Florence Given: „Mano grožis – ne tavo reikalas“ (knygos ištrauka)

Ar ne laikas mesti iššūkį atgyvenusiems moters kūno ir elgesio standartams? Tik pagalvok: kodėl dažnai pastebi per didelį kitos merginos pilvą ar per mažas krūtis? Kodėl dar aršiau kritikuoji savo pačios išvaizdą? Kodėl, išgirdusi komplimentą, dažniausiai numyki „ačiū“, bet išsyk imi save menkinti? 

Britų aktyvistė, iliustratorė ir socialinių tinklų žvaigždė Florence Given drąsiai rėžia: gana! Įkvėpimo ji semiasi iš feminizmo idėjų, o knygoje, dalydamasi savo patirtimi bei kandžiomis įžvalgomis, kviečia moteris sekti jos pavyzdžiu.

Neturime būti meilios, smulkutės, gerutės – netgi gražios. Bet privalome pasitikėti savimi ir palaikyti viena kitą!

Savo debiutinę knygą „Mano grožis – ne tavo reikalas“ (išleido „Baltos lankos“, vertė Almantė Rimavičienė) Florence Given – Londone įsikūrusi menininkė, rašytoja, aktyvistė ir socialinių tinklų žvaigždė – parašė ir pati iliustravo būdama vos 21-ų.

Kviečiame skaityti velniop visas taisykles siunčiančios knygos ištrauką.

---

„Dėl nė vieno žmogaus neprivalote būti gražios. Nei dėl savo vaikino (sutuoktinio, partnerio), nei dėl bendradarbių, nei tuo labiau dėl gatvėje atsitiktinai sutiktų nepažįstamų vyrų. Neprivalote tokios būti dėl savo mamos, dėl vaikų ar dėl civilizacijos apskritai. Grožis nėra nuoma, mokama dėl to, kad užimate moterims skirtą vietą.“

Erin McKean

Ši citata pakeitė mano gyvenimą ir nulėmė šios knygos pavadinimą.

Per visą feminizmo istoriją moterys įvairiais aspektais išnagrinėjo grožio kaip valiutos koncepciją, atsirado skirtingų šios idėjos variacijų. Pavyzdžiui, Naomi Wolf knygoje „Grožio mitas“ išsamiai aprašo grožio standartų sąsajas su kapitalizmu; Chidera Eggerue, dar žinoma kaip The Slumflower, knygoje „Puikus metas būti vienai“ taip pat kalba apie grožį, kaip ir judėjime #SaggyBoobsMatter siekdama paskatinti moteris nebijoti būti netobulas; o translyčių asmenų teisių aktyvistė Janet Mock pasakoja, kad prasidėjus virsmui jautėsi įgavusi grožio privilegiją. Bet knyga „Mano grožis – ne tavo reikalas“ yra mano pačios interpretacija.

Minėta frazė išsiuntė mane į kelionę, per ją permąsčiau savo tapatybę, pirmą kartą įsigilinau į save ir susimąsčiau, kodėl, po velnių, atlieku tuos invazinius, brangius, užimančius daug laiko ir kartais netgi skausmingus grožio ritualus. Suvokiau, kaip stipriai mano savivertė priklauso nuo to, ar manęs geidžia vyrai ir ar esu pakankamai graži, kad jie su manimi pagarbiai elgtųsi. Bet dažniausiai grožio pritrauktas dėmesys reiškė, kad vyrai į mane žvelgia kaip į objektą, o jie negerbia objektų. Juk iš objektų nereikalaujame atsako, – tai vienpusis santykis. Štai kodėl jie taip blogai sureaguodavo man atsisakius, išvadindavo frigidiška ir panašiais žodžiais – nesitikėdavo, kad objektas turės savo nuomonę. Moterys yra objektai. Pripažinti šią tiesą buvo tiek nemaloni, tiek išlaisvinanti patirtis, bet toks ir yra augimas.

Ši frazė taip pat paskatino apmąstyti grožio standartus ir suprasti, iš ko jis susideda. Kolektyvinė, visuomenėje vyraujanti grožio idėja yra paremta odos baltumu, lieknumu, negalios neturėjimu ir lytinės tapatybės sutapimu su biologine lytimi. Tuomet ir supratau, kad mano pačios grožis suteikė man daugiau galimybių, dėl kurių šios grožio sampratos neatitinkančioms moterims tenka daug daugiau dirbti. Ir visai nesvarbu, ar save laikiau žavia, ar ne, pirmą kartą gyvenime teko pripažinti faktą, kad visuomeninėje patrauklumo skalėje atsidūriau ant aukštos pakopos, nes esu liekna, baltaodė ir neturiu negalios. Kaip moterys, mes nenorime pripažinti turinčios „grožio privilegiją“, nes mus visą laiką mokė elgtis taip, lyg apie ją nežinotume, o į komplimentus atsakyti save sumenkinant ir sureaguojant tokiais žodžiais kaip: „Ne, nesu, tik pažiūrėk mano… [pabrėžiant „ydas“]!“ Kad pripažintume šią privilegiją, pirmiausia pačios turėtume save laikyti gražiomis. Bet dauguma moterų jaučiasi nesaugios, todėl niekaip negali to pripažinti. Taip patrauklumo privilegija ir toliau lieka neišsakyta, ir kaip visuomenė toliau siekiame depolitizuoti tinkamų susitikinėti kandidatų atranką, lyg ji visai nebūtų problemiška ir priklausoma nuo apkūnumo fobijos, rasistinių ir seksistinių sąlygų.

Dažnai diskutuojama, ar patrauklumas iš tiesų yra privilegija, nes gauta nauda yra paremta mūsų kūnų objektizavimu, o ne gerbimu. Mano grožis ne tik paskatino žmones geriau su manimi elgtis: dėl jo taip pat patyriau skaudžiausius trauminius įvykius gyvenime. Žvelgdami į gatvėje sutiktas gražias moteris vyrai negalvoja: „Ji graži, todėl neketinu seksualiai priekabiauti ir neseksiu jos iki namų.“ Priešingai. Visą gyvenimą turiu nuolat būti budri: nerimauju, kad koks vyras iškiš galvą pro automobilio langą ir ką nors man šūktelės, ko nors įpils į gėrimą, nupirktą man „už gražias akis“, o eidama namo visada stabteliu parduotuvėje įsitikinti, kad niekas manęs neseka.
Raktai būna suimti tarp pirštų taip, kad prireikus apsiginti galėčiau jais pasinaudoti, širdis daužosi, nuolat žvilgčioju per petį ir bandau pasirinkti saugiausią kelią namo, net jei dėl to reiktų važiuoti taksi, – būtent taip daugeliui moterų atrodo naudojimasis visuomeninėmis erdvėmis. Negaliu net suskaičiuoti, kiek kartų norėdama išvengti vyrų dėmesio ir dėl beveik kaskart išėjus pasilinksminti patiriamo seksualinio priekabiavimo svarsčiau plikai nusiskusti. Bet suvokiau, kad toks poelgis leistų suprasti, jog aš pati turiu vengti priekabiautojų, o ne jie turi liautis priekabiavę.

Kai buvau jauna, mane mokė, kaip skaičiuoti kalorijas, nustatyti leidžiamo suvartoti maisto kiekį ir atsisakyti tam tikrų produktų, bet tuomet niekas nepaaiškino, kaip svarbu nustatyti ribas ir kitiems žmonėms sakyti „ne“. Kaip, jūsų nuomone, supratau, ką šiame pasaulyje reiškia būti moterimi? Man atrodė, kad daug svarbiau būti geismo objektu, o ne patenkinti savo poreikius ir būti gerbiamai kaip asmenybei. Dėl šių ydingų įsitikinimų ir žemos savivertės santykiuose patirdavau smurtą, nes neturėjau nusistačiusi ribų ir nemaniau, kad esu verta ko nors daugiau. Tiesiog jaučiausi laiminga, kad kažkas manęs nori.

Dažnai spėlioju, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei jau tada būčiau žinojusi, kad mano kūnas pirmiausia priklauso man ir tik man vienai, kad mano išvaizda ir kūnas nėra skirti kitiems pamaloninti. Spėlioju, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jei būčiau supratusi, kad neprivalau dėl kitų būti „meili“, „tobula“, „smulkutė“ ar „graži“, man geriausia ne būti besikankinančia mergina, norinčia tilpti į vyrų pasaulyje moterims apibrėžtą vietą, o likti savimi ir nepaisyti kitų žmonių reakcijų, ir visai nesvarbu, ar bus skirta vietos tokioms kaip aš, ar ne.

Dėl taip trokštamo pripažinimo tik naikinau, slopinau ir menkinau tikrąją save, gyvenau siekdama patikti visiems, tik ne sau, bet tikrai nenoriu, kad ir jūs jaustumėtės turinčios taip elgtis. Norėčiau, kad kas nors būtų trenkęs šia knyga man per galvą, kai visas pasaulio toksiškumas dar nebuvo prasiskverbęs į mano gyvenimą.