaustis gyva gyvame pasaulyje.

Jau pasirodė jūsų versta japonų imunologo dr. Qing Li knyga Miško maudynės“, pasakojanti apie mokslu pagrįstą miško terapiją žmogaus organizmui ir savijautai. Ar jums asmeniškai teko bendrauti su Dr. Qing Li? Kaip atradote jo knygą?

Apie dr. Qing Li, jo tyrimus ir terminą shinrin-yoku – „miško maudynės“, mudvi su kolege Rasa Monkevičiene (kartu su ja ir išvertėme šią knygą) išgirdome prieš kelerius metus. Todėl labai apsidžiaugėme sužinojusios, kad Qing Li atvyksta į Lietuvą – prieš dvejus metus jis buvo pakviestas į Anykščių Miško festivalį, kur skaitė paskaitą apie miško poveikį sveikatai, išsamiai aptarė Japonijos miško bazėse savo darytus tyrimus, akcentuodamas miško poveikį imuninei sistemai. Jis žavėjosi Anykščiais – miestu miške, sakė, kad vietos gyventojams labai pasisekė gyventi gamtoje. Paskaitoje Qing Li pristatė savo mokslinę knygą „Forest Medicine“, į kurią surinkti visi jo atlikti tyrimai, ir kitą, tuo metu ką tik pasirodžiusią savo knygą, skirtą plačiajai visuomenei – „Shinrin-yoku: the Art and Science of Forest Bathing“, ją mes ir nusprendėme išversti į lietuvių kalbą. Džiaugiuosi, kad leidykla „Dvi Tylos“ palaikė mūsų sumanymą.

Jūs pati – pirmoji sertifikuota miško terapijos gidė Lietuvoje. Ar daug žmonių leidžiasi į pasivaikščiojimą po mišką su jumis?

Taip, susidomėjimas išties nemažas. Žmonės rašo, klausia, kada galėtų prisijungti, pasakoja skaitę apie miško terapiją, domisi, nori išbandyti. Džiugina tai, kad jau dalyvavusieji sugrįžta į kitas sesijas, atsiveda ir savo draugus, giminaičius. Pastebėjau, kad kaskart kiekvienoje grupėje tarp dalyvių užsimezga ryšys – po daugiau nei dviejų valandų miške žmonės dažniausiai dar nenori skirstytis, bendrauja. Patirtis gamtoje, kai yra pusiausvyra tarp individualių patyrimų ir bendrystės, suteikia emocinio saugumo, pilnatvės jausmą.

Kur tuos žmones vedate? Ar turite savo pačios mėgstamiausių pasivaikščiojimo vietų?

Vilniuje miško maudynes dažniausiai vedu Belmonto botaniniame ir zoologiniame draustinyje: šis miškas man yra „naminis“, pažįstamas, savas – matau jį pro savo namų langus, visada eidavau ten vaikščioti, žinau vietas, kur auga mėlynės, avietės, kur patogios samanos piknikui. Nors jis praktiškai miesto centre, žmonių nebūna daug – keli augintinių vedžiotojai, rudens rytais vienas kitas grybautojas, ir retkarčiais koks raitelis iš netoliese esančio žirgyno.

Taip pat myliu Anykščių šilelį, ten įvyko mano „įšventinimas“ į miško maudynių gidus – pirmąsias tris maudynes vedžiau būtent Anykščių šilelyje. Esu vedusi užsiėmimą ir Šimonių girioje. Šiemet pavasariop planuoju išplėsti maudynių lokacijas – organizuosiu sesijas ir kituose Vilniaus bei Lietuvos miškuose. Ir ne tik Lietuvos – pavyzdžiui, vasarą esu pakviesta vesti miško maudynių Norvegijos lietuviams.

Kaip jums kilo mintis studijuoti būtent šią sritį Europos miško terapijos institute? Ar buvo lengva susidėlioti gyvenimą taip, kad studijoms atsirastų laiko? Juk dirbote, auginote vaikus ir, tikiu, kaip dauguma mūsų, visai neturėdavote laisvo laiko…

Dar iki Qing Li paskaitos Anykščiuose ieškojau informacijos apie miško terapiją, labai norėjau išmokti šio metodo. Kreipiausi į Japonijos miško terapijos draugiją, tačiau jie tuo metu negalėjo pasiūlyti kursų anglų kalba, tik japonų, o jos aš, deja, nemoku. Tada išgirdau apie ką tik susikūrusį Europos miško terapijos institutą (po to jis išsiplėtė už Europos ribų ir tapo Miško terapijos institutu), jo metodika įkvėpta japoniškosios shinrin-yoku. Labai apsidžiaugiau, kai mane priėmė. Išvykau į intensyvius šešių dienų mokymus Švedijoje, o po to sekė trijų mėnesių nuotoliniai mokslai, atsiskaitymai ir praktika. Taip, mokslai pareikalavo laiko ir pastangų, ir tikrai nebuvo lengva, juo labiau, kad dirbau ir kitus darbus, verčiau Qing Li knygą, jau nekalbant apie rūpinimąsi šeima. Tiesą sakant, tai buvo vienas intensyviausių laikotarpių mano gyvenime, kai pati negalėjau suprasti, kaip viską spėju. Bet pastebėjau, kad kai yra vidinis žinojimas, jog kažką privalai padaryti, mobilizuoji visas jėgas, ir tiesiog darai. Iš esmės mes nemažai laiko iššvaistome nesvarbiems dalykams. Labai padėjo aplinkinių palaikymas ir visokeriopa parama. Sutapo, kad instituto praktiką atlikau koordinuodama Anykščių miško festivalio Miško terapijos dieną. Žodžiu, nors laikotarpis buvo labai intensyvus, viskas dėliojosi stebėtinai sklandžiai, praktiškai be jokių kliūčių.

Jūsų pačios kelias iki miško terapijos susijęs su asmeninėmis patirtimis. Kada pajutote, kad žūtbūt reikia to „gelbėjimosi rato“?

Miško poveikiu žmogaus sveikatai pradėjau domėtis tuo metu, kai buvau persidirbusi ir perdegusi profesionaliai ir emociškai. Neigiamus potyrius sustiprino tai, kad po mano langais iškirto daug medžių, kurie saugojo mūsų namą nuo gatvės taršos ir triukšmo, prie jų vaizdo pro langą buvome taip prisirišę… Pamenu, maniau, jog niekada neapsiprasiu, pirmas kelias savaites stengdavausi neiti prie staiga nuogais tapusių langų, ir laukdavau vakaro, kai sutems ir galėsiu užtraukti užuolaidas. Jaučiau nesaugumą, sielvartą – kaip po traumos.

Perdegimas ir sielvartas dėl prarastų medžių iššaukė depresyvią būklę, panikos atakas. Ėmiau aiškintis, ar tiesiog esu tokia jautri, ar iš tiesų gamta yra svarbi žmogaus būsenai. Aptikau įvairių mokslinių teorijų, pavyzdžiui, JAV sveikatos priežiūros įstaigų dizaino profesoriaus Rogerio Ulricho tyrimą „Vaizdas pro langą turi įtakos atsigavimo po operacijos trukmei“. Šio tyrimo išvadose teigiama, kad ligoniai, kurie pro palatos langus matė medžius, po operacijos atsigaudavo greičiau nei tie, kurie gulėjo palatose su vaizdu į kito pastato sieną. Palatose su vaizdu į sieną gulintiems pacientams reikėjo daugiau nuskausminamųjų vaistų, jie ilgiau užsibūdavo ligoninėje, be to, jautėsi labiau prislėgti. Taip pat sužinojau apie biofilijos hipotezę, kurią išpopuliarino amerikietis biologas E. O. Wilsonas, ji teigia, kad kadangi mes išsivystėme gamtoje, mums būdingas biologinis ryšio su gamta poreikis. Ryšys su gamta toks pat svarbus mūsų gerai savijautai kaip sveika mityba ir reguliarus judėjimas.

Taigi, supratau, kad tai, kaip jaučiuosi, yra adekvati, žmogiška reakcija. Tada ėmiau ieškoti būdų, kaip išbristi iš slegiančios būsenos.

Kaip miškas padėjo jums pasveikti nuo persidirbimo ir nuolatinio lėkimo?

Betyrinėdama mokslines gamtos būtinybę sveikatai pagrindžiančias teorijas ir atradau japonų imunologo Qing Li tyrimus bei japonų mokslininkų išgrynintą shinrin-yoku, miško maudynių metodiką. Ėmiau taikyti šią metodiką sau – eidavau į netoliese esantį mišką viena ir stengdavausi būti jame sąmoningai, be pašalinių veiklų. Poveikį pajutau iš karto – nerimas mažėjo, atsirado lengvumo pojūtis. Vaduotis iš depresyvios būklės nelengva, dažniausiai tai užtrunka, bet po truputį ėmiau jausti džiaugsmo blyksnius. Džiaugsmo dėl paprastų dalykų – stebint judančius šešėlius, kai saulė prasiskverbia pro medžių lapus, girdint paukščių chorą pavasario rytą, pėda jaučiant drėgnas nuo rasos samanas… Džiaugsmo, kad tiesiog esu gyva gyvame pasaulyje. Susitelkus į pojūčius, bent toms dviem valandoms pavykdavo nutildyti neigiamų minčių srautą galvoje, ir vien tai suteikdavo palengvėjimą, leido pailsėti protui.

Grįžusi namo visai kitaip jausdavausi – lengviau susikaupdavau, tad greičiau nudirbdavau atidėtus darbus.

Kodėl būtent medžiai, gamta, miškas mus veikia taip teigiamai ir raminančiai? Kas konkrečiai vyksta žmogaus organizme, kai jis vaikšto miške?

Nustatyta, kad teigiamą miško poveikį užtikrina daug veiksnių – tai deguonis – miške jo natūraliai daugiau, taip pat fitoncidai – tai augalų ir medžių išskiriami lakieji organiniai junginiai, kuriais augalai apsisaugo nuo kenkėjų ir patogenų. Kai mes jų įkvepiame, fitoncidai turi antimikrobinį poveikį, mažina adrenalino kiekį, stiprina natūralių ląstelių žudikių (natural killer cells – NK cells) aktyvumą. Šios ląstelės žmogaus organizme aptinka patogenus ir juos sunaikina. Kitaip tariant, fitoncidai stiprina mūsų imunitetą.

Dar mus teigiamai veikia dirvoje esantys mikrobai – įrodyta, kad dirvoje esanti sveikatai nepavojinga bakterija Mycobacterium vaccae gerina emocinę būklę. Taip pat natūrali saulės šviesa – ji veikia kaip diabeto prevencija, nes reguliarus buvimas ryškioje natūralioje šviesoje didina vitamino D kiekį ir diabetu sergantiems pacientams mažina cukraus kiekį kraujyje. Taip pat neigiami jonai – sakoma, kad jie suteikia energijos, atgaivina, padidina proto aiškumą ir stiprina geros savijautos pojūtį. Lauke yra daug daugiau neigiamų jonų nei patalpose. Jų itin daug miškuose ir prie krioklių, upių ir upelių.

O poveikį emocinei būklei galima būtų aiškinti, pavyzdžiui, Rachel ir Stepheno Kaplanų dėmesio atkūrimo teorija. Ši teorija teigia, jog buvimas žaliosiose erdvėse ypač teigiamai veikia žmonių sveikatą, padeda ją susigrąžinti ir stiprinti. Triukšmingoje, stresinėje miesto ar biuro aplinkoje mes turime sutelkti valingą dėmesį, o natūralioje aplinkoje, gamtoje, dėmesys būna nevalingas – jis atsiranda be išankstinio tikslo, jam palaikyti nereikia pastangų. Todėl gamtos aplinkoje pailsi ne tik kūnas, bet ir protas.

Miško galias pajuntame per penkis pojūčius: vaizdus, garsus, kvapus, skonius ir faktūras. Kurie iš šių pojūčių turi stipriausią poveikį mūsų sveikatai ir nuotaikai?

Miško poveikis itin stipriai juntamas per uoslę, nes vaikščiodami miške mes kvėpuojame fitoncidais, kuriuos ir tyrė japonai.

Tačiau manau, kad svarbu mišką pajausti per kuo daugiau pojūčių, sužadinti juos. Iš tiesų, sakoma, kad pojūčių yra daugiau nei penki. Pavyzdžiui, yra vadinamoji propriocepcija – gebėjimas visą laiką suvokti savo kūną nuo kojų pirštų galiukų iki galvos.

Į miško maudynių sesiją atėję žmonės dažniausiai skundžiasi, kad nieko neužuodžia – gyvenant mieste, mūsų juslės atrofuojasi, nes jų tiesiog nereikia, juk įbedus akis į kompiuterio ar išmaniojo telefono ekraną nereikia nei jautrios uoslės, nei išlavinto lytėjimo.

Pradžioje patartina vienu metu susitelkti į vieną jutimą, apribojus kitus, pavyzdžiui, maudynių seanso metu mes užsimerkę stengiamės pajusti savo kūną erdvėje, po truputį sukdamiesi į keturias pasaulio puses. Arba klausomės miško garsų užsimerkę. Po to galima pabandyti apjungti kelis pojūčius – pavyzdžiui, uostyti medžio kamieną ar samanas išsižiojus – taip kvapą ne tik užuodžiant, bet tarsi jo ir paragaujant. Taip po truputį pojūčiai lavės.

Kaip miško terapija veikia laiko prasme – ar jos poveikis ilgalaikis, kokiu periodiškumu ją reikėtų kartoti, kad pajustume realų poveikį?

Japonų tyrimų duomenimis, optimaliausia miško terapijos trukmė – dvi valandos. Dvi valandas sąmoningai pabuvus miške (neskubant, nesiblaškant į pašalines veiklas, suaktyvinant jutimus), teigiamas poveikis organizmui trunka savaitę. Japonijoje veikia miško bazės, į kurias žmonės atvažiuoja savaitgaliui. Jie miške vaikšto kasdien du kartus po dvi valandas, iš viso per savaitgalį susidaro aštuonios valandos. Taigi, savaitgalio miške teigiamas poveikis sveikatai trunka mėnesį.

Ar galima miško terapiją atlikti kur nors kitur, tarkime, botanikos sode, miesto parke, o gal pajūrio kopose?

Be abejo. Ją galima atlikti ten, kur yra medžių, bet net ir tai nebūtina. Žinoma, geriau, kad aplink būtų ramu, neblaškytų miesto triukšmas. Tačiau net ir neturint galimybės ištrūkti iš miesto, veiksminga pabūti kad ir skvere su keliais medžiais. Pajūrio kopose taip pat galima pasidaryti gamtos terapiją, juk jos esmė – būti gamtoje sąmoningai, susitelkus į pojūčius, be pašalinių atitraukiančių veiklų.

Tad kaip vaikščioti po mišką, kad jis imtų mus gydyti? Ar tai galima daryti tik su gido pagalba, ar lygiai taip pat sėkmingai – ir vienam?

Svarbiausia niekur neskubėti, stengtis sulėtinti tempą, tada ir minčių srautas galvoje sulėtės. Neišsikelti sau tikslo kažkur konkrečiai nueiti, bet vaikščioti tarsi be tikslo. Žinoma, geriausia eiti į pažįstamą mišką, parką ar kitą žalią erdvę – ten, kur nebaisu pasiklysti. Ir tiesiog bandyti patirti mišką per kuo įmanoma daugiau pojūčių. Galima prisėsti, pabūti miško dalimi – tiesiog stebėti, kas vyksta aplink, kas juda, klausytis, kokie aplink garsai, uosti kvapus, liesti paviršius.

O ar eiti vienam, ar su gidu – kiekvieno pasirinkimas. Manau, galima pabandyti ir taip, ir taip. Kai norisi vienumos, galima eiti vienam, o kai norisi ne tik vienumos, bet ir socializacijos, galima eiti su gidu ir grupe. Miško maudynių seanso metu po kiekvieno pratimo (kvietimo) mes sueiname į ratą, kad geriau vienas kitą matytume ir girdėtume (o ir apskritai ratas yra universalus simbolis, būdingas kiekvienai kultūrai), ir jame dalinamės patirtimi. Vienas kito nepertraukiame, nepatarinėjame, tiesiog išklausome vienas kito patirtis ir leidžiame kitiems išklausyti mus. Bendra teigiama patirtis, kai ja dalinamasi saugioje aplinkoje, suartina.

Jūs ne tik verčiate knygas, pasakojančias apie natūralų, ekologišką, tvarų gyvenimo būdą, bet ir pati stengiatės taip gyventi, tiesa? Kokius „nesveikus“ savo įpročius jums pavyko pakeisti, o kurių atsisakyti sekasi sunkiau?

Taip, stengiuosi gyventi sąmoningai ir tvariai – vengti gyvūninės kilmės produktų, kuo mažiau kenkti aplinkai. Atliekas namuose rūšiuojame jau seniai, net nebeprisimenu, kada nerūšiavome. Vis dėlto suprantu, kad vien rūšiavimas problemų neišsprendžia.

Pavyko išsiugdyti įprotį nešiotis į parduotuvę savo pirkinių krepšį ir medžiaginius maišelius sveriamiems produktams, tad plastikinių maišelių namuose net ir norint nelabai rasi. Taip pat įpratau nešiotis savo termosinį puodelį kavai. Tačiau vis dar neįpratau apsipirkti turguje ar parduotuvėje, kur produktai nesupakuoti – jie man tiesiog ne pakeliui. O apsiperkant prekybos centre, plastiko ir pakuočių vis vien nepavyksta išvengti.

Žinau, kad kiekvieno žmogaus sprendimai ir elgesys svarbūs, tačiau be sisteminių pokyčių vargu ar pakeisime perteklinio vartojimo ir aplinkos niokojimo tendenciją. Džiaugiuosi, kad per dvejus metus – nuo to laiko, kai pasirodė Bea Johnson knyga „Namai be atliekų“ lietuviškai – atsirado daug sveikintinų inciatyvų, „zero waste“ gyvenimo būdas tapo madingas, o netvarus, taršus gyvenimo būdas tampa nepopuliarus. Tačiau norisi didesnio masto sprendimų, susijusių, su, pavyzdžiui, perteklinėmis plastiko pakuotėmis, plastikiniais buteliais parduotuvėse.

Ar niekada nekilo minčių persikelti gyventi į užmiestį, kur visą laiką būtumėte arčiau gamtos? Ar vis dėlto esate miesto žmogus?

Myliu Vilnių, visada vertinau tai, kad net gyvendama miesto centre galiu pėsčiomis pasiekti nesukultūrintą gamtą. Gyvendama Užupyje, pro savo buto langus matau mišką, iki kurio galiu nueiti per 10 minučių. Vis dėlto pastarųjų kelerių metų tendencijos – miesto centro tankinimas naikinant žaliąsias zonas, miesto medžių kirtimas ir kitoks naikinimas įsisavinant Europos Sąjungos lėšas ir pan. – kelia nerimą.

Visokios mintys aplanko – kartais norisi kraustytis į mišką ir nematyti, kaip niokojama tai, ką turime išskirtinio, geriausio ir kas, net mokslininkų įrodyta (o ir šiaip intuityviai suvokiama), yra būtina mūsų kokybiškam gyvenimui. Tačiau net ir išsikrausčius į mišką negali būti tikras, kad nepabusi nuo pjūklų gausmo, o tavo namas neliks stovėti tarp dviejų plynų kirtimų, kaip pasakojo savo skaudžią patirtį pažįstami, įsigiję sodybą girioje. Todėl kol kas matau didesnę prasmę likti mieste ir organizuoti miško maudynių sesijas miesto žaliosiose zonose, parodant ir pabrėžiant jų svarbą gyventojų sveikatai ir gerai savijautai.

Beje, ne kartą yra tekę girdėti, kad Lietuva ir tokia mums tolima Japonija iš tiesų turi nemažai bendra. Ar kada apie tai pagalvojote?

Ir japonai, ir lietuviai save vadina miškų tauta. Vos prieš kelis šimtus metų lietuviai turėjo šventas, neliečiamas giraites, apskritai mums medis buvo šventas. Japonai miškuose meldžiasi iki šiol. Kaip savo knygoje rašo Qing Li, šintoizme dvasios, vadinamos kami, nėra atskirtos nuo gamtos, jos yra joje – medyje, akmenyje, vėjyje, šaltinyje, krioklyje, o erdvės, kur gyvena dievai, tampa garbinimo vietomis, tad Japonijoje nėra neįprasta pamatyti miške besimeldžiantį žmogų.

Manau, nenuostabu, kad miško terapija atsirado būtent Japonijoje – ši terapija devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atsirado kaip reakcija visų pirma į persidirbimo sindromą, bet taip pat ir į suaktyvėjusią miestų plėtrą bei masinį miškų kirtimą, kalvų nukasinėjimą. Gyventojai skausmingai reagavo į drastiškai keičiamą nuo seno įprastą kraštovaizdį.

Šiuo metu tą pačią tendenciją pastebime ir Lietuvoje – Vilnius tankinamas, beatodairiškai naikinant žaliąsias zonas, brandžius želdynus, visoje Lietuvoje kertami brandūs medžiai ir vietoj jų sodinami atvežtiniai sodinukai (kurie brandžių medžių funkciją galės atlikti geriausiu atveju tik po kelių dešimčių metų, bet ir tai vargu ar atstos buvusius medžius). Intensyvūs kirtimai vykdomi net saugomuose miškuose. Natūralu, kad tokia trumparegiška veikla iššaukia visuomenės reakciją. Todėl, ko gero, miško terapija ir sukėlė tokį susidomėjimą Lietuvoje. Nemanau, kad tai vien tik nauja mada – mumyse tai palietė pamatinius dalykus.